„Ne žemės derlumu,ne drabužių skirtingumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą, kuri didina ir išlaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę”, – prieš daugiau nei keturis šimtmečius rašė vienas iš lietuvių raštijos pradininkų, humanistas, kunigas Mikalojus Daukša.
Nutautinimo politika
Gegužės 7-oji kasmet minima kaip spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji primena carinės rusų valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.
Numalšinusi 1863–1864 metų lenkų ir lietuvių sukilimą, kuriuo norėta atkurti šalies valstybingumą, rusų valdžia pradėjo vykdyti mūsų krašto nutautinimo politiką. Viena carizmo priemonių prieš lietuvių kultūrą buvo mokyklų surusinimas, lotyniško raidyno uždraudimas ir „graždankos“ – rusiškų rašmenų – įvedimas. Jos pritaikymo lietuvių kalbai projektą parengė S. Mikuckis. Pirmojoje lietuviškoje knygoje graždankos rašmenimis (Abecele žemajtiškaj-lětuviška, 1864) jis šį raidyną pritaikė lietuvių kalbos garsams – netrukus graždanka tapo privaloma.
Lietuviškos spaudos draudimo keturiasdešimtmetis – vienas iš juodžiausių mūsų tautos istorijos laikotarpių. Tai pristabdė mūsų kalbos ir tautinės kultūros raidą, švietimo plitimą, skatino liaudies tamsumą ir prietarus. Lietuvių kalba buvo uždrausta, imta bausti visus, kurie išdrįsdavo viešai kalbėti lietuviškai.
Tačiau toks drastiškas valdžios elgesys, mokyklų surusinimas ir stačiakinimas išgąsdino valstiečius, ir jie ėmė nebeleisti savo vaikų į valdiškas mokyklas. Patys ėmėsi mokyti namie arba pradėjo steigti slaptas mokyklėles. Jose buvo mokoma gimtąja kalba skaityti ir rašyti, skaičiuoti, katekizmo, istorijos, geografijos. Mokydavo tėvų samdomas mokytojas – daraktorius. Tai buvo protestas prieš carinę priespaudą.
Lietuviai ėmėsi kovos dėl šventų tautos teisių: per mokslą, šviesą, spausdintą žodį, per lietuvių kalbos saugojimą ir puoselėjimą. Vienintelė lietuvių tauta pasaulyje turi tokį unikalų reiškinį – knygnešystę. Šis žodis tiesiogiai net neišverčiamas į kitas kalbas. Imta rūpintis tautinio lietuviško laikraščio išleidimu. Pirmiausia buvo išleista „Aušra“, vėliau – „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Šviesa“ ir kiti spaudiniai. Tautos švietimas, tautinių jausmų žadinimas, lietuviško žodžio plitimas buvo ta varomoji jėga, kuri kiekvienam lietuviui buvo tarsi gaivaus oro gurkšnis, patvirtinimas, kad tik taip galima laimėti kovą prieš brutaliai brukamą nutautinimą. Per spaudos draudimo laikotarpį caro valdžia už draudžiamos literatūros spausdinimą, platinimą, gabenimą, laikymą ar skaitymą nubaudė daugiau kaip du tūkstančius žmonių, daugiausia knygnešių. Tačiau tai nesustabdė lietuvių. Tautinio atgimimo veikėjai, inteligentija atkakliai stojo į kovą dėl gimtosios kalbos teisių. „Stipriausias pamatas tautystės, pirmiausiu jos ramsčiu yra prigimtoji kalba“, – sakė mūsų himno autorius Vincas Kudirka.
Nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių, slaptųjų knygų skaičius nepaprastai sparčiai augo. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., – t. y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750; nuo draudimo pradžios iki 1883 m., – t. y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m., neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos.
Stiprėjant pasipriešinimui, 1904 m. gegužės 7 d. draudimas leisti lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis buvo panaikintas. Skaičiuojama, kad tuo laikotarpiu graždanka buvo išleisti 66 lietuviški spaudiniai. Kai kuriuos jų, šios skausmingos praeities liudytojus, galima išvysti ir VU bibliotekoje.
