„Kol nebuvo išrastas raštas arba kol jis nebuvo naudojamas dvasinei tradicijai užrašyti, visa ji tūkstančius, šimtus tūkstančių metų buvo perduodama iš lūpų į lūpas žodžiu ir išmokstama mintinai, o siekiant palengvinti įsiminimą, buvo rimuojama, ritmuojama ir tariama progiesmiu, arba tiesiog giedama, dainuojama. Taigi visa dvasinė tradicija ilgus tūkstantmečius iš esmės buvo daina.“ (Dainius Razauskas)
Medis ligą gali paimti, o gali ir sugrąžinti
Vienas neįprastas senovinis paprotys iš Prancūzijos pietų – netoli Pirėnų – gali padėti mums geriau suprasti lietuvišką tikėjimą apie medžių dvasių galią. Kai Labrugiero apylinkės gyventojai pastebėdavo, kad jų gyvulys serga – ypač jei žaizdoje veisiasi kirminai, jie eidavo į laukus prie žolinio šeivamedžio (Sambucus ebulus). Ten, suspaudę saują jo lapų delnuose, pasveikindavo medį su pagarba ir tardavo jam, savo krašto tarme: „Sveikas, pone šeivamedy! Jei tu neišvarysi kirminų iš mano gyvulio, tai nukirsiu tau koją ir pėdą!“ Po tokio grąsinančio išsireiškimo, kaip jie tikėjo, gyvulys stebuklingai pasveikdavo.
Šis keistas, bet gilus paprotys rodo vieną svarbią senojo pasaulio nuostatą: tam tikri medžiai ar žolės buvo laikomi ligų sukelėjais – arba jų išgydytojais. Tiek lietuvių, tiek skandinavų tikėjime manoma, kad ligas neša medžiuose gyvenantys kirminų pavidalo demonai. Tokie padarai – tarsi smulkūs, plika akimi beveik nematomi parazitai, gyvena po žieve, šaknyse, stiebuose. Jie į žmogų ar gyvulį pereina tarsi nematomas oro gūsis ir sukelia įvairias ligas: dantų, galvos, sąnarių skausmus, net džiovą ar spazmus.
Šis tikėjimas turi senas šaknis: jo pėdsakai randami net indų Atharvavedoje, kur taip pat kalbama apie ligų sukėlėjus vabzdžių ir kirminų pavidalu. Jie yra tarsi paprasti elniai, kitais atvejais laumės ar vėjų dvasios, kurios iš miško ateina prie žmonių ir gyvulių. Medis, kuriame slepiasi tokios būtybės, gali jas išleisti į pasaulį – iš keršto, iš kančios ar net dėl to, kad nori jų atsikratyti. Tačiau tas pats medis gali ir sugrąžinti ligą atgal.
Ligos – gyvosios būtybės
Kai kamuoja dantų skausmas, liaudis žinojo, ką daryti: triskart apsisukti apie kriaušės medį pagal saulę, prisiglausti ir ištarti:
„Kriauše, tau skundžiuos:
Trys kirminai manyje,
Vienas pilkas, kitas mėlynas,
Trečias raudonas.
Tegu visi trys miršta!“
Tai buvo tarsi medžio apkaltinimas, kuriuo siekiama, kad jis atsiimtų tai, ką išsiuntė.
Ne tik medžiai – ir žolės turėjo galią. Pvz., Bohemijoje (dabartinė Čekija) žmogus, kuris norėjo išgydyti karvę ar arklį nuo parazitų, paieškodavo lauke usnies, ant jos uždėdavo akmenį ar žemės grumstą ir sakydavo:
„Usnie, usnie,
Nepaleisiu tavo galvos,
Kol tu nepaleisi kirminų iš mano gyvulio!“
Šis užkalbėjimas rodo giliai įsišaknijusį tikėjimą, kad ligos gali būti perkeltos – iš žmogaus ar gyvulio į medį, žolę ar net akmenį.
