Jonavietė, Jonavos krašto muziejaus įkūrėja bei ilgametė jo direktorė Regina Karaliūnienė išleido antrą eilėraščių rinkinį „Apnuoginta siela“. Knygos pristatymas ir susitikimas su autore įvyko praeitimi ir linu kvepiančioje aplinkoje, kur ji, vadovaudama muziejui, praleido kelis dešimtmečius. Renginio metu susirinkusieji susipažino su naujais eilėraščiais, klausėsi autorės tekstais sukurtų muzikinių kompozicijų, turėjo galimybę čia pat įsigyti leidinį ir juo papildyti asmeninę biblioteką.
Po trejų metų
Visada malonu laikyti rankose naują eilėraščių rinkinį žmogaus, kuris visą save atidavė kraštotyrinei veiklai – domėjosi rajono praeitimi, filmavo senolius, garbaus amžiaus žmones, užrašė jų atsiminimus, puoselėjo tautodailės meną, rinko ir kaupė eksponatus ir t. t. Užimamos pareigos ir kultūros paveldo puoselėjimas reikalavimo daug laiko ir jėgų, tad laiko lyrikai likdavo ne tiek ir daug. Bet net ir tuo metu jonavietė kūrė eilėraščius. Tyliai, nesigarsindama ir jų neviešindama, tarsi sau. O tapusi senjore, vis dažniau palinkdavo prie popieriaus lapo ir rašikliu guldydavo eilėraščio eilutes. Kai susikaupė visas pluoštas eiliuotų kūrinių, autorė sudėliojo juos į rinkinį „Laikas – sielos išmintis“. Tai buvo 2023-iaisiais.
Prabėgus trejiems metams, skaitome naują knygą „Apnuoginta siela“, kurią išleidžia savo pavardę pailgindama pseudonimu Rega.
Pats pavadinimas atskleidžia autorės norą atsiverti skaitytojui per savo patirties prizmę, kreiptis į jį geranorišku, patariamuoju balsu. Be reikalavimų, be griežto tono, tik pasiūlant pagalvoti prieš tariant žodį ar atliekant kokį veiksmą.
Šis eilėraščių rinkinys – tai brandi savianalizė, į kurią autorę pastūmėjo stiprus vidinis išgyvenimas, išsiveržęs iš sielos ir virtęs kūrybine raiška. Tai jausmų ir minčių antplūdis, analizuojantis nueito kelio vingius bei jų atminimą.
Minties gylis
Abiejų rinkinių temas sieja pavadinimuose esantis žodis „siela“, reiškiantis dvasingumą ir atvirą pokalbį, kuriame kiekvienas žodis turi prasmingą gylį. Pirmojoje knygoje autorė, jausdama laiko virpesį, kalbasi su ją supančia erdve, primena, kad gyvenimo prasmė slypi gamtoje. Naujajame rinkinyje taip pat nenutolstama nuo peizažų – augalų žydėjimo, jūros, metų laikų, aukštai plasnojančių paukščių. Tik galima pastebėti, kad gamtos fone per laiko tėkmę susiformavusios mintys yra kur kas gilesnės nei anksčiau, o žmogus tarytum kviečiamas stabtelti ties jomis ir paieškoti sąsajų su savo gyvenimu.
„Apnuogintoje sieloje“ jausmingai prisiliečiama prie būties laikinumo, „vienos sekundės“ akimirkos, kuriai užgesus ateis tamsa. „Laikas – lyg smėlis, byrantis tarp pirštų./ Esmė tarp praeities ir ateities…“, – mintija autorė, pagrindinį dėmesį sutelkdama į dabartį, kurioje visi esame. Niekas negali žinoti, kas bus rytoj – ar išauš rytas, ar apglėbs nesibaigianti naktis. Kūrėjos pasirinktas kontrasto būdas sustiprina jausmą ir gyvybės trapumą, staiga užplūdusią meilės bangą ir jos atoslūgį.
