Kim, klausydama jūros vargonų muzikos, paskambino Laimonui Vėbertui ir paprašė, kad jis ją pasitiktų Kauno oro uoste.
– Sveikas, – kalbėjo ji, – turiu kai ką svarbaus pasakyti. Paslaptis panaši į meilę, kaip jūs ten sakote, kai norite išpažinti savo nuodėmes kitam žmogui. Ar gali atvažiuoti manęs pasitikti ir parvežti į Vilnių?
– Labas, Kim. Gerai, žinoma. Kaip tau sekėsi atostogauti? Ar pailsėjai? Taip staiga išvykai, jog pamaniau, kad gal slepiesi ar bėgi nuo ko…
– Atsiprašau, tiesiog darbo reikalai. Kai susitiksime, papasakosiu. Atostogos puikios, man labai patiko. Pailsėjau.
– Atvyksiu laiku, lauksiu automobilyje. Paskambink, kai lėktuvas nusileis, privažiuosiu prie išėjimo.
Laimonas Vėbertas sėdėjo užsimerkęs savo bute prie rašomojo stalo, leisdamas mintims klajoti: lygiai prieš metus jis susipažino su Kim. Šis skambutis vyrą sujaudino… Nors jų santykiai niekada nebuvo romantiški, bet Kim jį saugojo. Ką ji nori pasakyti? Gal pakvies į savo vestuves? Svajūnas sakė, kad atostogauja su mergina. Režisierius nupirko nemažą pastatą, jį suremontavo ir įrengė greičiausiai pelningą darbo vietą Kim – MIKS kliniką. Kaip jos pavadinimo reikšmę aiškino pats Svajūnas, KIM atvirkščiai ir S – Svajūnas. Kim vadovaus plastikos chirurgijos skyriui.
Šiandien Laimonas Vėbertas kaip tik buvo nuvykęs susitikti su Edgaru, o jo psichikos ligų ir sutrikimų stacionaraus ir ambulatorinio gydymo centras įsikūręs tame pačiame pastate. Edgaras rodė ne tik užmūrytas sienas, kurios padalijo pastatą į dvi dalis, bet ir palatas, poilsio zonas, virtuvę, procedūrinius kabinetus, masažo patalpas, gydytojų kabinetus, didžiulį liftą, į kurį telpa ligonio lova, vonios kambarius, tualetus. Psichiatras prisipažino, kad jam labai patinka Kim, „bet esu priverstas išsiskirti dėl pacientų“, sakė. Laimonas Vėbertas nustebo išgirdęs tokį pareiškimą. „Na, suprantate, juk gali psichikos negalią turintis mano pacientas naktį ateiti pas turtingą gražuolę į lovą. Nežinia, kas jam šaus į galvą, bandys bučiuotis, o neradęs lūpų ims lupti tvarsčius nuo veido“, – rimtu veidu dėstė psichiatras. „Edgaras turi tikrai gerą humoro jausmą“, – pagalvojo Laimonas Vėbertas. Viską apžiūrėję jiedu naujajame psichiatro kabinete prie kavos puodelio pasirašė dar vienos paskolos dokumentus ir suderino jos mokėjimo terminus.
– Kalbant rimtai, Edgarai, ar turite moterį? – paklausė Laimonas Vėbertas.
– Kodėl klausiate?
– Turiu prašymą ir noriu išsklaidyti abejones.
– Jau kažką pagalvojote apie Kim ir mane? Gerai, papasakosiu, kaip mes susipažinome. Tada dar nebuvo įrengtos palatos ir užmūrytos koridoriuje sienos, skiriančios dvi mūsų įstaigas…
– Jau įdomu, gal kiekviename pajuokavime yra dalis tiesos?
– Tikrai taip. Aš šaukiau kaip nuplikytas savo kabinete, nes mane užpuolė septyniasdešimtmetė klientė, o Kim kaip tik tuo metu įėjo į mano kabinetą. Ji mane išgelbėjo. Tokia smulkutė ir kartu tokia stipri. Nuraitė tą senę nuo manęs, tik mano marškiniai liko sudraskyti. Atsidėkodamas Kim, konsultavau jos pacientą, sveikstantį po veido atkūrimo operacijos.
– Tai štai kaip jūs susipažinote su Kim!
