Prieš ketverius metus Jonavos rajone įsikūrusi asociacija „Skarulių bendruomenė“ subūrė išnykusio kaimo kraštiečius ir ėmėsi prasmingos bendruomeninės veiklos, puoselėjančios lietuvių kultūros paveldą. Vienu gražiausių to pavyzdžių laikytina Sekminių šventė „Berželiais pražydo tėviškėlė“, vykusi nuostabiame gamtos kampelyje Žemutinėje Batėgaloje, ant Neries kranto. Šis renginys – tai visuomeninės organizacijos „Skarulių bendruomenė“ 2023–2029 m. europinio projekto „Prasmė – būti ir veikti kartu“ dalis.
Tėviškės trauka
Asociacijos pirmininkė Nijolė Reicenštein ir aktyvi sambūrio narė Regina Karaliūnienė, prieš trejus metus prie kavos puodelio aptardamos tolimesnę veiklą, apsistojo ties Sekminių idėja: būtų reikšminga atgaivinti šios šventės tradicijas, prisiminti senuosius papročius, pajusti gamtos virsmą. Regina pasiūlė pavadinimą šventei – „Berželiais pražydo tėviškėlė“. Pokalbis davė puikų rezultatą – idėja virto realybe.
„Seniai, kai gyvenome Skarulių kaime, Sekminių šventė vykdavo koplytėlėje, stovėjusioje gojuje (dabar toje vietoje veikia pramonės įmonė „Achema“ – I. B.). Koplytėlė buvo perkelta į šventorių, o šventė liko visiškai užmiršta. Pagalvojau, kad jai tiktų pavadinimas „Berželis pražydo tėviškėlėj“, nes būtent šio medelio šakelėmis būdavo puošiami vartai, tvoros, gyvenamosios patalpos. Pasiūlymas sulaukė palaikymo ir, štai, jau trečią kartą Skarulių bendruomenė švenčia Sekmines“, – sakė R. Karaliūnienė.
„Jau trečius metus susirenkame į gražią šventę „Berželiais pražydo tėviškėlė“. Nors mūsų kaimo ir nebėra, bet meilė gimtam kraštui, mielajai tėviškei, prisiminimai ir tradicijos gyvena mūsų širdyse. Dėkui tiems, kurie padeda atgaivinti ir išsaugoti Sekminių tradicijas. Tegul ši diena būna pilna bendrystės, šilumos ir gerų emocijų“, – kreipdamasi į gausiai susirinkusius kraštiečius, kalbėjo asociacijos pirmininkė N. Reicenštein.
Sekminių sueigos šventė rengiama ant aukšto skardžio, nuo kurio atsiveria nuostabi Neries juosta. Valdų šeimininkas Pranas Polgrimas prisipažino šios dienos kasmet labai laukiantis. „Man Sekminių grožis slypi tame, kad draugai ir draugės, kaimynai ir pažįstami susirenka į mano kiemą. Ateina toks amžius, kai norisi pasimatyti su kraštiečiais, pabendrauti, pasikalbėti, – mintimis dalijosi P. Polgrimas. – Visi mes – skaruliečiai, to paties kaimo žmonės. Ir šiandien tėviškė mane traukia, nors teliko tik jos pavadinimas. Gyvendamas Žemutinėje Batėgaloje, gimtosios tėviškės takelių, medžių ir to kvapo niekaip negaliu užmiršti. Traukia mane Skaruliai, traukia tėviškės kvapas…“
Krašto muziejaus indėlis
Gamtos kampelyje susibūrę skaruliečiai, atgaivindami senąsias tradicijas, žaidė įvairius žaidimus, ant žalios vejos ėjo ratelių, dalijosi prisiminimais, dalyvavo edukacijose, valgių degustacijoje, klausėsi muzikos. Šventę gaubė vienybės ir bendrystės jausmas.
Organizatorėms talkino Jonavos kultūros centro (JKC) Krašto muziejaus (KM) moterys. Vilija Rimkevičienė, pasitikdama prie berželiais apkaišytų vartelių atvykusius žmones, visiems linkėjo gražių akimirkų, kvietė dalyvauti visuose užsiėmimuose, šokti ir dainuoti. „Šiandien kiekvienas, atvykęs į šią vietą, tegul pajunta tą pačią Skarulių kaimo dvasią, prisimena Sekminių tradicijas, papasakoja apie jas jaunosios kartos atstovams“, – ragino ji.
