Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia – vienas ryškiausių miesto ženklų. Gelsvos spalvos, dvibokštė, stovinti prie Neries, ji iš tolo pasitinka atvykstančiuosius iš Kauno, Ukmergės ar Kėdainių pusės. Šiandien šalia jos matome Parapijos namus, buvusį marijonų, vėliau trinitorių vienuolyną, ūkinį pastatėlį, kelis palaidojimus, o už tvoros palei Nerį – parką.
Tačiau taip buvo ne visada. Seniausiose, dar 1896 metais grafo Stanislovo Kazimiero Kosakovskio darytose nuotraukose, matyti visai kitoks vaizdas: bebokštė Šv. Jokūbo bažnyčia, apjuosta mūrine tvora su varpine-vartais, apsupta didelių medžių.
Kaip Jonavos bažnyčia atrodė tuomet, kai buvo pastatyta? Į tai leidžia pažvelgti 1832 metų bažnyčios planas ir aksonometrija, 1830 metų vizitacijos dokumentai, Skarulių-Jonavos parapijos 1844 metų inventorius bei XIX amžiaus keliautojų užrašai. Ypač vertingų žinių paliko Konstantinas Tiškevičius, 1857 metais keliavęs Nerimi, ir Edvardas Chlopickis, 1873 metais aprašęs kelionę po šį kraštą.
Pirmasis bažnyčios vaizdas
Jonavos bažnyčia iš pradžių buvo stačiakampė, bebokštė, sumūryta iš plytų, iš išorės netinkuota. Jos ilgis siekė 59 uolektis, plotis – 25 uolektis. Viena uolektis tuo metu sudarė apie 65 centimetrus. Bažnyčią 1791 metais fundavo Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, o 1793 metais ji buvo konsekruota Šv. Jokūbo vardu.
Ant vieno bažnyčios stogo galo, dengto gontais, buvo medinis skarda apkaltas kryžius, o ties presbiterija – geležinis kryžius. Į bažnyčią buvo patenkama pro prieangį ir galeriją, septynių pakopų laiptais, pro dideles dvigubas duris. Šios buvo pakabintos ant kablių ir geležinių vyrių, turėjo skląstis ir vidinę spyną. Viduje, šalia durų, kabėjo medinis kryžius.
Į bažnyčią buvo galima patekti ir pro zakristiją. Tuo metu virš jos stogas jau buvo prakiuręs. Į zakristiją vedė prieangis su galerija: iš vienos pusės – aštuoni, iš kitos – septyni laiptai. Durys, kaip ir pagrindinės, buvo kabintos ant geležinių vyrių ir rakinamos vidine spyna.
Bažnyčios vidus buvo gana paprastas. Sienos netinkuotos, grindys per visą bažnyčią išklotos plytomis. Lubos rėmėsi į aštuonias mūro kolonas. Kadaise jos buvo ištapytos, tačiau XIX amžiaus pradžioje jau buvo gerokai apirusios. Prie Šv. Jokūbo altoriaus, dešinėje pusėje, lubos net dviejose vietose buvo iškritusios, griūtis grėsė ir kitur. Prie bažnyčios būklės pablogėjimo prisidėjo ir 1824 metų kruša, išdaužiusi langus.
Šviesa į bažnyčią sklido pro aštuonis šoninius langus, dar dveji langai buvo virš didžiojo altoriaus, treji – virš choro. Viduje stovėjo du maži suoliukai, kairėje pusėje – šešeri, dešinėje – ketveri suolai. Buvo ir trejos sakyklos.
Zakristija ir altoriai
Zakristija buvo nedidelė, su vienu langu, iš išorės apsaugotu geležinėmis grotomis. Iš jos buvo galima patekti į bažnyčios lobyną, įrengtą dešinėje pusėje nuo didžiojo altoriaus. Lobyne taip pat buvo langai su geležinėmis grotomis.