Trumpi, kartais vieno žodžio sakiniai, sudaro ilgą minčių seką, kurioje sudėliotos kasdienybės labirintai pavirsta „tiese nuo A iki Z“. „Vakaras. Tiltas./ Saulėlydis./ Dangus. Žmogus./ Pradžia ir pabaiga“ (eil. „Prie jūros“, 14 psl.), arba „Žaizdos ir skausmas./ Priešai ir draugai. Pasaulis ir žemynai./ Mėnulis ir žvaigždės./ Diena ir naktis“ (Eil. „Du pasauliai II, 12 psl.). Panašių pavyzdžių aptinkama daugelyje autorės eilėraščių.
„Mano paslaptis: matyti galima tik širdimi, svarbiausi dalykai akimis nepastebimi“, – sako R. Karaliūnienė-Rega. Kiekvienas į kūrinį įrašytas žodis turi gilią prasmę, tad, žvelgdami į nematomąją žodžių pusę, rastume visų mūsų gyvenimo erdvę, kurią apnuogina kūrėjos eilėraščiai.
Meilė – įkvepianti jėga
„Nepaprastai myliu gamtą – jūrą, Neries upę, gėles, medžius, mišką. „Apnuoginta siela“ – meilės, gyvenimo kelių ir klystkelių, minčių ir apmąstymų, egzistencijos esmės, prasmės, gamtos grožio, metų laikų pristatymas per mano sielos prizmę. Žinau, kad visagalis Laikas nusineš visus, nes mūšio su juo dar niekas nelaimėjo“, – – Krašto muziejuje surengtoje knygos pristatymo šventėje kalbėjo autorė, kviesdama gyventi dabartimi ir švęsti „džiaugsmo šventę žemėje“.
Atsakydama į susirinkusiųjų klausimą meilės tema, kūrėja šmaikštavo, kad įsimylėti jos amžiuje būtų kiek juokinga ir keista, tačiau visiškai nepaneigė šio jausmo įtakos kūrybai. Anot autorės, meilė turi beprotiškai galingą jėgą – gali pakylėti ir sugniuždyti, gali ištraukti ašarą ar priversti juoktis „pajaco juoku“. Eilėraščių rinkinyje yra net skyrelis, pavadintas „Meilės labirintais“, kuriame publikuojama penkiolika eilėraščių. Juose atsispindi praeities akimirkų blyksniai, aidu atsiliepia buvę jausmai. Bet gal tai buvo tik burtai, tik sapnas ar pasaka? Juk „smėlio pilys griūva“, ir lieka, autorės matymu, tik „Pelynai. Erškėčiai./ Du gyvenimai šalia,/ Nors jie nesusiliečia. Du vieniši likimai,/ Kaip kamanės/ Virš laukinių dobilų…“ (Eil. „Vieniši likimai“, 39 psl.).
Susitikime su jonaviečiais autorė pasidalijo prisiminimais apie eilėraščio „Mėnesienos sonata“, kurį „padiktavo“ Liudviko van Bethoveno kūrinys, sukūrimą. „Klausiausi Bethoveno sonatos, rašiau, braukiau, girdėdama muziką, įsivaizdavau tą meilės sonatą taip, kaip parašiau eilėraštyje. Skaitydami jį, įvertinkite mano vaizduotę“, – kūrybos paslaptimis dalijosi Regina.
Linkėjimų upė
Į knygos pristatymą atskubėjo daug kūrėjos gerbėjų, bendraminčių, buvusių kolegų, giminių ir kaimynų. Krašto muziejaus erdvė pakvipo pavasario gėlėmis, o šypsenos veiduose rodė gerą nuotaiką ir pagarbą lyrikos sritį pamilusiai moteriai, kaip vėliau paaiškėjo, tądien minėjusiai ir asmeninį gimtadienį.
