Vasario pradžia tradiciniame kaimo kalendoriuje buvo suvokiama kaip aiškus lūžis metų rate. Tai dar ne pavasaris, bet jau ir ne tas pats nejudrus, sustingęs žiemos laikas. Perkūno diena, dar vadinamos Grabnyčiomis arba Gramnyčiomis, žymėjo akimirką, kai gamta ima keistis: diena ilgėja, saulė labiau šildo, o žiema pamažu praranda savo valdžią. Pats šios dienos pavadinimas atskleidžia seną ryšį su griausmu ir perkūnija – su jėga, kuri suvokiama ne kaip atsitiktinis gamtos reiškinys, bet kaip tvarkanti, sauganti ir atnaujinanti galybė.

Skaitytojai, mėgstantys eiliuotus tekstus, tikriausiai jau perskaitė pirmąjį Jonavoje gyvenančios Daivos Skrabulienės-Jočytės eilėraščių rinkinį „Gimėme, kad mylėtume“. 109 puslapių leidinyje moteris atsiveria kaip gerumo ir šviesos simbolis, kuriam reikia meilės, tvirto peties, žinojimo, kad kažkas yra šalia. Publikuojami kūriniai – autorės monologas, kreipimasis į antrąjį asmenį, kuriuo gali būti žmogus, Dievas, medis. Pasklaidykime 2025-aisiais išleistą jonavietės poezijos leidinį.

Jonavos kultūros centro Meno galerijoje sausio 23 d. vienu metu pristatytos dvi parodos – Vyganto Navicko „BU 247“ ir grupinė paroda „Vidinio pasaulio architektūra“. Ši parodos dalis jungia devynis dailininkus, pristatančius vienuolika darbų: Birutė Gadišauskienė, Romarika Pikelienė, Gerda Šiškauskienė, Lina Kudriavcevaitė, Daiva Grigonienė, Vaida Prušinskienė, Vaidilė Jakavičiūtė, Juliya Pesenko ir Inesa Videiko.