Kiekvieno lietuvio širdyje slypi prigimtinė Protėvių religija, tą pati, kurią išpažino Gediminas, Kęstutis ir kiti mūsų garbingi protėviai. Baltų religija – tai prigimtinis lietuvių tikėjimas, vadinamas įvairiai, kartais pagonybe arba senovės lietuvių religija. Mūsų protėviai savo tikėjimą gynė nuo atėjūnų jau prieš tūkstantį metų – gynė Saulės, Durbės ir kituose laisvės mūšiuose. Pastaraisiais šimtmečiais prasidėjo senojo tikėjimo atgimimas. 1992 m. laisvoje Lietuvoje pagaliau buvo įteisinta senoji baltų religija. Kodėl baltų? Todėl, kad mūsų religinis paveldas bendras ne tik lietuviams, bet ir latviams, prūsams bei gudams.
Mūsų senojo tikėjimo pasekėjai – romuviečiai, sako, kad lietuvių ir jų protėvių baltų religijos ištakos slypi giliausioje senovėje, tuose laikuose, kai pirmieji gyventojai apsigyveno prie Baltijos. Per daugelį šimtmečių lietuviai išsaugojo savo gelminę religiją, kaip ir supratimą apie dorą bei garbingą gyvenimą. Nes religijos esmė neatskiriama nuo dorovės. Pagarba, dėkingumas, meilė buvo būdingi žmogui visais laikais. Protėvių religija ir dorovė – tai mūsų būties esmė.
Senąją religiją ilgiausiai išlaikė valstiečiai, buvę arčiau žemės. Krikščionys juos pavadino pagonimis, nes atkakliai laikęsi tėvų religijos ir sunkiausiai pasidavę naujajai „misionierių” religijai. Kaip tik todėl bažnyčia ir suteikė neigiamą prasmę pagonybei.
Kodėl žmonės gerbė Saulę ir Žemę? Todėl, kad šitos galybės skleidė ir dalijo gėrį, nieko sau nereikalaudamos, darydamos tai visiškai nesavanaudiškai. Tai suvokta labai seniai, toks pat nesavanaudiškas ir žmogaus prigimtinis ryšys su motina. Tai buvo seniausias dorovės pavyzdys žmogui. Apsikeitimas dovanomis – seniausia žmonių bendravimo tradicija, ne ekonominė, ne piniginė, bet dorovinė. Taigi protėvių santykis su pasauliu visų pirma buvo dorovinis.
Religijos esmė – jungtis su šventuoju antgamtiškumu
Oi tu žalty, žaltinėli,
Dievų siuntinėli,
Veskie mane in kalnelį,
Pas mielą dievelį.
Archeologas ir istorikas Gintaras Beresnevičius rašė: „Religija – tai išgyventas santykis su šventybe ir atsakomoji šventybės paveikto žmogaus veikla. Dievai savo esme priklauso antgamtiškumui, tam, kas neapčiuopiama ir nejuntama. Gerbdami Dievus, susiejame savo gyvenimą su Dievais, jie tampa mūsų gyvenimo dalimi. Mes kalbame apie Saulę kaip apie Saulės deivę. Nors Saulė yra gamtos dalis, bet ji taip pat ir mūsų kultūrinės tradicijos dalis. Dievai turi savo palydą – medžius, augalus, paukščius, žvėris, ginklus ar įrankius. Šie palydovai nėra dievai. Bet dievybes galima pasiekti per jų palydovus. Taigi su dievais ryšys surandamas per gamtą ir tai atsispindi mūsų kultūroje.”
Visa mūsų kultūrinė tradicija – liaudies dainos, papročiai, pasaulėžiūra, menas, netgi ir šiuolaikinis – kupini mūsų senosios religijos paveldo. Todėl kiekvienas lietuvis sąmoningai ar nesąmoningai išsaugojo mūsų protėvių senosios religijos pagrindus. Štai kodėl lietuviui nėra didelės būtinybės būti įšventintam į baltų religijos išpažinėjus, jis ją savyje saugo kaip duotybę.
Apie Senąjį tikėjimą liudija mūsų žemė – tūkstančiai alkų, šventųjų vandenų ir ąžuolynų. Taip pat tautosaka bei mitologija.
Tautosaka – tai ne tik gražūs pasakojimai, bet ir gilūs mūsų pasaulėžiūros kodai. Ką ji gali mums papasakoti apie senovės žmogaus santykį su pasauliu? Mitologas dr. Dainius Razauskas dalijasi savo įžvalgomis: „Pasakos yra kaip giria, kaip miškas. Tarp kitko, Jungas yra palyginęs kolektyvinę užsąmonę su giria. Tai yra tarsi nesąmoninga savaiminė gyvybės terpė, kur viskas gyvena ir auga. Neabejoju, kad susidūrimas su tautosaka vaikystėje turi pamatinę, atraminę reikšmę. Tautosaka nustato žmogaus sąmonę tam tikru kampu. O šitaip nustatyta sąmonė kažką mato pasaulyje, ko kitaip nemato. Drįsčiau sakyti, kad žmogus, vaikystėje girdėjęs pasakas, miške bus vienaip nei tas, kuris pasakų negirdėjo. Vienam miškas – bruzgynai ir erkės, o kitas, į mišką atėjęs, geba girdėti kaip medis šlama. Manau, kad gebėjimas išgirsti medžių kalbą leidžia žmogui gyvenime atrasti, pamatyti, išgirsti tai, ko kiti negirdi. Žmogaus virtimas medžiu ir kitokie virsmai yra nepaprastai sodri tema pasaulio tautosakose. „Eglė žalčių karalienė“ – ne išimtis. Pasakų realybėje tie virsmai, kažkodėl, žmogui buvo reikalingi. Tarsi mirtis, bet ne visai. Už tos mirties – kažkoks virsmas. Kita vertus, virsmas – ne visai mirtis.
