Nelengva sutikti žmogų, turintį tiek pažįstamų kūrėjų beveik kiekviename Lietuvos kampelyje. Tuo gali pasididžiuoti Jonavoje gyvenantis aktyvus visuomenininkas, visiems žinomas armonikierius ir akordeonistas Alvydas Kurkuzinskas, kurio sielą puošia ne tik muzika, bet ir begalinis, neišmatuojamas, nepasveriamas ir nenupiešiamas gerumas. Kas jis, tas visada besišypsantis, komunikabilus muzikantas, mokantis pakelti nuotaiką net ir paniurusiam pašnekovui? Pasikalbėkime apie tai.
Ėjimas į muziką
Jonava – miestas, kuriame savo gyvenimus susikūrė daug atvykėlių iš kitų rajonų. Taip atsitiko ir A. Kurkuzinskui, jo žodžiais tariant, „grynam dzūkui, gimusiam rašytojo Vinco Krėvės tėviškėje“, ir galbūt „pasigavusiam“ padavimų, legendų autoriaus kūrybinę gyslelę.
Girdėdamas dainas vinguriuojančią ir labai gerą balsą turinčią mamą, tėvą, mokantį prie melodijos derinti mušamųjų garsus, brolius, kasdien virkdančius akordeoną ir armoniką, vaikas dar nežinojo, kad ir pats taps žinomu muzikantu. Bet namuose esantys instrumentai berniukui kėlė daug klausimų ir traukė prisiliesti prie jų, tarsi laukiant įvyksiančio stebuklo. Kai kartą vyresnieji išvažiavo vežti šieno iš laukų, namuose likęs vienas šešiametis pamėgino savarankiškai, niekam nematant, išmėginti akordeono, svėrusio apie 12 kg, klavišus, ir išgauti garsus. Tačiau įvyko nenumatytas dalykas: šis paslaptingas tvarinys pasirodė buvo stipresnis už vaikinuką – ne tik pargriovė smalsuolį, bet ir pats trinktelėjo ant grindų. Laimei, akordeonas nesudužo. Grįžę šeimynykščiai nutarė: nieko nebus – tegul sau džiaugiasi.
Alvydo pavyzdys rodo, kad muzikos troškimo pradžia virto ilgu, nesibaigiančiu tęsiniu iki šiol. „Mokydamasis šeštoje klasėje, grojau vestuvėse – visi buvo patenkinti, o aš džiaugiausi įvertinimu ir uždirbta pirmąja rublių šimtine. Su muzika niekada nebuvau išsiskyręs, ja gyvenau ir gyvenu dabar“, – sako pašnekovas, taip ir nepasukęs į muzikos mokslus, bet pasirinkęs darbininko kelią. Tiesa, vėliau gyvendamas Kaune, nusipirko akordeoną, kad neprarastų turimų įgūdžių, mintis galėtų nuplauti muzikos garsais.
Naujas etapas
1986-aisiais gavęs tuomečio statybos tresto vadovo pakvietimą atvykti į Jonavą, A. Kurkuzinskas ilgai nesvarstė – persikraustė į miestą prie Neries ir apsigyveno iš pradžių jam suteiktame vieno, o paskui ir erdvesniame – dviejų – kambarių bute.
Būdamas meninės sielos žmogus, Alvydas lankė kultūrinius renginius, stebėjo jonaviečių nuotaikas, ieškojo nišos, kurioje muzika galėtų pavirsti saviraiškos dalimi. Plėtėsi pažįstamų ratas, gatvėje sutikdavo vis daugiau jau matytų veidų. Kartą tuomet garsaus „Rasakilos“ kolektyvo dalyvė Neringa pasiūlė ateiti į repeticijas, pasiklausyti dainuojamų melodijų: o gal susižavės, gal čia ir bus toji niša, kurioje išsipildys muzikanto lūkesčiai?
„Atėjau, vadovė Nijolė Smolina, įvertinusi mano gebėjimus groti akordeonu, pakvietė įsilieti į kolektyvo gretas. Taip ir padariau. Jau kitą dieną nusipirkau naują akordeoną. Grojau iki Nijolei pasitraukiant iš vadovės pareigų. Per tą laiką susipažinau su keliais puikiais muzikantais – Danieliumi Jakubausku, Česlovu Kolojansku, Broniumi Kaminsku, Juozu Laurinaičiu, Antanu Kirvelevičiumi, kitais. Prasidėjo naujas veiklos etapas. Tuometis „Jonavos bočių“ pirmininkas Petras Beniulis iškėlė idėją, kad reikėtų suburti dainininkų kolektyvą. Mums pavyko tai įgyvendinti – „Bočių“ kolektyvas gyvuoja iki dabar, o aš jam padedu, grodamas akordeonu“, – pasakoja Alvydas.