Išlikę inventoriai leidžia gana tiksliai įsivaizduoti, kas buvo saugoma zakristijoje. Čia kabėjo vyskupo Juozapo Kosakovskio portretas, stovėjo stalelis su marmuriniu viršumi, skardinis praustuvas, dešimties stalčių komoda. Joje laikyti liturginiai rūbai ir reikmenys: arnotai, albos, kamžos, kapa, bursa, juostelės, virvės, rankšluosčiai, korporalai, purifikatoriai ir kiti bažnytiniai daiktai.
Zakristijoje taip pat buvo ciborijus taurėms laikyti, mažas veidrodis, kryžius, seni antepediumai, auksu siuvinėtas baldakimas su galionais ir kutais. Virš lango kabėjo varpelis. Bažnyčia turėjo paauksuotą monstranciją, sidabrines ir pasidabruotas taures, pateną, smilkytuvą, indus smilkalams, šventam vandeniui skirtus reikmenis, mišiolus, agendą, evangeliją ir kitus liturginius daiktus.
Po fundatoriaus Juozapo Kazimiero Kosakovskio tragiškos žūties dalis bažnyčios turto buvo išdalinta kreditoriams. Vis dėlto bažnyčiai liko vyskupo funduota tekstilė, prie didžiojo altoriaus kabėję paveikslai, dalis reikmenų zakristijoje ir ant altoriaus bei nauji vargonai.
Presbiterijoje, už medinių tekintų baliustrų ir grotelių, stovėjo didysis altorius, skirtas Švč. Trejybei. Jis buvo medinis, drožėjo darbo, su keturiomis kolonomis ir kapiteliais. Altoriaus viršuje kabėjo Šv. Erazmo paveikslas, šonuose stovėjo dvi drožtos medinės skulptūros. Pačiame altoriuje buvo Švč. Trejybės paveikslas. Altorių puošė muslininės gėlės ir austi audiniai.
Ciborijus buvo medinis, staliaus darbo, apkaltas angliška skarda. Šalia jo stovėjo sidabru apkaltos ir paauksuotos keturios evangelistų skulptūros, viduje buvo žalvarinis Nukryžiuotasis. Ciborijų užbaigė alavinis avinėlis ant knygos su septyniomis nuodėmėmis ir vėliavėle. Virš jo, ant juodai dažyto medinio postamento, stovėjo dramblio kaulo Nukryžiuotasis.
Ant didžiojo altoriaus buvo kanono lentelės, skardinės ir alavinės žvakidės, raižytais gėlių motyvais puošti laipteliai, altoriniai varpeliai. Prie altoriaus buvo laikomos kopėčios žvakėms uždegti.
Kairėje nuo didžiojo altoriaus stovėjo Švč. Mergelės Marijos altorius. Jame buvo statula, užuolaidėlės, portatilis su relikvijomis, kanono lentelės, žvakidės ir gerai matomas Nukryžiuotasis. Apačioje buvo Šv. Andriejaus, šonuose – Šv. Antano ir Šv. Sebastijono paveikslai. Netoliese kabėjo įrėminta popiežiaus bulė.
Dešinėje nuo didžiojo altoriaus buvo Šv. Jokūbo altorius. Jame kabėjo ant drobės tapytas Šv. Jokūbo paveikslas, įrėmintas geruose rėmuose. Virš mensos buvo nedidelis ant popieriaus pieštas ir įstiklintas Nukryžiuotojo paveikslas. Vėliau šiame altoriuje atsirado sidabriniai laipteliai ir šešios medinės žvakinės.
Bažnyčioje buvo ir procesijų altorėlių. Viename vaizduotas Švč. Mergelės Marijos karūnavimas ir Šv. Feliksas Valezietis, kitame – Švč. Mergelė Marija ir Šv. Juozapas. Čia taip pat buvo vėliavų, brolijos kryžius su Išganytojo skulptūra, būgnas, katafalko kryžius, didelės katafalko žvakidės, senas raudonai dažytas katafalko karstas, lempos, kopėčios, senos kėdės ir kiti bažnyčios reikmenys.
