Šimtmečius Skarulių Šv. Onos bažnyčioje buvo saugoma stora rankraštinė knyga „Księga Kursoryalna Sporządzona w R[ok]u 1822 Miesięca bra 30 dnia Prze WJX Macieja Gulbina Plebana Skorulskiego“. Dabar ši rankraštinė knyga saugoma Kauno arkivyskupijos kurijos archyve. Viename iš jos puslapių pateikiama informacija lenkų kalba apie Skarulių parapijos rekrutų žmonas. Informacija užrašyta 1823 m. vasario 23 d., tikėtina, Skarulių parapijos klebono kun. Motiejaus Gulbino. Istorijoje dažnai minimas terminas „rekrutas“, susijęs su jaunais vyrais ir tarnyba kariuomenėje.
Remiantis „Lietuvių kalbos žodyno“ apibūdinimu, žodis „rekrutas“ (vok. Rekrut < pranc. recrue – naujokas) reiškia istorinį asmenį, paimtą į caro Rusijos kariuomenę pagal rekrūtų prievolę XVIII–XIX a. Lietuvoje ši prievolė buvo įvesta 1796 m., po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės padalijimo bei jų prijungimo prie Rusijos. Tarnyba carinės Rusijos kariuomenėje truko 25 metus; nuo 1834 m. tarnybos laikas buvo sutrumpintas iki 20 metų, o nuo 1855 m. – iki 12 metų. Rekrutai į kariuomenę buvo imami įvairiais būdais: samdomi, pristatomi bajorų ir valdų administratorių, renkami bendruomenių ar teritorijų valdytojų, o kartais paimami ir prievarta – tai priklausė nuo tarnybos trukmės ir rekrutavimo masto.
Iš 1000 baudžiauninkų būdavo paimami 7–8, 17–35 metų amžiaus vyrai. Pagal 1812 m. Vyriausybės komisijos pėstininkų pulkams parengtus rekrutų ėmimo nuostatus, rekrutų amžius turėjo būti 18–34 metai, o ūgis – ne žemesnis nei 1,6 metro. Iki 1847 m. krašto dvarininkai patys spręsdavo, ką atiduoti į rekrutus. Paprastai taip atsikratydavo nepaklusniais, tinginiais, vagimis ar padaužomis. Pritrūkus tokių, į rekrutus būdavo įtraukiami ir pareigingi baudžiauninkai. Dalis bajorų, nepaisydami daugkartinių valdžios raginimų, rekrutų prievolę vykdė nenoriai, bandė apgauti priėmimo komisijas, atiduodami karo tarnybai netinkamus valstiečius.
Į rekrutus dažniausiai būdavo renkama lapkričio mėnesį, pasibaigus žemės ūkio darbams. Rekrutai buvo pristatomi į rinkimo centrus, kur supažindinami su svarbiausiomis tarnybos taisyklėmis ir papročiais, mokomi judesių bei klausyti komandų. Davę priesaiką, jie tapdavo kareiviais ir dalyvaudavo karinėse ekspedicijose prieš Kaukazo kalniečius, Užkaukazės bei Vidurinės Azijos tautas. Po tarnybos sugrįžęs rekrutas įgydavo asmens laisvę, išsaugodavo užtarnautą laipsnį ir gaudavo nedidelį žemės sklypelį. Istoriniuose dokumentuose tokie asmenys dažnai būdavo įvardijami daržininkais.
Dažniausiai į rekrutus būdavo atiduodami nevedę vyrai, tačiau eiliniai galėjo vesti su vadovybės leidimu, o jų žmonoms buvo leidžiama sekti paskui vyrus. Kareivių vaikai, vadinamieji kantonistai, nuo 2–6 metų gaudavo valstybės išlaikymą: berniukams jis būdavo pratęsiamas iki septynerių metų, o mergaitėms – iki dvylikos. Berniukai būdavo siunčiami mokytis į kantonistų mokyklas iki penkiolikos metų, vėliau tapdavo pulkų raštininkais ar tekintojų ir kalvių mokiniais. Jei į rekrutus būdavo paimamas vedęs vyras, jo žmona įgydavo laisvę, tačiau likdavo priklausoma, kaip ir po vyro išėjimo į kariuomenę gimę vaikai. Žuvus rekrūtui, jo našlė ir vaikai gaudavo pensiją.
Remiantis išlikusiu dokumentu, galima susipažinti su vedusiais rekrutais, kurių žmonos gyveno Skarulių parapijoje.
Kazimieras Protusevičius (Kazimierz Protusewicz), 26 metų, baltaveidis, vidutinio sudėjimo, auksinių plaukų, kilęs iš Vilniaus gubernijos Trakų pavieto Abromiškių dvaro, priklausęs lenkų kariuomenės generolui Dereušui (Dereusz). Jis buvo atiduotas Vilniuje į rekrutus 1815 m., o jo žmona Rožė (Roża) 1823 m. gyveno Skarulių parapijoje, Jaugėliškėse.
Pranciškus Modrys (Franciszek Modry), 23 metų, tamsaus veido, smulkaus sudėjimo, juodų plaukų, iš Vilniaus gubernijos Kauno pavieto Jonavos miestelio, priklausęs lenkų kariuomenės generolui ir kavalieriui grafui Juozapui Kosakovskiui (Józef Kossakowski). Jis buvo atiduotas Vilniuje į rekrutus 1814 m. Jo žmona Ona Paulavičiūtė (Anna Pawłowiczówna) 1823 m. gyveno Skarulių parapijoje Virbalų kaime.
Antanas Jankovskis (Antoni Jankowski), 29 metų, tamsaus veido, stambaus sudėjimo, juodų plaukų, iš Vilniaus gubernijos Kauno pavieto Dijokiškių kaimo, priklausęs Karūnos prezidentui Antanui Majerui (Antoni Majer). Jis buvo atiduotas Vilniuje į rekrutus 1805 m. Jo žmona Kučinskaitė (Kuczyńska) 1823 m. gyveno Skarulių parapijoje Jonavoje.
Adomas Čechanavičius (Adam Czechanaowicz), 21 metų, juodbruvio veido, juodų plaukų, kilęs iš Vilniaus gubernijos Kauno pavieto Čičinų kaimo, priklausęs Kauno pavieto teisėjui Janui Pulikovskiui (Jan Pulikowski), atiduotas Vilniuje į rekrutus. Jo žmona Valionytė (Waloniowna) 1823 m. gyveno Skarulių parapijoje Čičinuose.
Apibendrinant galima teigti, kad į rekrutus buvo atiduoti 21–29 metų vyrai, skirtingo kūno sudėjimo, priklausę skirtingiems šeimininkams ir kilę iš Vilniaus gubernijos. Visi jie į rekrutus buvo atiduoti Vilniuje skirtingais metais, tačiau jų žmonos gyveno Skarulių parapijoje. Tai tik dalinė informacija apie iš Skarulių parapijos atiduotus rekrutus, nes nevedę vyrai į minėtą sąrašą nebuvo įtraukti. Kiek jų sugrįžo į Skarulių parapiją po tarnybos, galima iš dalies nustatyti tik atlikus papildomus tyrimus, pasitelkus parapijos krikšto, santuokų ir mirties įrašus, tačiau ne visos Skarulių metrikų knygos yra išlikusios. Taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad baigę karinę tarnybą ne visi iš Skarulių parapijos atiduoti vyrai sugrįždavo į parapiją – negavę buvusio savininko sutikimo arba pasitraukdavo gyventi į miestus.
Dr. Judita Puišo