Kapela „Savi“
Tačiau to negana. Įsitvirtinęs Jonavoje, A. Kurkuzinskas grojo A. Kirvelevičiaus vadovaujamoje „Lankesos“ kapeloje. O paskui pats subūrė asmeninę savo kapelą, pavadindamas daug pasakančiu žodžiu „Savi“, veikusią apie dešimt metų. Šio kolektyvo koncertai paliko neišdildomų įspūdžių ne tik mūsų rajono, bet ir kitų Lietuvos vietovių klausytojams. Neatsilaikęs sudėtingos mokestinės sistemos reikalavimams, kolektyvas pakeitė statusą – iš asmeninės vadovo globos perėjo į Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) žinią.
„Teko atsisakyti asmeninio kolektyvo. Bet mes ir dabar daug repetuojame, koncertuojame, esame laukiami. Dabar esame TAU kapela, kurioje dainuoja ir Genutė, ir Marija, ir Raimonda, daug kitų malonių žmonių. Žinoma, laikui bėgant, sudėtis pasikeitė – vieni išėjo į Anapilį, keli kiti išvyko iš Jonavos. Šiuo metu kolektyvo veikloje dalyvauja vienuolika žmonių – devynios moterys ir du vyrai, visais džiaugiuosi, sulaukiame malonių atsiliepimų apie mūsų koncertus“, – apie pokyčius kalba A. Kurkuzinskas.
Pasak jo, repertuare yra labai įvairių dainų, ne vieną jų Alvydas yra parsivežęs iš Dzūkijos, kitų kraštų. Neturėdamas muzikinio išsilavinimo, melodijas „užsirašo“ atmintyje. „Klausydamasis „pagaunu“ melodiją, tai ją kur nors įsirašau, kad nepasimirštų, turiu tam specialią aparatūrą. Vienas užsidarau kambaryje ir groju akordeonu, o paskui mokomės dainuoti visi kartu, su ansamblio nariais“, – aiškina savamokslis muzikantas.
Pažinčių geografija
Nėra kultūrinės sueigos, kurioje nesutiktume Alvydo. Ir ne tik grojančio viename ar kitame kolektyve, bet ir vedėjo vaidmenyje. Štai armonikierių šventėje, vykusioje miesto Ramybės skvere, jis buvo Jonavos kultūros centro renginių organizatorės Danutės Jurgickienės „dešinioji ranka“, tiek scenoje, tiek ir pristatant kelias dešimtis atvykusių svečių. Pristatydamas į varžytuves atvykusį muzikantą, jis ne tik pagarsindavo pavardę ar vardą, bet išvardydavo jo nuopelnus, nusakydavo charakterio savybes ir t. t..
„Prisipažinsiu: nėra rajono, kuriame neturėčiau nuostabių bičiulių. Su jais susipažinau, pats dalyvaudamas įvairiuose su muzika susijusiuose renginiuose. Penkiolika metų dalyvaudamas šventėse – respublikinėse ir net tarptautinėse – visada susitinku bendraminčių, su kuriais užsimezga dvasinis ryšys, pasikeičiame telefonų numeriais, bendraujame ir toliau. Mano pažinčių geografija aprėpia visą Lietuvą. Taigi atsakingiems kultūros darbuotojams savo turimomis žiniomis galiu palengvinti muzikantų paieškas ar padėti kitokiu būdu“, – pastebi pašnekovas.
Magiškas žodis
Žodis „muzika“ Alvydui yra tarsi magija. Ji padeda atsitiesti negandos akimirką, atgauti jėgas, kai dvasią užgula nuovargis.
„Nemoku žodžiais pasakyti, ką reiškia muzika mano sielai. Kai pajuntu, kad kažkoks kirminas graužia širdį, imu į rankas akordeoną ar armoniką, pradedu groti, dainuoti ir staiga pajuntu – palengvėjo, kažkas nuo širdies nusirito, ir to slogučio – kaip nebūta. Muzika – pats geriausias vaistas dvasiai gydyti, nemalonumą ištrina kaip trintukas raides. Muzika – tai mano gyvenimas. Penkiolika metų važinėdamas po visą Lietuvą, tapau tarsi šeimos nariu, tarsi broliu kitų rajonų muzikantams. Dabar ruošiuosi šventei „Jurginų armonika“, vyksiančiai Kalnaberžėje, laukia daugiau išvykų, o rugpjūčio mėnesį patalkinsiu organizatoriams, rengiantiems šventę „Armonika pas Jonus“. Nors metų skaičius ir auga, bet apie juos nesinori kalbėti – noras groti, dainuoti, dalyvauti veda į priekį, ir pasaulis šviesesnėmis spalvomis suspindi, – prisipažįsta visuomenininkas. – Mane stiprina koncertai, muzika, dainos, aktyvi veikla, repeticijos, buvimas su dainuojančiais ir grojančiais žmonėmis – tai mūsų didelė šeima. Man su jais gera. Be grojimo, dalyvavimo, be pastangų puoselėti kultūrą, matyt, greit manęs apkritai nebeliktų šiame pasaulyje – „suvalgytų“ liūdesys, ne sveikata, bet liūdesys.“