– O jūs ar turite moterį? Klausimas į klausimą apie tą patį.
– Ne, neturiu. Po žmonos mirties atsivėrusi juoda duobė mano smegenyse ėda mane iš vidaus… Bandau lopytis, bet likimo randai skaudūs. Kim mane prižiūri, perka vaistus, nepabėga ir lieka nakvoti, kai mane ištinka širdies priepuolis. Ji – mano angelas sargas.
– Tai koks tas prašymas? Ir ar aš išsklaidžiau jūsų abejones?
– Noriu, kad jūs imtumėte gydyti nuo alkoholizmo Janiną Ščiulgienę… Nežiūrėkite į mane taip, lyg būtumėte pamatęs vaiduoklį.
– Ar jums viskas gerai? Ta moteris mirusi! Apie ką mes kalbame?
– Ji buvo atvykusi į mano namus norėdama pasikalbėti. Sakė, kad gyveno pas dukrą Anglijoje, o dabar sugrįžo, nes gavo policijos kvietimą. Ta moteris labai panaši į mano žmoną. Ji kalba taip, kaip mano žmona… Dėl dievo, nežiūrėkite taip į mane, man viskas gerai. Išklausykite, ką noriu pasakyti. Mano žmona niekada neturėjo vaikų, tad iš kur atsirado sūnus? Tam vaikiui visai vienodai, kur bus jo motinos kapas? Po laidotuvių bandžiau jį surasti, buvau nuvykęs į jo butą. Kaimynai sakė, kad išvykęs dirbti į užsienį. Visi kaimynai kaip susitarę aiškino, kad tame bute gyveno aktorė Filė su sūnumi. Aktorė? Kokia dar aktorė!? Mano žmona buvo gydytoja! Man tuoj sustos širdis, prašau, padėkite man išsiaiškinti… Nuvykau į savo mirusios žmonos namus ieškoti tiesos. Pasirodo, ten gyvena ta pati moteris, kuri buvo apsireiškusi ir norėjo pasikalbėti. Pragertu balsu ji vėbleno: „O, mano ponas sugrįžo…“ Pasakiau, kad iškviesiu policiją, nes bomžams čia ne vieta. Tada ji pakilo nuo lovos ir sviedė į mane tuščią butelį. „Tai aš, aš esu Janina Ščiulgienė! Šis namas priklauso man, kaip ir tu vis dar esi mano vyras!“
– Laimonai Vėbertai, ji mirusi! Jūsų žmona mirusi. Susitarkime dėl laiko ir per kelis hipnozės seansus pamiršite senąjį gyvenimą, jis tiesiog išsitrins. Ilgai nedelskite, manau, atėjo laikas ir aš jūsų paslaugoms. Kaip sakoma, ranka ranką plauna. Jūs padėjote man atsistoti ant kojų, dabar aš galiu jums padėti gyventi be streso, saugant psichikos sveikatą. Žinote seną mitą, kad nervų ląstelės neatsinaujina? Mokslas rodo, kad smegenys yra plastiškos, tačiau tai, ką dabar išgirdau, jau nėra lėtinė graužatis. Jūs žalojate save.
Tuo metu kažkas pasibeldė ir į kabinetą vežimėliu įriedėjo žmogus amputuotom kojom.
– Daktare… Ar aš ne laiku?
Laimonas Vėbertas pakilo eiti. Atsistojo ir psichoterapeutas Edgaras. Iš jo veido buvo matyti, koks jis sukrėstas ir nusivylęs.
– Aš jums paskambinsiu ir susitarsime dėl laiko. Patikėkite, aš visada jūsų paslaugoms. Nereikia šitaip save kankinti, gyvenimas yra gražus.
Atsisveikindami jie paspaudė vienas kitam ranką. Eidamas pro duris Laimonas Vėbertas pasakė:
– Ačiū, bet gal kaip nors pats išsikapstysiu. Geriau pagalvokite, kaip galite jai padėti. Toks buvo mano prašymas.
