„Jonavos bočių“ asociacija toliau tęsia ilgametę tradiciją – laisvalaikį kviečia praleisti sekmadieninėse gegužinėse, organizuojamose Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus kiemelyje. Pirmojo šių metų šokių vakaro atidarymas po atviru dangumi buvo surengtas praėjusį sekmadienį. Gegužinių „maratoną“ pradėjo du kolektyvai – Jonavos socialinių paslaugų centro „Versmės“ ansamblis ir smagiai nusiteikę patys organizatoriai. Susirinkusieji, dalydamiesi įžvalgomis apie gegužinių tradiciją, pastebėjo, kad tokios sueigos yra tarsi tiltas, sujungiantis praeities ir dabarties kultūrą, leidžiantis įsigilinti į tokio pobūdžio renginių reikšmę šiame lekiančiame laike.
Senieji papročiai
Daugeliui jaunų žmonių pati „gegužinės“ sąvoka yra sunkiai suprantama. Vyresnio amžiaus piliečiai, jaunystės metais nemažai laiko praleidę tokiuose šokių vakaruose, prisipažįsta nesidomėję, kada ir kas sugalvojo šią pramogą. Anot jų, šokiai gamtoje – tai puikus laisvalaikis, suteikiantis daug dvasinio peno, ir visai nesvarbu, kas inicijavo gegužinių idėją.
Gegužinės, turėjusios dar ir „gegužynų“ pavadinimą, pradėtos organizuoti 19 amžiaus pabaigoje. Tokių kultūrinių renginių pradininkais laikomos gimnazijos, o apie 3–4 praėjusio amžiaus dešimtmetį organizacinės iniciatyvos ėmėsi miestelių ir kaimų jaunimas.
Pirmoji gegužinė dažniausiai būdavo surengiama per Sekmines, sužaliavus beržams. Į vakarėlius, kurie šiltuoju paros laiku per metus vykdavo vos du tris kartus, susirinkdavo iki kelių šimtų jaunuolių iš gretimų apylinkių. Šokėjai rinkdavosi sodybų kiemuose, ant kalnelių ar šiaip kokioje žalioje erdvėje. Subjurus orui, veiksmas persikeldavo į klojimus.
Gegužinių vieta būdavo apsmaigstoma žaliais berželiais. Tačiau kiekvienas regionas turėjo savo papročius. Tarkime, Žemaitijoje nukirstus berželius sukasdavo į žemę, Suvalkijoje jais apsodindavo aikštelę, kitur aplink vietą, skirtą suėjimui, sukaldavo kuolelius ir apjuosdavo virve ar viela, prie kurių pririšdavo berželio šakų, spalvotų popierėlių, trispalvių vėliavėlių. Šiaurės Lietuvoje buvo statomi apverstos V ar U formos vartai, kuriuos apkaišydavo berželiais. Aikštės pakraščiuose sustatydavo suolus, įrengdavo pakylą muzikantams, kartais ją papuošdavo žalumynais.
Gegužinėse grodavo pakviesti muzikantai, dažniausiai skambėdavo armonikos ar akordeono muzika. Šokiai, paįvairinti geriausio ar aktyviausio šokėjo varžytuvėmis, tęsdavosi iki aušros.
Renginiuose – Lietuvos šviesuoliai
Garsiausiomis laikytos Šiaulių gegužinės, pradėtos organizuoti 1894 metais. Pirmojoje šokių sueigoje dalyvavo Jonas Jablonskis, Žemaitė, Povilas Višinskis. Tarp dalyvių aptinkamos Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Vaižganto, Konstantino Mikalojaus Čiurlionio, Antano Žmuidzinavičiaus, Antano Vienuolio, kitų šviesuolių pavardės.
Gegužinėse, vykusiose Aleksandrijoje, Bubiuose, 20 a. pradžioje pastebimos lietuvių tautinio sąjūdžio gairės. Kultūriniuose šaltiniuose teigiama, kad vienoje iš tokių sueigų lankėsi Jonas Biliūnas, Vladas Putvinskis, Petras Avižonis, kiti aktyvūs visuomenės veikėjai.
Gegužinių atminimui Šiaulių rajone 1934 m. įkastas paminklinis akmuo su iškaltu užrašu „Labora“ (lot. labora – dirbk).
