Lietuvos Respublikos ambasada Ispanijos Karalystėje yra įsikūrusi vieno aukšto pastate Čarmantino rajone, šiaurinėje Madrido dalyje. Airą ten nuomotu automobiliu atvežė Bleiro lėktuvo pilotas. Vyras parodė netoliese esančią kavinę – joje sutarė susitikti, kai reikalai bus sutvarkyti.
Aira iš ambasadorės kabineto išėjo rankose laikydama naują asmens tapatybės kortelę ir pasą. Pirmiausia ją užplūdo džiaugsmas, laisvės ir nepriklausomybės pojūtis, jautėsi pakylėta, tačiau artėjant prie kavinės ši euforinė būsena ėmė slopti. Mintyse vėl radosi įtampa ir abejonės, nenoras nepažįstamam žmogui atvirai išsiduoti, kaip išties jaučiasi. Ji sustojo gatvėje kaip „Verkiančios moters“ skulptūros personažas… Airai buvo labai gėda prieš Bleirą. Kodėl likimas pakišo koją? Kaip jai dabar pasielgti? Ji pamilo Bleirą, priprato prie jo rodomo dėmesio, nuolat jautė liūdesį, kad jo nėra šalia. Paskutiniu metu jie buvo neišskiriami. Rytai ir saulėlydžiai, apsikabinimai ir nuostabios kartu praleistos akimirkos…
Aira nesuprato, kiek laiko viena stovi gatvėje, tik šluostėsi ir šluostėsi ranka ašaras. Ji lauks Bleiro atleidimo visą likusį gyvenimą…
Tyliai pričiuožė automobilis, iš jo išlipo Bleiro lėktuvo pilotas.
– Kaip jums sekėsi? Ar gavote dokumentus? Turiu pranešti Bleirui, kur ruošiatės skristi.
– Ačiū, gerai. Asmens tapatybės kortelę ir pasą gavau. Ar galite manęs dar truputį palaukti? Noriu užeiti į kavinę atsigerti vandens, – Aira pasisuko eiti į kavinę.
– O kur skrisime?
– Dar nežinau.
Kavinėje Aira paprašė padavėjos stiklinės vandens, puodelio kavos ir balto lapo popieriaus. Iš kuprinės išsiėmė rašiklį ir pradėjo rašyti laišką Bleirui.
„Labas, Bleirai,
nespėjau tavęs sulaikyti prie lėktuvo, labai greitai dingai… Suprantu, kad nenori manęs matyti, bet gal kada nors man atleisi. Aš lauksiu. Liko neatsakytų klausimų… Greičiausiai į juos mintyse jau pats atsakei ir mane paleidai. Iš didelės pagarbos ir dėkingumo už tai, ką dėl manęs padarei, šiandien, laikydama savo dokumentus rankose, rašau tau šį laišką.
Nežinojau, kad laukiuosi, man tai buvo staigmena. Kaip ir nežinojau, kad tai buvo mūsų kompanijos būvimo kartu paskutinė naktis. Net pamanyti negalėjau, kad jie mane paliks vieną. Vyras praleido naktį su manimi iš gailesčio, o aš gavau paguodos prizą, kad galėčiau eiti toliau. Po plastinės veido operacijos buvau palūžusi. Mane lydėjusi gydytoja dvi savaites pumpavo visokiausius vaistus… Aš mokiausi gyventi iš naujo. Kai susikirto mūsų keliai, pasijutau laimingiausiu žmogumi pasaulyje.
Lėktuve verkiau nuo pakilimo iki nusileidimo kitame oro uoste… Likimas vieną akimirką mane pakylėjo ligi dangaus, o kitą sviedė žemyn. Supratau, kad mano meilė tau yra daug gražesnė, gilesnė ir tikresnė, ir atleidimo prašysiu kad ir visą likusį gyvenimą… Mano sprendimas? Vaikelis gims, aš jo už jokius pasaulio turtus neatsisakysiu. Man trisdešimt šešeri, pats laikas gimdyti, auginti ir būti mama. Tai mano išsigelbėjimas nuo vienatvės. Gydytojas sakė, kad gims sūnus. Būsiu jam reikalinga, mano gyvenimui tai suteiks pilnatvės ir daug džiaugsmo.