Kai kaimą užklupdavo epidemija, rusų moterys traukė vagą su plūgu aplink gyvenvietę, tarsi brėždamos apsauginį ratą nuo blogio. Tuo metu jos giedojo senovinę giesmę:
„Iš vandenyno, iš gilios jūros
Atėjo dvylika merginų.
Jos kilo į kalnus,
Iki trijų senų šeivamedžių.“
Šios dvylika merginų – ligų įsikūnijimai (kartais vadinamos Herodo dukterimis) – kreipiasi į medžius:
„Užkaiskite katilus, paruoškite peilius!
Pjausime visus gyvuosius,
Po dangumi nė vienas neliks!“
Ir senieji šeivamedžiai… sugraudinti. Jie atsiliepia ne pykčiu, o gailesčiu:
„Mes dainuosime apie gyvenimą ir mirtį,
Apie visą žmoniją.
Mes dovanosime ilgaamžiškumą visai žmonijai.“
Jei medžio dvasia nenorėjo savanoriškai susigrąžinti ligos, buvo imtasi maginių veiksmų – vadinamų simpatinėmis apeigomis. Pvz.: žmogus būdavo apsuptas rožių, vaistažolių, liga apdūminama. Arba ištariamas užkeikimas:
„Užkeikiu jus, sąnarių skausmai, deginimai,
Į tankų mišką,
Į aukštą ąžuolą,
Į stovinčią ir gulinčią medieną.
Ten daužykitės, bet šiam žmogui duokite ramybę!“
Žmogus su galvos svaigimu turėjo tris kartus nuogas apeiti linų lauką po saulėlydžio. Tuomet liga pereidavo į linus.
Visa tai liudija vieną dalyką: ligos buvo laikomos gyvomis būtybėmis, kurias galima perkalbėti, įkalbėti, išvaryti ar net pergudrauti. Medžiai, kaip dvasinės būtybės, buvo tiek pavojingi, tiek galingi sąjungininkai.
Medžių dvasios – elbai
Senosiose Mozūrų žemėse žmonės tikėjo, kad kai žmogaus plaučiuose ar žarnyne pradeda siautėti „krazno liutki“ – raudoni riebaluoti kirminai, dvasiniai parazitai – jie ėda iš vidaus. Norint jų atsikratyti, buvo atliekamas ypatingas ritualas: iš devynių skirtingų medžių – kadagio, alksnio, beržo ir kt. – nupjaunama apie 40 šakelių poromis, bet ne bet kaip: jos turėdavo būti nukirstos po mažesne atšaka, kad primintų kabliuką, tarsi ženklą, kad kažkas bus „pakabinta“ – ligos dvasia ar demonas. Tuomet ligonis išrengiamas nuogai ir apliejamas šiltu vandeniu, kuris samteliais pasemtas iš tekančio šaltinio, mėnulio mažėjimo metu – nes tada, tikėta, ligos traukiasi. Į tą vandenį po vieną metamos šakelių poros. Kai visos plaukioja, stebima: kurios išplaukia, o kurios nuskęsta. Išplaukusios šakelės reiškia, kad dalis ligos jau paliko kūną – kirminai persikėlė į šakas. Nuskendusios – liudija, kad dar pasiliko viduje. Ši procedūra kartojama tris ketvirtadienius iš eilės – kol visi raudonieji kirminai išguiti, arba paaiškėja, kad žmogus nebeišgydomas.
Vorarlbergo kalnuotame krašte iki šiol išlikęs keistas, bet prasmingas paprotys, susijęs su gyvūnų gydymu nuo vadinamųjų Tschütaläuse – tai kerpės ar odos ligos, panašios į herpesą. Įdomiausia tai, kad net jei gyvūnas jau seniai išgabentas, liga gali būti išgydoma vietoje atlikus tam tikrą veiksmą. Saulei leidžiantis, nuo šeivamedžio krūmo nulaužiami trys švieži ūgliai – jie skiriami būtent tam gyvuliui, kurio vardas aiškiai ištariamas. Tikėta, kad šitaip ligos dvasių esybės persikelia į šiuos ūglius. Tuomet šakelės surišamos ir pakabinamos dūmuose – dažniausiai virš krosnies ar kamine. Kuo greičiau šakelės nudžiūsta, tuo greičiau išnyksta ir liga.