*
Prastai nusiteikusi Kim sėdėjo lėktuve ir tiesiog maudėsi bjaurių minčių, nerimo ir baimės bangose. Ji turės prisipažinti, kad atmintinai žino Laimono Vėberto ligos istoriją: pjūvius, žaizdas, geriamus vaistus, sirgtų ūminių infekcijų sąrašą… Ji vis svarstė, kodėl tik dabar nusprendė papasakoti jam visą tiesą. Gailestis ar prisirišimas? Ir viena, ir kita. Viskas prasidėjo automobilyje, kai jie sėdėjo ir tyliai verkė. Laimonas Vėbertas yra vienintelis žmogus, pastaruoju metu gebantis ją užjausti ir suprasti. Tik ar po šio vakaro išpažinties jie liks draugais? Neatsakytas klausimas. Kim troško keršto Svajūnui, o pavydas ją tiesiog smaugė! Ji taip tikėjosi, kad pagaliau jie bus kartu, bet, pasirodo, klydo.
Staiga toptelėjusi mintis ją supurtė. O kam Laimonui Vėbertui sakyti tiesą? Antra vertus, jis turi žinoti. „Svajūnas jus kvailino, manipuliavo jūsų jausmais. To pasekmė – pusvelčiui nupirktas pastatas…“ Kaip pradėti pokalbį? „Jūsų tikroji žmona gyva. Tada ji buvo atėjusi pas jus į namus…“ Tąkart ir Kim tikėjosi, kad susitikimas įvyks ramiai, jie pasikalbės, išsiaiškins ir gyvenimas sugrįš į senas vėžes, bet Laimonas Vėbertas nualpo ir jam sutriko širdies ritmas, teko kviesti greitąją, kartu važiuoti į ligoninės priimamąjį. Jo gyvenime atsitiko baisus dalykas – mirė žmona. „Nusižudžiusi moteris, kuri daugiau nei pusę metų apsimetinėjo jūsų žmona, yra aktorė. Jūs gedite ne to žmogaus.“ Kaip jam tai pasakyti? Ir dar, kad tai sugalvojo Svajūnas, kad jis parašė scenarijų, sukūrė filmą ir gaus finansinę naudą. Nauja klinika yra mokestis Kim už tylėjimą, naujos darbo vietos jauniems plastikos chirurgams ir studentams, kurie jai asistavo. O jei vairuojantį Laimoną Vėbertą ištiks širdies smūgis? Eismo įvykis neišvengiamas, geriau apie tai pasikalbėti jo namuose…
Išlipusi iš lėktuvo Kim dvejojo, ar gali atvirai reikšti savo mintis. Kaustė baimė kalbėti apie savo patirtį, vidinį konfliktą, psichologinius sunkumus. Ji svyravo tarp to, kas buvo, ir to, kas gali būti. Pabėgusi iš savo šalies, ji buvo vargšė mergaitė, o dabar turtinga moteris. O gal geriau žvirblis rankoje negu briedis girioje… Ar tikrai pasijus geriau ir ramiau, jei pasakys tiesą Laimonui Vėbertui? „Reikia jam skambinti, nuspręsiu, kai susitiksime“, – pusbalsiu tarė sau.
*
Sėdėdamas Karmėlavoje šalia kavinės „MAXX cepelinai“ stovinčiame automobilyje, Laimonas Vėbertas laukė Kim skambučio ir svarstė, kur jie galėtų sustoti pavakarieniauti. Restoranų darbo laikas ėjo į pabaigą, taigi jie atkrinta. Jau vėlus vakaras, net užsisakius į namus greičiausiai tektų kimšti pašildytą maistą. „O gal ji turi kitų planų šiam vakarui? Argi svarbus maistas, jei ji nori man kažką pasakyti? Jei tas pats žmogus vis pasirodo gyvenime, vadinasi, tam yra priežastis. Pagyvensime ir pamatysime, nedaug liko laukti, tuoj turi leistis jos lėktuvas…“ – sukosi mintys jo galvoje. Už akimirkos suskambo Kim skambutis.
– Sveikas, – telefone Laimonas Vėbertas išgirdi jos nuostabų balsą. – Čia aš. Ar gali privažiuoti?
Jis sudėjo nedidelį Kim bagažą į automobilio bagažinę, atidarė keleivio dureles, tada dar paklausė:
– Tu alkana?
– Ne, ačiū, užkrimtau lėktuve.