Veikli asociacija
Laikui bėgant, apie praėjusio amžiaus vidurį, šokius gamtoje pradėjo keisti įvairūs festivaliai, dainų, sporto šventės. Tačiau gegužinių tradicija neužgeso – tai rodo ir „Jonavos bočių“ pavyzdys.
Pasak asociacijos pirmininko Vytauto Bareikos, prieš pora dešimtmečių bočiai pradėjo organizuoti šokių vakarus „Tiems, kam per 30“ Jonavos kultūros centro salėje.
„Susirinkdavo daug įvairaus amžiaus žmonių – ir jaunesnių, ir garbaus amžiaus jonaviečių. Paskui sumanėme laisvalaikį leisti lauke, todėl šokius organizavome aikštėje prie pastato. Ir čia sulaukdavome didelio dėmesio – į šokio sūkurį įsiliedavo net ir praeiviai. Deja… Pasikeitė aplinkybės – buvo pasiūlyta persikelti į kitą vietą. Gegužinių nenorėjome atsisakyti, nes jos paįvairina ne tik mūsų, kaip organizatorių, bet ir miestiečių gyvenimą. Todėl veiklą tęsėme Savivaldybės administracinio pastato prieigose, didelėje aikštėje. Galiausiai mums buvo leista tokias miestui skirtas kultūrines pramogas rengti Krašto muziejaus kiemelyje. Čia erdvės pakanka, juk svarbiausia – gera nuotaika. Kol sveikata leis, tol dainuosime, šoksime, bendrausime“, – patirtimi dalijosi V. Bareika.
„Jonavos bočių“ organizuojamose gegužinėse kiekvieną sekmadienį groja vis kiti kolektyvai – kiekvienam muzikiniam svečiui skiriama po valandą. „Iki gegužės mėnesio telefonu susirandame muzikantus, sudėliojame jų pasirodymus pagal datas. Būna ramiau, kai žinome, kas tą ar kitą kartą linksmins susirinkusiuosius. Šį gegužinių „sezoną“ jau girdėjome Socialinių paslaugų centro „Versmės“ muziką, dar tikimės sulaukti Išorų muzikantų, kuriems vadovauja Zigmas Mažeika, Šveicarijos liaudiškos kapelos „Varpena“, Bukonių krašto meno mėgėjų, Čičinuose subrendusios, o dabar Jonavos kultūros centre dainuojančios „Kraitės“, Upninkų muzikos mylėtojų, žinoma, mūsų, bočių, pasirodymų. Į šokio sūkurį ketina įsilieti Jonavos kultūros centro Pagyvenusiųjų šokių kolektyvas, šokėjų grupė iš Kauno. Tikimės gegužinėse sulaukti jonaviečių ir jų svečių dėmesio. Gegužės mėnesio sekmadienius skiriame ne sau, o visiems Jonavos žmonėms, mylintiems muziką, šokį ir kultūrą“, – pabrėžė asociacijos „Jonavos bočiai“ vadovas.
Garbė šokiui
Į pirmąją gegužinę Krašto muziejaus kiemelyje organizatoriai susirinko pasipuošę skoningomis uniformomis ir šypsenomis veiduose. Nors kelias dienas pliaupęs lietus tądien ir nurimo, bet visi neramiai žvalgėsi į dangų, baimindamiesi naujos vandens dozės iš debesų. O kai suskambo E. Ratauto vadovaujamo „Versmės“ kolektyvo muzika, aikštėje pradėjo suktis poros, susirinkusieji būrėsi į grupeles, smagiai sukosi rateliuose.
Krašto muzikanto Danieliaus Jakubausko nuomone, sueigos esmė – muzika ir šokis. „Svarbiausia – groti ir linksminti kitus, kad visi galėtų pasišokti, prisiminti jaunystę. Labai smagu, kai gali padovanoti saują nuotaikos miesto žmonėms. Daug vietos – tik šok. Šiandien gal kiek oras vėsokas. Gal kitą sekmadienį bus daugiau šilumos. Bet šokant neturėtų būti šalta. Juk mes visi energingi ir žvalūs“, – šmaikštavo „Jonavos bočių“ kolektyve grojantis D. Jakubauskas.