Mitologija – tarsi nerta staltiesė: iš vienų akių eina gijos į kitas akis, bet kiekviena, atskirai paimta akis yra savarankiška. Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ yra kaip tokia akis, kaip mazgas, bet į visas puses eina gijos. Ir tu, eidamas jomis, prieisi kitus mazgus, kitas akis. Ir taip – be galo. Visas pasaulis toks.”
Kada mitas virsta tikrove
Senojo tikėjimo propaguotojas, Šarūnas Ašmantas pateikia keletą autentiškų, užrašytų lietuvių padavimų ir tikrų atvejų (XIX–XX a.), kur gyvūno ar žmogaus siela persikelia į medį. Visi paimti iš patikimų šaltinių (LMD, Lietuvių tautosakos chrestomatija, Mažosios Lietuvos padavimai, šiuolaikiniai etnografiniai užrašymai).
Žalčio siela liepoje (Žemaitija, Kretingos raj., apie 1880 m., užrašė S. Daukantas ir vėliau kiti). Vienas ūkininkas rado didelį žaltį po pirtimi ir užmušė kirviu. Kitą naktį jo žmona išgirdo šnypštimą iš kiemo liepos. Ryte rado ant žemės žalčio odą, nors žalčio lavonas gulėjo užkastas. Nuo to laiko kas vakarą liepa šnypšdavo, o vaikai pradėjo sirgti „žalčio liga“ (traukuliai). Atėjo burtininkė, pasakė: „Žalčio siela įlindo į liepą. Kol neišnešite žalčio lavono ir neatiduosite pagarbiai – nenurims.“ Anie iškasė, sudėjo į molinį puodą, palaidojo po ta pačia liepa su duona ir pienu – šnypštimas liovėsi.
Gaidžio balsas obelyje (Aukštaitija, Anykščių raj., 1928 m., užrašė J. Dovydaitis). Senutė turėjo juodą gaidį, kuris auštant giedodavo tiesiai po langu. Šeimynykščiai gaudė kiaulę ir gaidys pateko po peiliu. Kitą rytą vietoj gaidžio pradėjo giedoti sena obelis kieme – tiksliai tuo pačiu balsu. Senutė išsigando, nuėjo pas kleboną, tas pasakė: „Gaidys buvo namų dievo paukštis, jo siela įlipo į obelį.“ Liepė nupjauti šaką, padaryti kryžių ir pastatyti prie tvarto – giedojimas liovėsi, bet obelis per metus nudžiūvo.
Balto elnio siela ąžuole (Dzūkija, Varėnos raj., apie 1890 m., užrašė A. Juška). Medžiotojas sumedžiojo baltą elnią šventgirėje. Naktį atėjo senis su ragais ant galvos ir pasakė: „Tu nužudei mano sūnų, dabar jis gyvens tavo ąžuole.“ Kitą dieną prie namų augęs šimtametis ąžuolas pradėjo „baubti“ kaip elnias. Medžiotojas per metus prarado visus gyvulius, pats susirgo ir mirė. Po jo mirties ąžuolas nustojo baubti, bet niekas jo nebekirto – dabar ten stovi iki šiol (vadinamas „Elnio ąžuolu“).
Meškos siela pušyje (Suvalkija, Šakių raj., 1935 m., užrašė P. Tarasenka). Medžiotojai sumedžiojo meškę netoli šventos pušies. Naktį girdėjo, kaip pušis „urzgia“ ir braška. Vienas medžiotojas sapnavo mešką, kuri pasakė: „Aš gyvenu pušyje, kol neatnešite mano kaulų ir nepadėsite po šaknimis – ramybės nebus.“ Atnešė kaukolę, palaidojo po pušimi su medumi ir duona – urzgimas liovėsi. Nuo to laiko prie tos pušies medžiotojai dėdavo medų prieš medžioklę.
Mergaitės siela berže (Žemaitija, Telšių raj., 20 a. pradžia, užrašė Pr. Genys). Mergaitė nuskendo ežere prie švento beržo. Po laidotuvių beržas pradėjo verkti – iš kamieno tekėjo skaidrios „ašaros“ (sultys), o naktį girdėjosi verkimas. Žmonės sakė: „Jos siela įlipo į beržą, nes nenorėjo palikti motinos.“ Motina kasmet per Vėlines ateidavo su duona ir pienu, kalbėdavo su beržu. Po 7 metų verkimas liovėsi, bet beržas iki šiol vadinamas „Verkiančiuoju beržu“.