Tavo lėktuvu daugiau niekur neskrisiu. Atleisk man, Bleirai. Žinau, esi piktas, įskaudintas ir nusivylęs, todėl negaliu toliau naudotis tavo gerumu. Grįžtu namo į Lietuvą. Mano registracijos vietą žinai, būtų malonu gauti atvirlaiškį švenčių proga. Ačiū už pagalbą ir akimirkas, kai jaučiausi ypatinga.
Norėčiau, kad būtum princas, pamilęs Pelenę, ir jos ieškotum pagal krištolinę kurpaitę.
Norėčiau, kad kaip Romeo Willjamo Shakespeare‘o tragedijoje vos pamatęs Džiuljetą jai kalbėtum apie amžiną meilę. Žinau, ką atsakysi, kad viena ir kita meilė plėšo širdį ir svaigina, bet tai neatitinka realybės…
Bleirai, labiausiai norėčiau, kad gražiai ir laimingai baigtųsi mūsų istorija.
Aira“
Ji sulankstė popieriaus lapą, įdėjo banko kortelę, kurią Bleiras buvo įregistravęs jos vardu, ir atidavė lėktuvo pilotui.
– Prašau perduoti laišką Bleirui, voko neturiu. Atsiprašau, kad teko laukti. Dėkoju jums už pagalbą ir rūpestį. Aš niekur neskrisiu.
– Aš negaliu jūsų palikti, man ką tik Bleiras griežtai įsakė telefonu. Aš esu įjungęs telefono garsiakalbį ir jis dabar girdi mūsų pokalbį.
Nieko nepasakiusi Aira nužingsniavo siauru šaligatviu tarp Pisuerga gatvės namų. Po kelių minučių ji išgirdo trinktelint automobilio dureles ir greitus žingsnius. Vairuotojas ją pasivijo ir sustabdė.
– Prašau, supraskite mane teisingai, aš jūsų nepersekioju, tik dirbu savo darbą. Bleiras yra ne tik mano darbdavys, mes esame draugai nuo vaikystės. Prašau, pasakykite man, kokie jūsų planai?
– Noriu grįžti į Lietuvą.
– Konkrečiau, jei galima…
– Planuoju pasiekti geležinkelio stotį ir įsigyti bilietus namo traukiniu su persėdimais. Pirma iki Paryžiaus. Iš Paryžiaus toliau traukiniu keliausiu į Berlyną, o iš ten į Varšuvą. Tada autobusu grįšiu į Vilnių.
– Tikrai norite 30 ar 40 val. praleisti traukiniuose? Sėdėti 8 val. autobuse? Nepavargsite? Prašau, pagalvokite, skristi yra greičiau ir patogiau.
– Noriu pabūti viena, išsiverkti ir susitaikyti su mintimis, kas manęs laukia ateityje. Laikas dabar yra mano gydytojas.
– Ar galiu jus nuvežti iki geležinkelio stoties? Neatsisakykite, aš tik noriu jums padėti. Panele Aira, aš Bleirui telefonu perskaičiau jūsų laišką ir žinau jo atsakymą. Suprantu, kad vaiko gimimas yra tikras stebuklas, bet Bleirui reikia laiko apsiprasti su šia mintimi ir faktu. Ne tik jūsų, bet ir jo gyvenimas pasikeitė su ta žinia. Neištrinkite fakto, kad ruošėtės gyventi kartu ir tuoktis, dokumentai visi užpildyti, parašai sudėti. Aš gerai žinau, kokią klaidą padarė jo žmona, o Bleiras skaudžiai išgyveno neištikimybę ir apgaulę. Šiandien jūs nusprendėte teisingai. Ar Bleiras nori tapti tėvu? Ar augins vaiką kaip savo? Jis turi atsakyti jums pats. Meilė sukelia kančių, bet pakeičia gyvenimą. Bleiras, kol parplauks jachta namo, irgi turės laiko apie daug ką pagalvoti. Dabar jį kamuoja nepasitikėjimas, apmaudas, pavydas ir pyktis. Duok Dieve, kad jis parplauktų sveikas ir gyvas. Mano patarimas, įsijunkite savo telefoną, susikaupkite ir kantriai laukite skambučio. Nepritariu kelionei traukiniu ar autobusu. Tikiuosi, kad grįžęs Bleiras atskris pas jus.