Anot R. Karaliūnienės-Regos, ji galbūt ir nekurtų poezijos posmų, jeigu neatsirastų skaitančių jos eilėraščius. „Vadinasi, jie išgirsta mane, skaito eiles, galbūt pamato vidinį mano pasaulį giliau, nei matė iki šiol. Dėkoju visiems, kas atėjote, kas skaitėte, o gal dar tik skaitysite mano naująjį leidinį“, – į savo gerbėjus kreipėsi knygos autorė.
Krašto muziejaus direktorė Daiva Petrikėnienė pasidžiaugė, kad ir dabar, būdama senjore, Regina domisi kraštotyra, dažnai ateina į įstaigą pabendrauti su čia dirbančia bendruomene. „Čia Jūsų antrieji namai, kur jaučiatės visada laukiama, o Jūsų geras žodis ar idėja ragina mus dar labiau susitelkti, stiprinti ir auginti prieš kelis dešimtmečius rajone Jūsų paklotus kraštotyros pamatus. Linkime Jums meilės ir aistros gyventi, kurti ir dalytis savo kūryba su kitais“, – linkėjo muziejaus vadovė, kurios žodžius papildė ir kitos muziejaus darbuotojos.
Už meilę gamtai, gimtajam kraštui, už mokėjimą pastebėti pražystantį gėlės žiedą, sprogstantį pumpurą, spindintį rasos lašelį ant žolės, dėkojo Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė. „Dėkoju už įkvėptą meilę gamtai, gimtajam kraštui, mokėjimą pastebėti kiekvieną pražystantį augalą, debesį, įžvelgti skaidrumą lietaus laše. Tegul Jūsų kiekvieną dieną pasitinka ir palydi džiaugsmo spinduliai“, – kalbėjo seniūnė.
Jos linkėjimus tęsė upninkietis Romas Peleckas, paaiškindamas praktinę Reginos poezijos naudą. Anot jo, autorės eilėraščiai išblaško snaudą ir sužadina mintį. „Jūs esate parašiusi ne vieną knygą apie Jonavos krašto istoriją, žymius Jonavos žmones, vietoves, vadinasi, nuo senų laikų Jonavai skiriate didelį dėmesį, praeityje esate pripažinta geriausia Lietuvos gide. Jus galima laikyti kultūros fenomenu. Nutilus šiam renginiui, vėl lauksime Jūsų eiliuotų tekstų, o gal prozos apmąstymų. Sveikatos, gilių minčių ir didelės sėkmės“, – mintimis dalijosi upninkietis.
Daug metų trunkančia draugyste su knygos autore pasidžiaugė menininkė Janina Altaravičienė, knygos pristatymą įvardydama „džiugia diena“. „Dėkui už knygą. Ilgai negęstančios kūrybinės ugnelės, aktyvumo ir bendruomeniškumo, žinoma, sveikatos. Džiaukitės gyvenimu, kuriame palikote daug ryškių pėdsakų. Kartu su iš širdies dovanojamomis gėlėmis, Jums skiriu dainą apie namelį“, – jaudindamasi kalbėjo Janina, o salėje suskambo jos dainuojama melodija.
Daug gražių žodžių išsakė Skarulių bendruomenės, Trečiojo amžiaus universiteto atstovai, draugai, giminės ir šiaip pažįstami žmonės. Sudėliojus visus linkėjimus į vieną eilę, susidarytų ilgas sąrašas. Tądien linkėta ne tik meilės, laimės, sveikatos, bet ir aistros gyventi, energijos, gerumo, jausmų pilnatvės ir net slaptos svajonės išsipildymo.
Regina, klausydama jai skirtų žodžių, tik šypsojosi, tarsi mąstydama – nuo ko pradėti: sugrįžti į Jonavos krašto istoriją ar pasilikti poezijos pievose?