Kim žiūrėjo į Laimono Vėberto veidą, rankas ant vairo. Ji matė, kaip jis gal dešimčia metų paseno, lyginant su ta diena, kai jiedu susipažino. Sugrįžo prisiminimai, kaip jį ištiko priepuolis, kaip tysojo ant grindų be gyvybės ženklų, kaip išsigandusi ji šaukė: „Ar girdi mane!?“
– Žemė kviečia kosmosą, – pasisukęs į ją, Laimonas Vėbertas juokėsi. – Malonu vėl tave matyti.
– Ir man.
– Jau įvažiavome į autostradą. Apie ką norėjai su manimi pasikalbėti?
– Apie Svajūną.
– Visai neseniai buvau su juo susitikęs. Svajūnas kaip reikiant pasistengė, nepaprastai graži klinika. Sveikinu! Tau labai pasisekė, kad turi tokį investuotoją.
Kim nusisuko į langą, jos skruostais ėmė riedėti ašaros. Ji verkė dėl visko, kas buvo ir kas dar bus. Verkė ir iš džiaugsmo, kad gebėjo plonyčiu skalpelio pjūviu pakeisti moters veide padarytas smurtines žaizdas ir išleisti ją naujam gyvenimui dar gražesnę, nei buvo. Verkė dėl praėjusios laimės su Svajūnu. Ir iš gėdos, kad atliko plastinę veido operaciją Svajūno žmonai, kuri apie tai net nežinojo. Ji verkė iš baimės ir nesaugumo dėl rytojaus, dėl draugystės su Laimonu Vėbertu. Verkė, nes greičiausiai nesulauks atleidimo…
– Kas tau? – švelnus Laimono Vėberto balsas ir jo prieraišumas pavertė Kim verkimą į raudą.
– Iš tikrųjų noriu pasikalbėti apie mano sąžinę kamuojančius dalykus. Tik kažkaip neįstengiu pradėti pasakoti…
– Kartais reikia ir išsiverkti. Esu kantrus klausytojas, kai pajėgsi kalbėti nekukčiodama, pradėk pasakoti, kas atsitiko.
Ir tada Kim papasakojo Laimonui Vėbertui visai kitą istoriją. Pasakojo apie Airą, Svajūno kerštą savo buvusiai žmonai, kuri vėliau tapo Ira. Tai dėl Airos ji tada taip staiga ir nieko nesakiusi išvyko iš Vilniaus. Kroatijoje gydytoja Kim ir pacientė Aira gebėjo rasti vidinę tarpusavio harmoniją. O režisierius iškėlė sąlygą: asmeninė gerovė ir renkiesi grįžti ar lieki tuščiomis kišenėmis. Buvo sunku Kroatijoje palikti Airą vieną su šimtu eurų ir sugadintu pasu. Moteris buvo palikta likimo valiai, dėl to Kim labai apgailestauja. Vėliau atvykęs Svajūnas su advokate norėjo padėti Airai gauti tvarkingus dokumentus, bet jie pavėlavo. Aira tiesiog išgaravo, nepalikdama jokio pėdsako. O Svajūnas ir advokatė tapo pora…
Laimonas Vėbertas paėmė Kim ranką, pasilenkė ir pabučiavo. Pastaruoju metu jis vienas eidavo į partnerių vakarėlius, vienas vakarieniaudavo restorane ir, palyginti su jo širdies skausmu ar kilusiu sumaišties jausmu, – kad tik tokios problemos būtų susijusios su darbu. Kim jauna, visas gyvenimas dar prieš akis. Laimonas Vėbertas iš prigimties buvo geraširdis žmogus ir savaip saugojo Kim bei judviejų draugystę.
– Prašau, neverk, nereikia. Tai tik verslas. Man labai liūdna girdėti, kad Svajūnas tave paliko. Esi puiki chirurgė ir niekas to iš tavęs neatims. Klinika graži, manau, ir klientų netrūks. Vilnius – didelis miestas, įsikursi, apsiprasi ir gyvensi tokį gyvenimą, kokio esi verta. Metams bėgant tai, dėl ko dabar raudi, taps savaime suprantamu dalyku.
Kim pasislinko ir apsikabino vairuojantį Laimoną Vėbertą.
– Atleisk, kad nuliūdinau savo išpažintimi. O dabar kai kas linksmiau! Atspėk, ką tau atvežiau dovanų?
Eitvydė Pranevičienė