Humoro nestokojantis armonikierius Stasys Antanavičius prisipažino, kad visą savo gyvenimą mėgo šokti. „O, šokiai man labai patinka. Gegužinės – nuostabus dalykas, bet man reikia groti, tai šokti kaip ir nelabai galėsiu… Tikiuosi, kaip nors išlaviruosiu. Smagu jau vien todėl, kad gegužinėje galiu praleisti laiką labai prasmingai – ir pasibendrauti, ir pasiklausyti, ir pagroti. Šokiai po atviru dangumi suteikia stiprybės. Garbė šokiui!“, – šypsodamasis samprotavo muzikantas.
Pirmą kartą su „Jonavos bočių“ kolektyvu gegužinėje dalyvaujantis Albertas Lukšas prisipažino esąs naujokas. „Dainuoju Kultūros centro „Žemynos“ chore, bet įsiliejau ir į senjorų dainininkų gretas. Matau, kad jie moka puikiai organizuoti. Man smagu su jais būti, gal pavyks ir kitiems jonaviečiams „įpūsti“ norą prisijungti prie mūsų“, – mąstė naujas „Jonavos bočių“ dalyvis.
Sueiga visiems
„Gegužinių projektas, jau tapęs „Jonavos bočių“ tradicija – nuostabus dalykas. Tik pažvelkite: žmonės ateina pasipuošę, čia gali pabendrauti, pasiklausyti muzikos, pasišokti. Tai tikras koncertas, sekmadienio šventė! Analogiški renginiai organizuojami ir Panevėžyje. Gal sugrįš gegužinės ir į kaimus, nutolusius nuo rajono centro? Tokie renginiai suartina žmones, stiprina bendrystę. Malonu, kad ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atkreipė dėmesį į senjorų susibūrimus, ragindama ir kviesdama juos dainuoti, šokti, burtis į kolektyvus. Malonu, kad galime išeiti iš namų ir, būdami vyresnio amžiaus, pasidžiaugti gyvenimu bei džiaugsmais pasidalyti su jonaviečiais“, – samprotavo Jadvyga Janulienė.
Anot dainininkės Jadvygos Grušeckienės, pabuvus gegužinėje, „nutolsta slogios mintys, širdis palengvėja“. „Ateiname čia pailsėti, atsipalaiduoti nuo rūpesčių, susipažinti ir pabendrauti su kitais kolektyvais. Norime, kad į gegužines susirinktų kuo daugiau žmonių. Kviečiame turiningai praleisti tas kelias valandas neįgaliuosius, jaunimą, juk ir jis sulauks garbaus amžiaus, tėveliai galėtų ateiti su vaikais – tegul pamato, kokie aktyvūs ir energingi yra Jonavos senjorai. Šiandien tik pirmoji gegužinė, dar laukia trys sekmadieniai – ateikite visi, pabūkime kartu, pasidžiaukime laiku, kuriame esame“, – mintijo pašnekovė.
Ypatingi susibūrimai
Algimantos Stanelienės prisiminimuose išliko gyvi mamos pasakojimai apie gegužines. Tai buvę ypatingi jaunimo susibūrimai. „Vaikystėje ir mus, vaikus, traukdavo tokie vakarėliai, tai susispausdavom kamputyje ir stebėdavome, kaip suaugusieji šoka polkas, valsus. Ne ką ten suprasdavom, bet vaizduotėje reginiai išliko. Vėliau tos gegužinės išsikvėpė, įgavo kitokį pobūdį. O dabar aš pati jose dalyvauju. Atvirai kalbant, šių smagių sueigų prasmę matau tame, kad pasijunti esąs tarsi svarbesnis pats sau. Vis tiek yra atsakomybė ir noras gerai pasirodyti, kad žmogus ir kitąsyk norėtų ateiti į šokių vakarus gamtoje. Jaučiamės esą reikalingi miestui. Iš gyvenimo traukiasi diskotekos, kadaise buvusios itin populiarios. Jauni žmonės turėtų tapti gegužinių dalyviais. Čia tikrai sklando gėrio ir grožio aura…“ – tokias mintis išsakė A. Stanelienė.