Ant vieno pilioriaus kabėjo įstiklinta „Ecce homo“ drobė, vaizduojanti erškėčių vainiku karūnuotą Jėzų Kristų. Ant kairiosios bažnyčios sienos buvo Šv. Joakimo ir Šv. Onos paveikslas, kuriam jau tuo metu reikėjo restauracijos. Prie Švč. Mergelės Marijos altoriaus buvo pritvirtinta sakykla su durelėmis.
Kosakovskių rūsiai
Ypač įdomi bažnyčios dalis buvo rūsiai. Po visa bažnyčia driekėsi erdvi, dar nebaigta požeminė erdvė. Kairėje pusėje buvo altorius, skirtas pamaldoms, o įvairiomis kryptimis įrengti mažesni rūsiai, skirti Kosakovskių giminės palaidojimams.
Vienas iš jų – gana didelis, tamsus, skliautuotas rūsys – buvo skirtas grafams Kosakovskiams. Jo viduryje buvo iš viršaus atidaroma katakomba, iš plytų sumūryta kelių pakopų kapavietė. Joje ilsėjosi Livonijos vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio palaikai.
1857 metais Jonavos bažnyčioje lankęsis Konstantinas Tiškevičius, pakėlęs kapavietės dangtį, žvakės šviesoje pamatė vyskupo infulą, violetinės spalvos arnotą, ant krūtinės gulintį kryžių. Ant piršto dar žėrėjo vyskupo žiedas.
Po keliolikos metų čia apsilankęs Edvardas Chlopickis aprašė jau kitokį vaizdą. Jis matė į katakombą nuleistą, aksomu apmuštą karstą su balzamuotais vyskupo palaikais. Keliautojas tikėjosi išvysti išraiškingą veidą, tačiau vietoje jo pamatė žemių sluoksniu apibertus palaikus. Vis dėlto buvo išlikusi infula, arnotas, šilkinės puošmenos, pirštinės su auksu siuvinėtu kryžiumi, ant krūtinės – auksinė grandinė su kryžiumi. Briliantinio žiedo, kurį dar buvo matęs K. Tiškevičius, E. Chlopickis jau neberado.
Šalia vyskupo katakombos stovėjo Simono Kosakovskio žmonos Teresės Kosakovskienės ir jų dukters, vienuolės Marijanos Kosakovskytės, karstai. Juose buvo sudūlėję palaikai, išlikę tik keli drabužių likučiai. Prie sienos stovėjo ir Liudviko Kosakovskio karstas. Nors jis buvo palaidotas vėliau, jo palaikai, nebuvę balzamuoti, greitai suiro.
Kitoje pusėje buvo Napoleono Bonaparto adjutanto generolo grafo Juozapo Antano Kosakovskio, mirusio 1842 metais, karstas. Konstantinas Tiškevičius jo atverti nedrįso, tačiau E. Chlopickis vėliau aprašė kapų dulkėse ir pelėsyje dar žėrėjusius Prancūzijos karininko ženklus, galionus ir kilpas. Jo aprašyme jautėsi ne tik smalsumas, bet ir susidūrimas su laiko galia: kadaise aukštas pareigas ėjęs žmogus karste atrodė mažas ir susigūžęs.
Etmonas Simonas Kosakovskis, E. Chlopickio nuomone, buvo palaidotas kitoje patalpoje.
Prieš aplankydamas Kosakovskių kapavietę, keliautojas išgirdo ir šiurpų pasakojimą. Esą grafo Liudviko Kosakovskio našlė, atėjusi aplankyti palaidoto vyro, karste pamatė sujudėjusį kūną. Išsigandusi ji žengė dar vieną žingsnį, kai staiga iš karsto iššoko didelė žiurkė ir dingo tamsiose rūsio slėptuvėse. Tokios istorijos rodo, kad bažnyčios rūsiai XIX amžiuje buvo ne tik giminės kapavietė, bet ir vieta, apipinta pasakojimais bei baime.