Šiandien lietuvių kalba yra paskelbta valstybine kalba, ją saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija, gina Valstybinės kalbos įstatymas. Tačiau bene svarbiausias dalykas – suvokimas, kad kalba pirmiausia yra namai. Namuose esi savas, artimas. Tai mus ypatingai stiprina. „Būti namie, vadinasi, suprasti ir būti suprantamam. Namai turi ir atskirų kalbos niuansų, vardų, kreipinių, turi kitur nevartojamos intonacijos. Tėvynė, jungiama ir kalbinio bendrumo, yra plačiausio turinio namai“ (Viktorija Daujotytė). Grįždami iš tolimiausių užsienių, iš visokiausių klajonių ir paieškų, išgirdę savą šneką, savą kalbą, pasijuntame stipresni ir saugesni. Tai prigimtis.
Lietuvių kalbos gynėjas ir aukštintojas – M. Daukša
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę. Sunaikink ją – užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę. Kas išsklaidė ir išvaikė tuos kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos – visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų”, – dėstė savo mintį M. Daukša „Prakalboje į malonųjį klausytoją”, pridėtoje prie Jakubo Vujeko mažosios postilės vertimo „Postilla catholicka”.
Grįžkime į senuosius laikus, kai prieš 450 metų Lietuvoje stipriai siautė polonizacijos vėjai. Tuomet M. Daukša stojo ginti gimtosios lietuvių kalbos, lenkiškai kreipdamasis į lietuvių kalbą jau praradusius ar jos dar neišmokusius Lietuvos ir iš Lenkijos atvykusius dvasininkus, taip pat bajorus. Savo pratarmėje M. Daukša skleidė renesansines nuostatas apie kalbinį ir valstybinį tautos suverenumą, kalbos reikšmę tautos išlikimui ir vienybei, valstybės savarankiškumui. Tai buvo svarbu ir aktualu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kadangi joje tuo metu lietuvių kalba buvo stumiama į pašalį. Oficialus pasaulietinis ir bažnytinis bendravimas buvo paremtas kitomis – rusėnų, lenkų, lotynų – kalbomis. Lietuviškumas tuomet buvo suvokiamas kaip ištikimybė Lietuvos valstybei, buvimas šios šalies piliečiu, lietuviška savimonė, ir tam nebūtinai reikėjo lietuvių kalbos. Švietėjui ir humanistinių idėjų skleidėjui M. Daukšai to nepakako. Jis suprato savo gimtosios lietuvių kalbos svarbą, akivaizdžiai krimtosi dėl nepakankamo jos vartojimo, dalies žmonių nusigręžimo nuo jos ir visomis išgalėmis stengėsi tai pakeisti.
Daukša ne tik skaitė knygas (nedideliame Vidurio Lietuvos miestelyje – Krakėse (ten kurį laiką dirbo kunigu), M. Daukša turėjo vieną turtingiausių tų laikų bibliotekų šalyje), bet ir jas vertė bei rašė tekstus. 1595 m. Vilniuje lietuvių kalba buvo išleistas Jokūbo Ledesmos „Katekizmas”. Jį išvertė ir pratarmę parašė būtent M. Daukša. Tai buvo pirmoji lietuviška knyga, išleista Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (Martyno Mažvydo „Katekizmas”, pasirodęs beveik puse šimtmečio anksčiau, 1547 m. buvo išleistas mažojoje Lietuvoje, Ragainėje). M. Daukšos išversto katekizmo egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. 2007 m. ši knyga buvo įtraukta į UNESCO nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis”.
1599 m. Vilniuje pasirodė M. Daukšos išversta „Postilė”. Pats leidinys buvo paskelbtas lietuviškai, o pratarmėje, kurią vertėjas parašė lenkiškai, buvo skatinama saugoti lietuvių kalbą ir kurti raštiją lietuvių kalba. „Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra giriama). Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja. Duok Dieve, kad mes laiku apsidairytume ir iš to praradimo kada nors prisikeltume”, – rašė M. Daukša.
Kalba – esminis vienijantis objektas
Apie šių dienų lietuvių kalbos reikšmę, reguliavimą ir kitus ypatumus pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto lituanistė docentė dr. Erika Rimkutė.
„Visoms mažoms tautoms būdingas požiūris, kad kalba yra pamatinė vertybė, kurią reikia puoselėti, o tam tikra prasme – ir ginti. Didžiųjų kalbų – anglų, kinų, prancūzų – vartotojams kalbos išlikimo klausimas nekyla, o mums tai tampa gyvybiškai svarbiu tapatybės klausimu.