Renginio vedėja, KM muziejininkė Giedrė Narbutaitė–Kontrimė teigė ankstyvą rytmetį rinkusi žolynus Skarulių kaimo pievose. Pasak jos, tai, kad šventėje skaruliečiai galės džiaugtis puošmenomis iš tėviškės laukų, esą itin simboliška. „Merkdama žolynėlius į metalinius kibirus, išgirdau malonų indų sutilindžiavimą, kurį girdėdavau tuomet, kai močiutė skubėdavo melžti karvių. Viskas pasikeitė – praeitis paliko tik širdies gilumoje, – jausmingai kalbėjo Giedrė. – Ar dar gali būti kas gražiau už susitikimą bendrystėje, už prisiminimus tų laikų, kai piemenys buvo labai svarbūs, kai mūsų mamos, močiutės karves melžė, kai kiekvieni namai kvepėjo pienu, sviestu, sūriais, namie kepama duona?“
Sviesto mušimas
O kai suskambo Virginijos Verikienės vadovaujamos JKC liaudiškos kapelos „Jonė“ muzika, aikštelę užpildė šokėjai. Kiek tolėliau pakvipo „Pocynės“ užeigos šeimininkių kepama kiaušinienė, pasklido naminių lašinukų ir šviežiai raugtų agurkų kvapas. Čia pat, po atviru dangumi, moterys pjaustė Jolantos ir Petro Bieliauskų suspaustu sūrius, ant ilgo baltomis staltiesėmis apdengto stalo atvykusieji dėliojo savo patiekalus.
Nuobodžiauti nebuvo kada: vieni dalyvavo lietuvių liaudies žaidimuose, kuriuos suorganizavo šventės vedėja, kiti laukė, kada Vilija suteiks galimybę senoviniu būdu čia, gamtos apsuptyje, medinėje muštokėje sumušti sviestą. Pagamintą produktą skaruliečiai tepė ant Renatos Mikalauskienės iškeptos duonos ar ant garuojančios virtos bulvės, gardžiavosi juo, prisiminė gyvenimo patirtį Skaruliuose.
„Mūsų šeima iš Skarulių išsikėlė 1987 metais. Pamenu, laikėme dvi karves, turėjome savo grietinės, tai iš jos mušdavome sviestą. Šiandien labai norėjosi pajusti senuosius potyrius. Tas skonis, užtepus ant duonos riekelės, niekada neprilygs net ir aukščiausios kokybės pirktiniam sviestui. O likutis muštokėje, kurį vadindavome maslionkomis, tai juk didžiausias skanėstas! Džiaugiuosi, kad šiandien galėjau sugrįžti į savo vaikystės ir jaunystės metus, bėgusius Skarulių kaime“, – ragaudama pačios sumušto sviesto, mintijo pedagogė Lina Nekrošienė.
Užsiėmimų netrūko
Paskanavę kadaise piemenėlių patiekalu laikytos keptos kiaušinienės su pagardais, tapusios neatsiejama Sekminių tradicija, susirinkusieji būriavosi prie edukacijoms pasirengusių viešnių. Mat į Žemutinę Batėgalą atvyko „Kvapų sode“ žinovė Gražina Norvilienė, aiškinusi, kaip iš žiedų ar žolelių pasigaminti kvapnių, gaivinančių aliejų. Kaunietė Leila Zarevičiūtė kvietė į tapybos plenerą, kuriame kiekvienas galėjo nupiešti ant drobės jam patinkantį peizažą ar kitą vaizdą.
Saulei krypstant vakarop, skaruliečiai susėdo pinti vainikų, simbolizuojančių amžinybę, gamtos ciklą ir harmoniją. Vėliau supinti žolynai buvo nuplukdyti srauniąja Nerimi.
Užsiėmimų netrūko nei mažiems, nei dideliems, šventė buvo turtinga įvairių pasirinkimų ir atitiko Sekminių tradicijas.
Kaip teigė asociacijos tarybos narė Jolanta Lobova, einanti neetatinės buhalterės pareigas, visus rūpesčius, organizuojant skaruliečių Sekminių šventę, nubraukia malonūs jausmai. „Suprantama, kad teko patirti ir nerimo, sutvarkyti visus reikiamus dokumentus, tačiau smagu matyti savo kraštiečius būryje. Džiugu, kad gamta leido pasidžiaugti tuo dideliu bendrystės jausmu ir atgijusiomis Sekminių tradicijomis. Malonu, kad susirinko daug išeivių iš Skarulių. Tikiuosi, jog ir kitus asociacijos sumanymus lydės sėkmė“, – įspūdžiais pasidalijo J. Loboda.
Radęs valandėlę laiko po šventų Mišių Skarulių Šv. Onos bažnyčioje, į šventę atskubėjo Jonavos parapijos dekanas, kun. Virginijus Birjotas. Sielų ganytojas pasidžiaugė asociacijos veikla ir sugebėjimu surengti vieną seniausių ir svarbiausių krikščioniškų švenčių – Sekmines.