Muzikinės kompozicijos
Šventinę nuotaiką stiprino muzikantų trio – Edvardas Ratautas, Regina Beržinskienė ir Jurgita Kardauskienė, parengę muzikines kompozicijas pagal naujoje knygoje išspausdintus R. Karaliūnienės-Regos eilėraščius „Balta obels šaka“, „Išskrenda gandras“, „Žmogus ir muzika“ ir „Meilės pasaka“. Jų porgramoje susiliejo akordeono ir smuiko muzika, dainininkių balsai bei deklamuojami posmai. Renginį papildė ir kitų kompozitorių dainos: „Šulinys“ (Stasio Liupkevičiaus muzika), Al Bano „Liberta“ bei di Chiere „Ispaniškas valsas“.
Renginį vainikavo bendra daina „Ilgiausių metų!”, skirta knygos autorei R. Karaliūnienei-Regai, tądien minėjusiai ne tik naujo poezijos rinkinio išleidimą, bet ir asmeninį savo Gimtadienį.
Irena BŪTĖNAITĖ
Narbutaitės-Kontrimės nuotraukos.
—————————————————
Regina KARALIŪNIENĖ-REGA
Kaip gyventum, žmogau?
Jei nešviestų saulė,
Nešnarėtų medžiai,
Nežydėtų gėlės,
Kaip gyventum žemėje, žmogau?
Jei neaugtų sodai,
Neskraidytų bitės,
Negiedotų paukščiai,
Kaip gyventum žemėje, žmogau?
Jei nelytų lietūs,
Netekėtų upės,
Nečiurlentų iš šaltinių
Vandenys šalti,
Kaip gyventum žemėje, žmogau?
Mėnesienos sonata
van Bethovenas
Nakties tyla. Mėnesiena.
Medžiai. Vaiduokliai.
Žvaigždės suspindo danguje
Tarsi mažojo princo gėlelės.
Ir daug mažų princų
Mažais žingsneliais
Bėgioja klavišais
Ir vaikšto žeme…
Spindi smulkūs rasos lašeliai
Ant raugerškio lapelių
Ir skamba, žiba, žvanga
Kaip sidabro varpeliai.
Jie žadina sielą
Ir neša mane
Žvaigždėtu dangum
Į ilgesio naktį.
Troškimai apgaubia
Mėnesienos gėleles,
Glosto mano veidą
Tos gėlelės, dangaus žvaigždelės,
Bėgioja klavišais
Ir gydo meilės žaizdas,
Ištirpdo ašaras sūrias.
Skamba, vai, skamba varpeliai,
Mėnesienos žvaigždelės,
Mažojo princo gėlelės…
Balta obels šaka
Skrendu debesim
Tik be sparnų.
Dainuoju miškuos
Tik be žodžių.
Plaukiu jūra
Nesušlapdama.
Žengiu be garso
Knygų puslapiais.
Verkiu be ašarų
Vėjų naktyje.
Skinu rožę
Nesusižeisdama.
Gyvenimo lapus
Sklaidau iš lėto.
Tikiu tik likimu
Laiko tėkmėje.
O žodžiai – strėlės
Vis skverbias į širdį.
Mano kalba – be žodžių,
O žodžiai – be raidžių.
Tai harmonija neįprasta.
Mintys liejas kaip upė.
Tiesiu rankas į saulę.
Žinau – išeisiu,
Kaip ir atėjau.
Su vėjo šlamesiu,
Balta obels šaka…
Akimirkos
Mano senas sodas
Praeities akimirkas dar mena,
Poterius dar šnabžda mano atmintis.
Laiko erdvėje takelis mažas,
Ta trumpa sekundė.
Bunda rytas.
Pievų rūkas.
Širdis virpa vasaros tyloj.
Rožės žydi. Kraujas trykšta.
Vasara nušvitus laiko tėkmėje –
Tik viena sekundė.
Užrašau aš vasaros nakties
Nematomas mintis.
Liko tik prisiminimai…
Medžiai. Senas sodas.
Nakties ramybė.
Tyli melodija ir atminimo ašara,
Tik ta viena sekundė…