Kai tautai ar šaliai darosi sunku, kalba tampa esminiu vienijančiu objektu. Tą patį matome ir emigracijoje: išvykusiam žmogui gimtoji kalba staiga tampa itin vertinga. O gyvendami Lietuvoje mes ją kiek primirštame – gebėjimas kalbėti ir rašyti lietuviškai mums atrodo savaime suprantama duotybė.
Sovietmečiu vyko aktyvus judėjimas už lietuvių kalbos išsaugojimą. Tačiau rusų kalbos įtaka jaučiama ir šiandien, nors dažnai to nesuvokiame. Daugybė iš rusų kalbos atėjusių konstrukcijų mums dabar atrodo visiškai lietuviškos. Pvz., sakome „pergyventi” vietoj „jaudintis”, „gautis” vietoj „išeiti, pavykti”, „neužilgo” vietoj „netrukus”, „laisvanoriškas” vietoj „savanoriškas” ir t.t. Sovietmečiu, kai rusų kalba buvo dominuojanti ir oficiali, Lietuvoje gyvenę kitakalbiai tiesiog nematė prasmės mokytis lietuvių kalbos. Tačiau yra ir kitas aspektas – mūsų pakantumas ir tolerancija. Šiandien Vilniuje ar kituose miestuose dažnai girdime rusų ar lenkų kalbas ir patys pradedame tuo skųstis. Tačiau kodėl taip nutinka? Dažnai atvykėliai bando kalbėti lietuviškai, bet mes, vos pajutę, kad jiems sunku, iškart pereiname į jų kalbą. Matyt, stengiamės iš svetingumo, bet iš tiesų darome meškos paslaugą.
Džiugu, kad dabar kaip visuomenė subrendome ir pradedame reikalauti daugiau lietuvių kalbos viešojoje erdvėje: nuo šių metų aptarnavimo srityje dirbantys žmonės – pavežėjai, kurjeriai, pardavėjai, kirpėjai – privalo turėti bent minimalius lietuvių kalbos pagrindus. Svarbiausia, kad šis poreikis atėjo ne iš viršaus, o pati visuomenė išreiškė norą susikalbėti valstybine kalba. Tai rodo, kad mūsų tolerancija turi sveikas ribas. Tai labai svarbu ir pačių atvykėlių integracijai. Ir beje, nereikėtų viešuosius užrašus būtinai pateikti užsienio kalbomis. Suprantama, kad tai yra tarptautiniai prekių ženklai ar įmonių pavadinimai, bet dažnai persistengiame.
Dabar jaunimas vartoja milžinišką kiekį angliakalbės informacijos ir jausmus išreiškia būtent angliškai. Tačiau tai labai daug priklauso nuo šeimos: jei vaikas paliekamas tik su ausinėmis ir žaidimais, jis ir gyvena tame angliškame pasaulyje, bet jei šeima bendrauja, kartu sėdama prie vakarienės stalo, lietuvių kalbos žinios niekur nedingsta. Studentai angliškus intarpus jau netgi vartoja mažiau nei moksleiviai. Tai tiesiog etapas – paaugliams dar trūksta brandos suvokti kalbą kaip tapatybės ženklą. Be to, mums toną dabar duoda ir užsieniečiai, kurie išmoksta lietuvių kalbą – tai skatina ir pačius lietuvius pasitempti.
Kas svarbiausia mūsų gimtosios kalbos išlikimui? Ogi tai, kad lietuvių kalba keistųsi, nebūtų sustabarėjusi. Kalbos norminimas dabar yra gana lankstus – nors normos nespėja su gyvenimu, jos keičiasi, o tai rodo, kad kalba yra gyva. Ji puikiai atlieka visas funkcijas: nuo informacijos perdavimo iki jausmų išraiškos.
Būtų smagu, kad skaitytojai ir toliau skaitytų lietuviškai. Skaitymas lietuvių kalba ne tik turtina žodyną, bet ir gerina smegenų veiklą. Taip pat nereikėtų būti kategoriškiems. Kalbos klausimais lengva nueiti į kraštutinumus: vieni šaukia, kad kalba nyksta, kiti – kad nieko nereikia daryti. Reikia ieškoti kompromiso ir reikšti daugiau tolerancijos – tiek jaunimui, tiek senjorams ar kitataučiams. Leiskime jaunimui savitai išreikšti tapatybę, bet ten, kur galime, paskatinkime ir padėkime kalbėti lietuviškai”, – pataria lituanistė E. Rimkutė.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