Tikrą praėjusio amžiaus gegužinių vaizdinį žodžiais nupiešė senjoras Bronius Kaminskas. Anot jo, šokių aikštelę apkaišydavo kvepiančiais berželiais, šviesą skleisdavo pakabinti žibintai, anuomet vadinti liktarnomis. „Skambėdavo muzika, armonikieriai vienas po kito savo talentus rodydavo. Būdavo, vyrai sustoja vienoje aikštelės pusėj, moterys – kitoje. Ir pasiliedavo dainos! O paskui susikabindavo poromis ir trenkdavo šokius iki paskutinio prakaito, arba subėgdavo į ratelius… Tą smagumą sunku apsakyti. Tai buvo tikros gegužinės! Išlikę prisiminimai ir dabar tebekvepia beržais, jaunyste, iš praeities išplaukia girdėtos ir mano paties grotos melodijos… Dabar mes stengiamės atgaivinti tą nuotaiką, pajusti ano laikmčio kultūrinį gyvenimą, nereikalavusį nei blizgančių apartamentų, nei kokių scenų – pakakdavo gamtos ir gero oro. Tai stengiamės perduoti ir Jonavos žmonėms”, – sakė žinomas armonikierius B. Kaminskas.
Kultūrinė akimirka
Gegužinių vakarai, kuriuos organizuoja Jonavos senjorai, vadovaujami V. Bareikos, – atgaiva kiekvienam miestelėnui, norinčiam įmesti bent vieną grūdelį į rajono kultūrinį gyvenimą. Tiesa, Krašto muziejaus kiemelio nejuosia berželiai ar jų šakelės, šokių sueiga nesitęsia iki pirmųjų gaidžių, kaip būdavo praeityje, tačiau kvepia lietuvių tautos puoselėtomis tradicijomis ir šventėmis, pamažu sugrįžtančiomis į mūsų būtį.
Gegužinės – pačių senjorų sumanytas projektas, išlaisvinantis vyresnio amžiaus žmones iš vienatvės ar vienišumo, padedantis jaustis visaverčiais piliečiais, gebančiais padovanoti visai Jonavai smagių kultūrinių akimirkų.
„Esu našlė, vis dar negaliu atsigauti po vyro mirties – slegia liūdesys, sieloje jaučiu tuštumą. Gegužinės, tarsi koks dvasinis dušas, atgaivina ir padeda užsimiršti. Kai dar gyveno vyras, mes niekada nepraleisdavome gegužinių – ateidavome pasišokti. Ir dabar, likusi viena, laukiu gegužės mėnesio, nes žinau, kad bočiai organizuos šokių vakarus. Dėkui jiems. Pasakysiu atvirai: mus, perkopusius septyniasdešimtmetį, pats laikas skatina gyventi aktyviai, neužsidaryti butuose prie televizoriaus ekrano. Štai ir šįvakar sutikau keletą pažįstamų jonaviečių, su kuriais nesimatėme kelerius metus, pasikalbėjome, prisiminėme buvusius bendradarbius.. Kažkaip ramiau širdyje….” – kalbėjo jonavietė Aldona.
Malonus bendradarbiavimas
Apie gegužines, kurias organizuoja ne kultūrinė įstaiga, o iniciatyvūs senjorai, – tik geri atsiliepimai. Išsakyti Kultūros centro nuomonę apie senjorų gegužinių projektą paprašėme ilgametę renginių organizatorę Danutę Jurgickienę.
„Mano nuomone, „Jonavos bočiai“ yra aktyvi senjorų grupė, kuriai bendravimas yra labai svarbus. Todėl šokių vakarai jiems yra tam tikra bendravimo forma. Mūsų kultūros centro kolektyvai mielai koncertuoja gegužinėse, jau greit Krašto muziejaus kiemelyje skambės Šveicarijos „Varpenos“ ir liaudiškos kapelos „Kraitė“ muzika. Mes visada atsiliepiame į gegužinių organizatorių prašymus ir tiesiog pagelbėjame jiems be jokio atlygio. Tai yra gražus bendradarbiavimas. Džiaugiamės senjorų aktyvumu ir jų šokių vakarais. Tegul juos lydi sveikata ir gera nuotaika”, – kalbėjo D. Jurgickienė.
Primename, kad gegužinės Krašto muziejaus kiemelyje vyksta kiekvieną sekmadienį nuo 18 valandos, paskutinis šokių po atviru dangumi akordas nuskambės gegužės 31 dieną.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