– Įtikinote… Važiuokime į geležinkelio stotį. Telefonas ne išjungtas, o išsikrovęs.
*
Po dviejų mėnesių Bleiras jachta parplaukė į Angliją ir iš karto ėmė ieškoti Airos. Jis atskrido į Lietuvą, nusileido Šiaulių oro uoste. Airos butas Vilniuje buvo išnuomotas, ten gyvenantys žmonės bendravo tik su nekilnojamojo turto agentūra, tikrosios šeimininkės nėra matę. Vyras išsiaiškino, kad butas Klaipėdoje, kur gyveno jos tėvai, irgi išnuomotas. Susitikęs su nekilnojamojo turto agente jis sužinojo, kad sutartyje Aira įrašė punktą bendrauti tik elektroniniais laiškais. Bleirui tai buvo šiaudas šieno kupetoje… Aira taip ir neįkrovė telefono, jis vis dar išjungtas. Agentė užrašė jam Airos elektroninio pašto adresą ir atsargiai prasitarė, kad moteris buvo nėščia, ji ruošėsi išvykti gyventi į užsienį. Bleiras išskrido namo nieko nepešęs ir labai nuliūdęs.
Ar liko neatsakytų klausimų? Liko… Bleiras norėjo susitikti su Aira ir ramiai pasikalbėti, atsiprašyti už išsprūdusius žodžius. Jis tikėjosi, kad gavusi savo dokumentus ji grįš ir jiedu toliau plauks jachta, bet taip nenutiko. Norėjo su ja pasikalbėti nors telefonu, bet „su abonentu nėra galimybės susisiekti“… Kodėl moteris persigalvojo? Šaltas Bleiro protas ir logika atsakymus diktavo savaip. Jo nuomone, laikas, kurį jie praleido atskirai, turėjo padėti abiem susivokti ir atleisti vienas kitam. Jos laiškas… Jos parašytas laiškas… Liko vienintelis būdas su ja susisiekti – elektroniniu paštu. Grįžęs į Londoną Bleiras iš savo biuro Airai parašė elektroninį laišką.
„Kur tu, Aira? Negi pasislėpdama ketini nutraukti priešvedybinę sutartį? Negi nori atsiimti į vietos registracijos skyrių išsiųstą legalų prašymą dėl santuokos? Jis galioja 12 mėnesių, laiko lieka vis mažiau. Dokumentų tvarkymo terminai eina į pabaigą. Aš gaunu elektroninius laiškus su prašymais pateikti galiojantį nuotakos pasą arba asmens tapatybės kortelę, patvirtinti tavo adresą. Tai gali būti komunalinių paslaugų sąskaitos, banko išrašai, nuomos sutartys, juk žinai, mes kalbėjomės, kokių dokumentų dar reikia. Prašau, susitikime ir išsirinkime santuokos tvirtinimo datą. Aira, nesielk kaip mažas vaikas, neieškok atsakymų spintoje. O jei juos radai, parašyk ir man, kad žinočiau. Sprendimus priimsiu aš ir tavęs ieškosiu, kol rasiu.“
– Jei reiks, ieškosiu tavęs visą likusį gyvenimą, – paspaudęs mygtuką „Siųsti“, tarė sau pusbalsiu.