Šventorius, varpinė ir palikimas
1830 metais prie bažnyčios dar buvo kapinaitės. Apie jas nei K. Tiškevičius, nei E. Chlopickis savo kelionių aprašymuose neužsimena, tačiau vizitacijos dokumentai jas mini. Nuo turgaus aikštės kapinaites skyrė statinių tvora su dvigubais vartais. Virš jų buvo nedidelis geležinis kryžius su spinduliais ir rutulėliais apačioje. Iš vidinės tvoros pusės augo klevai.
Šalia bažnyčios stovėjo ne tik vienuolyno pastatai. 1830 metais čia buvo ir senas, skiedromis dengtas medinis tarnų namas, kuriam reikėjo rimto remonto. Po vienu stogu tilpo kepykla su kamara, priemenė ir tvartelis. Netoliese stovėjo dar vienas senas ūkinis pastatas: jame buvo daržinė, vežiminė, maža arklidė ir dar vienas tvartelis. Kieme augo vaismedžių sodas ir buvo bulvių daržas.
Varpinės istorija taip pat keitėsi. Iš pradžių vietoj atskiros varpinės ant vienuolyno pastato stovėjo kelių sieksnių mūrinis, skarda apkaltas bokštelis. Jame kabėjo didysis varpas ir signatūra. 1844 metais kunigo ir parapijiečių rūpesčiu šalia bažnyčios pastatyta medinė, lentomis apkalta ir gontais dengta varpinė. Į ją buvo galima patekti mediniais laiptukais. Varpinėje kabėjo du varpai.
Maždaug po dešimtmečio šią varpinę pakeitė nauja, nedidelė, stačiakampė, dviejų aukštų, netinkuota ir skarda dengta varpinė-vartai. Ji vedė iš turgaus aikštės į bažnyčios šventorių. Būtent toks bažnyčios ir šventoriaus vaizdas vėliau matomas senosiose nuotraukose.
1844 metų inventoriuje pažymėta, kad visa, kas buvo zakristijoje ir bažnyčioje, laikyta grafų Kosakovskių nuosavybe. Tai rodo, koks glaudus ryšys siejo bažnyčią su jos fundatoriais ir jų gimine. Bažnyčia buvo ne tik parapijos maldos vieta, bet ir Kosakovskių atminimo, jų statuso bei istorijos ženklas.
1873 metais po Jonavos apylinkes keliavęs Edvardas Chlopickis pastebėjo, kad nebaigta Jonavos bažnyčia priminė Stanislovo Augusto Poniatovskio laikotarpiu statytas Lietuvos ir Lenkijos bažnyčias. Nors ji atrodė skurdoka ir iki galo neįrengta, keliautojui įspūdį darė gausiai auksuotas didysis altorius. Jame, jo teigimu, kabėjo pavykęs Sidzinievskio darbas „Trys karaliai garbina Kūdikėlį Jėzų“.
Per daugiau kaip du šimtmečius Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios vaizdas gerokai pasikeitė. Iš bebokštės, netinkuotos, dar nebaigtos ir remonto reikalingos bažnyčios ji tapo vienu svarbiausių miesto architektūros akcentų. Tačiau jos istorijoje iki šiol išlieka pirmųjų fundatorių, Kosakovskių giminės, parapijiečių ir čia dirbusių dvasininkų pėdsakai.
Ši bažnyčia nėra vien pastatas prie Neries. Tai vieta, kurioje susikerta miesto, parapijos, didikų giminės ir kasdienio tikinčiųjų gyvenimo istorija. Dalis jos ženklų matoma ir šiandien, nors pirminis bažnyčios vaizdas išliko tik senuose dokumentuose, inventoriuose, keliautojų užrašuose ir nuotraukose.
Doc. dr. Judita Puišo
http://tarpukaris.autc.lt/lt/paieska/objektas/1012/jonavos-sv-apastalo-jokubo-baznycia nuotr.
