...Pelkė ištisais tūkstantmečiais buvo laikoma vietove, turinčia sielą, ji sunkiai apibūdinama ir priskiriama kokiai nors kategorijai. Vandeninga nenaudojama niekieno žemė, nevaldoma žmonių. Joje slypintys jėgos šaltiniai gyvavo ir viliojo; ėmė sau tai, ko jiems reikėjo, ir davė tai, ką norėjo...

Vasario pradžia tradiciniame kaimo kalendoriuje buvo suvokiama kaip aiškus lūžis metų rate. Tai dar ne pavasaris, bet jau ir ne tas pats nejudrus, sustingęs žiemos laikas. Perkūno diena, dar vadinamos Grabnyčiomis arba Gramnyčiomis, žymėjo akimirką, kai gamta ima keistis: diena ilgėja, saulė labiau šildo, o žiema pamažu praranda savo valdžią. Pats šios dienos pavadinimas atskleidžia seną ryšį su griausmu ir perkūnija – su jėga, kuri suvokiama ne kaip atsitiktinis gamtos reiškinys, bet kaip tvarkanti, sauganti ir atnaujinanti galybė.

Skaitytojai, mėgstantys eiliuotus tekstus, tikriausiai jau perskaitė pirmąjį Jonavoje gyvenančios Daivos Skrabulienės-Jočytės eilėraščių rinkinį „Gimėme, kad mylėtume“. 109 puslapių leidinyje moteris atsiveria kaip gerumo ir šviesos simbolis, kuriam reikia meilės, tvirto peties, žinojimo, kad kažkas yra šalia. Publikuojami kūriniai – autorės monologas, kreipimasis į antrąjį asmenį, kuriuo gali būti žmogus, Dievas, medis. Pasklaidykime 2025-aisiais išleistą jonavietės poezijos leidinį.

Šaltuoju metų laiku nuo peršalimo ligų ginamės vasarą surinktomis vaistažolėmis, rudeninėmis uogomis, jų sirupais. Tačiau žiemą gamta dovanoja ypatingai veiksmingus papildus organizmui gydyti, valyti, stiprinti. Pušų ir kadagių spygliai – natūrali, ekologiška ir visiems pažįstama vaistinė medžiaga, kurios pasirinkti gali kiekvienas panorėjęs.