Trimito garsų aidas
Pasak R. Karaliūnienės, asociacijos rengiamoje šventėje „pasijunti kaip prieš daugelį metų gyvendamas gimtinėje, atgimsta tradicijos, sugrįžta suartėjimas, bendravimas su buvusiais kaimynais – pasijunti esąs jaunesnis“. Pašnekovės teigimu, Sekminės – tai grįžimas į jaunystės metus gimtajame kaime.
„Iki šiol tebeskamba skerdžiaus trimitas, įspėjantis apie laiką išginti karves į ganyklą. Sekminių dieną ant galvijų ragų uždėdavo žolynų vainikus. Būdavo, vakarėjant pareina karvės vainikuotais ragais. Tai buvo labai svarbi Sekminių tradicija, turinti itin didelę reikšmę – ne dėl grožio, bet dėl to, kad berželiai suteiktų galvijams sveikatos, nepultų ligos, kad karvės duotų daugiau pieno. Vainikais puošdavo ir avis, ir ožkas. Tie vaizdai niekada neišnyks iš atminties“, – prisiminimais dalijosi asociacijos narė.
Reginos teigimu, iškeldinimas iš namų prilygsta brangiausio žmogaus atėmimui, kaip žaizda, kurios užgydyti jokie vaistai nepadės. Jos manymu, buvusio kaimo vietoje derėtų įrengti parką, pastatyti šurmuliavusį gyvenimą primenantį kažkokį ženklą. Dabar vietovė užmiršta – keroja neprižiūrimi krūmai, plečiasi šabakštynas – skaudu matyti tokį reginį. „Bet skaruliečių širdys plaka stipriu vienybės ir bendravimo ritmu. Ir tai padeda prislopinti ilgesį gyvavusiam kaimui“, – teigia pašnekovė R. Karaliūnienė.
Skaruliečių vienybė
Asociacijos tarybos narė Elena Tuzovienė „Skarulių bendruomenės“ organizuojamą Sekminių šventę įvardijo kaip prasmingą projekto dalį, subūrusią kraštiečius.
„Džiaugiuosi, kad sugebėjom suburti asociaciją ir suvienyti skaruliečius, išsibėgiojusius ne tik po Jonavos rajoną, bet ir Lietuvos kampelius. „Skarulių bendruomenė“ – tai tik pavadinimas, tam tikra forma. Svarbiausia – mus vienija skaruliečių dvasia, nes esame gimę ir augę Skarulių kaime, kuris buvo ir yra šiltas, mielas, malonus, jaudinantis kampelis. Mes prisimename jį tokį, kokį matėme vaikystėje ir jaunystėje. Mūsų šaknys yra ten, nes ten gyveno ne tik seneliai, bet ir proseneliai ar proproseneliai. Mums senoliai paliko tai, ką jaučiame širdyje, o širdyje gyvuoja tokia šilta dvasia, primenanti, kad esame iš ten, iš tos žemės. Nors kaimo nebėra, bet toji Skarulių dvasia vienija visus skaruliečius. Todėl labai svarbu ir džiugu, kad galime susirinkti į tradicinę Sekminių šventę ant tokio gražaus Neries kranto pas kraštietį Praną, maloniai mus visus priimantį. Visų mūsų jungtis – neįkainojama bendrystė, kurioje tebėra gyvi laikai, kai ganėme karves, kai dėjome joms vainikus ant ragų, varėme jas į Nerį, kai namus puošėme berželiais. Pasididžiuodama galiu pasakyti: mūsų širdys džiaugiasi, kad galime būti tuo, kuo esame – skaruliečiais“, – sakė E. Tuzovienė.
Unikalus darinys
„Skarulių bendruomenė“ – unikalus darinys, buriantis išeivius iš kadaise gyvavusio kaimo, kurį primena tik likęs vienas kultūros paveldo objektas – Šv. Onos bažnyčia su pasimelsti kviečiančiu Jono Delamarso nulieto varpo skambesiu.
Asociacija, įgyvendindama 2023–2029 m. projektą „Prasmė – būti ir veikti kartu“, jau yra nuveikusi nemažai gerų darbų: kiekvieną mėnesį bažnyčioje buvo organizuojami vis kitokių kolektyvų koncertai, skirti Šv. Onos maldos namų 400 metų sukakčiai, surengtas kalėdinių vainikų pynimas, į renginius bei edukacijas kviečiami sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Jonavos viltis“ asmenys, jaunimas supažindinamas su senosiomis lietuvių tautos tradicijomis.
„Ši Sekminių šventė parodė skaruliečių nuoširdumą ir meilę savo tėviškei. Dėkoju kiekvienam už telkimąsi, bendrystę, pagalbą, geras idėjas ir dalyvavimą. Tai reiškia, kad mes labai mylime savo tėviškę – Skarulius“, – susirinkusiesiems dėkojo asociacijos pirmininkė N. Reicenštein.
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