Alvydas neslepia turįs sveikatos problemų, bet stiprybės suteikia jo noras veikti. Kartais koncerte groja net tomis akimirkomis, kai dar „tebegaruoja“ narkozė po ką tik atliktų procedūrų…
Taip kalba širdis
Jonaviečiai myli šį muzikantą už jo šmaikštumą, šypseną ir gerumą. Jis padės kiekvienam, kurį ištiks kokia nelaimė gatvėje. Jam nesvarbu, kas nutiko nelaimėliui – gal taurelę „perlenkė, gal širdis sustreikavo, o gal paprasčiausiai senyvam žmogui jėgų pritrūko užkopti laiptais. Pastebėjęs tokį atvejį, Alvydas nedvejodamas išties pagalbos ranką – taip liepia vidinis balsas.. Kartais rizikuodamas net savo galimybėmis. Buvo atvejis, kai užsimetęs ant pečių į namus parnešė vyrą, gulėjusį ant žolės prie laiptų…
„Matau: pakelėje – žmogus. Kaip praeiti pro šalį? Iškraustys kišenes, vargšas neteks pinigų, dokumentų, telefono. Palikti nelaimėje – ne mano charakteriui. Tai ir nešiau. Buvau sunerimęs – ar tik man pačiam neprireiks greitukės? Teko ilgokai pasėdėti, kol pats atsigavau, ačiū Dievui. Tokiais momentais juk negalvoji apie save – tiesiog negaliu pro šalį praeiti užsimerkęs, tarsi nematydamas, kad kažkam reikia pagalbos“, – prisipažįsta jis.
Valsas ir polka eina į praeitį
Ne kartą grojęs gegužės mėnesį Jonavoje organizuojamose gegužinėse, pašnekovas pastebi, kad žmonės tampa vis pasyvesni, vis mažiau jų ateina pasišokti ar pažįstamų susitikti. „Menu, prieš gerą dešimtmetį į gegužines, vykusias prie Jonavos kultūros centro ar parkelyje, suplūsdavo šimtai jonaviečių. Dabar ateina tik pulkelis. Ar vyresnio amžiaus žmonės aptingo, ar sveikata nebeleidžia, kiti gal iškeliavo į Anapilį, ar kokios kitos priežastys, nežinia. O jaunoji karta nebemoka nei tų valsų, nei polkų ir apskritai jiems nebeįdomios tokios šokių sueigos. Jaunimas turi savo interesus, tad tokios gegužinės jų nežavi“, – mąsto A. Kurkuzinskas.
Anot jo, senjorai yra jau „panokę“ kaip tie pomidorai, tad požiūris į renginius bei žmones yra kitoks. „Mes esame išauklėti taip, kad labiau bendrautume su žmonėmis, ne nusisuktume, ne bėgtume nuo jų, bet suartėtume, kalbėtumės, bičiuliautumės. Taip užsidega bendrystės židinys, skleidžiantis šilumą, kur tarpsta daugiau atjautos, daugiau supratimo ir gėrio. Kuo daugiau bendraujame, tuo labiau suartėjame. Tai liudija ir kvietimai koncertuoti kituose rajonuose. Būtų miela, gegužinėse pamatyti ir jaunų šokėjų, besisukančių valso ar polkos ritmu. Mes juk išeisime, o jie ir toliau kurs kultūrą, organizuos renginius. Tai dabar tegul ima iš senjorų pavyzdį“, – savo nuomonę išsako A. Kurkuzinskas.
Pomėgis – žvejyba
Kalbėdamas apie pomėgius, senjoras pasileidžia į apmąstymus apie gamtą – jos atgimimą, grožį, spalvų margumą, upes ir tvenkinius, prie kurių žvejodamas praleidžia valandų valandas.
„Po muzikos rinkčiausi tik žvejybą. Jauti žolės ir žemės kvapą, jautiesi gamtos dalele. Viską turiu – ir meškeres, ir valtis, ir visus kitus reikmenis šiam malonumui. Sėdi ant kranto ar valtyje ir matai: jau kimba!” – patirtimi dalijasi pašnekovas.
Anot jo, neliūdna, jei ir tuščiomis sugrįžta į namus. Žinoma, laimikis džiugina. Štai Baublių tvenkinyje pasisekė sugauti šešių kilogramų lydeką. Gražią sėkmę dovanojo ir Neryje sužvejota 9,7 kilogramo sverianti lydeka.
„Bet taip spurdėjo, tokiomis gailiomis akimis žiūrėjo, kad neištvėriau – pabučiavau ir paleidau į vandenį…“ – prisimena muzikantas.
Iš kur tas gerumas, klausiu. Alvydas pakraipo galvą: „Nežinau. Gal iš tėvų, o gal iš Dievo…“
Irena BŪTĖNAITĖ
Autorės nuotraukos.