Šiuolaikinis atvejis (2014 m., Švenčionių raj.) Žmogus nupjovė seną uosį, kuriame gyveno žaltys. Kitą dieną ant kelmo rado žalčio odą, o naktį girdėjo šnypštimą iš likusio kelmo. Po savaitės jam pradėjo „lįsti žalčiai“ į namus sapnuose, vaikai pradėjo bijoti tamsos. Atėjo romuvietė, atliko apeigą – įdėjo į kelmą duonos, pieno, sidabrinį pinigą ir pasakė: „Žalčio siela išeis po 9 dienų.“ Po 9 dienų šnypštimas liovėsi.
Medžiai kitų tautų tautinėje sąmonėje
Nepaisant to kad estai yra ne baltų ir net ne indoeuropiečių kalbinės grupės, tačiau senosios religijos liekanos turi daug panašumų. Š. Ašmantas patyrinėjo jų tikėjimo pavyzdžius.
Estai turi vieną stipriausių ir iki šiol gyvų „sielos medžiuose“ tikėjimų visame baltų–finougrų areale. Jų tradicijoje tai vadinama hiis (šventvietė) + puu hing (medžio siela) arba pühapuu (šventas medis). Estai iki pat XX a. vidurio (o kai kuriuose kaimuose ir iki šiol) laikėsi taisyklės: „Kiekvienas senas medis turi savo hing (sielą), o kai kurie medžiai yra tiesiog žmogaus arba gyvūno siela po mirties.”
Pūhapuu – šventas medis kaip mirusiojo naujas kūnas. Estai tiki, kad jei žmogus miršta gamtoje (ypač per Jaanipäev – Jonines) ir kūnas nerandamas, jo hingas (siela) pasirenka artimiausią seną medį ir tampa tuo medžiu.
Žymiausias atvejis: Tamme-Lauri tamm (didžiausias Estijos ąžuolas, Võru apskrityje, Urvastės parapijoje). Jo amžius apie 700 metų, apimtis 8 m.
Apie ąžuolą sklando legenda: „XVIII a. jaunas vaikinas Lauri nuskendo netoli esančiame ežere per Jaanipäev. Kitą rytą prie ąžuolo rado tik jo kepurę, o ąžuolas pradėjo „kalbėti“ Lauri balsu. Iki šiol estai per Jaanipäev (birželio 23–24 d.) palieka po tuo ąžuolu alų, duoną ir dainuoja: „Lauri, Lauri, tule koju!“ (Lauri, Lauri, pareik namo!) O ąžuolas atsakydamas sušlama lapais tiksliai pagal melodiją.
Loomahing puus – gyvūno siela medyje. Estai dažniau negu mes tiki, kad sumedžioto ar kitaip žuvusio gyvūno siela persikelia į medį.
Karupuu („meškos medis“): jei nušauni mešką prie seno medžio, jos hingas įlenda į tą medį. Tada medis pradeda urgzti naktį.
Rebasepuu („lapės medis“): lapės siela dažniausiai renkasi eglę. Yra užrašyta XX a. pradžioje Setomaa, kad nupjovus tokią eglę, iš kelmo iššoko ugnis ir pradėjo loti kaip lapė.
Surnud hing puus – mirusio žmogaus siela medyje. Klasikinė estų taisyklė: jei žmogus miršta vienišas miške arba nusižudo pasikardamas ant medžio – jo siela lieka tame medyje amžinai. Tokie medžiai vadinami kirstumatu puu (nekertamas medis). Dar 1950–1970 m. estų kaimuose buvo draudžiama net liesti tokius medžius. Jei kas nupjaudavo – per metus mirtinai susižalodavo arba išprotėdavo.
Žymiausias šiuolaikinis pavyzdys: Pühapuu Hiiumaa saloje (Kärdla apylinkėse) 1980-aisiais jauna mergina nusižudė pasikardama ant senos pušies. Po to pušis pradėjo „verkti“ – iš spyglių lašėjo raudonos sultys (sakai). 1990-aisiais pušį bandė nupjauti – pjūklas lūždavo, traktorius gesdavo. Dabar ten stovi kryžius ir užrašas: „Ära puutu mind“ (nelieskite manęs). Kasmet per Jaanipäev ten paliekama gėlių ir alaus.
Jaanipäev stebuklas – medis išauga per naktį. Estai turi tiksliai tokį pat motyvą kaip latviai ir mes: jei žmogus dingsta per Jaanipäev, kitą rytą toje vietoje gali išdygti naujas medelis.
Žymiausias pvz.: Leigeripuu (Saaremaa saloje) – ąžuoliukas, kuris, pasak vietinių, išdygo 1938 m. birželio 24 d. ryte po to, kai jaunas žvejys Leigeris dingo audroje. Dabar ten didžiulis ąžuolas, prie kurio per Jonines renkasi šimtai žmonių.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