Šis ir daugybė panašių papročių leidžia suprasti, kad senųjų žmonių vaizduotėje egzistavo tamprus ryšys tarp žmogaus ar gyvūno kūne tūnančių paslaptingų kirminų ir medžiuose gyvenančių dvasių – elbų. Šios esybės buvo įsivaizduojamos ne tik tūnančios tarp žievės ir medienos, bet ir tarsi išplitusios medžio viduje – kiekviename šakos mazge, kiekviename iškilime ar medžio gumbe galėjo gyventi po vieną ar net porą tokių būtybių – elbą ir elbę. Būtent į tokius mazgus buvo nutaikytos užkalbėjimų formulės, siekiant dvasias sugrąžinti atgal į jų namus – šakeles.
Net ir šiandien kai kur Vokietijoje, Potsdamo apylinkėse, žmonės dar žino apie Alfloddern – tai senieji elbai, įsitaisę medžių gumbuose. Sakoma, kad eidamas pro tokį medį gali netikėtai pajusti stiprų galvos skausmą – dvasia tiesiog nušoka nuo medžio ir įsikuria žmogaus galvoje.
Žmogaus kūne šios dvasios pasireiškia kaip augliai, karpos ar pūliniai. Visa tai – lyg regimi įsikūnijusio dvasių pasaulio pėdsakai. Tikėta, kad tokias negalias galima perduoti kitam – žmogui, gyvuliui ar net medžiui, naudojant specialias priemones, pavyzdžiui, lietaus vandenį, surinktą nuo kapų paminklo. Tai – senojo pasaulio logika: liga – tai ne defektas, o svečio atėjimas, ir norint ją išvaryti, reikia tik žinoti, kur tą svečią pasiųsti toliau.
Medžio ir žmogaus kūno vienis
Pagoniškojo tikėjimo apraiškose, ypač liaudies gydymo praktikoje, dažnai matome, kaip ligų dvasios buvo tiesiogiai perkeliamos į medžius ar jų šakas. Tikėta, kad šie „svečiai“ – tai karščiavimo, šalčio, galvos ar dantų skausmo dvasios – gali būti iškviesti, perduoti ir užrakinti augalo kūne. Pavyzdžiui, buvo sakoma: „Šakele, aš tave lenkiu – karšty, dabar palik mane!“ Arba: „Šeivamedžio šakele, pakilk! Raudonis, užsėsk ją!“ Buvo net paprotys, esant karščiavimui, stipriai purtyti šeivamedį ir kartoti: „Šeivamedi! Šeivamedi! Šeivamedi! Mane šaltis apsėdo – kai paliksi mane, krisk ant šio medžio!“
Kitame pavyzdyje, atėjęs prie seno gluosnio ankstų rytą žmogus surišdavo tris mazgus jo šakoje ir ištardavo: „Labas rytas, sene! Aš tau atnešiau savo šaltį.“ Panašus ritualas aprašytas jau IV a. Galijoje: ligonis, kamuojamas keturių dienų karščiavimo, paimdavo duonos ir druskos, susukdavo į lininį skudurėlį ir tris kartus, apsukęs tuo ryšuliuku medį, tardavo: „Rytoj pas jus ateis mano svečiai – priimkite juos.“ Tie svečiai, žinoma, buvo ligos dvasios. Tai tarsi išpirkos dovana – duona ir druska – už medžio svetingumą.
Vokiškame papročio variante ligonis eidavo prie riboženklio tarp laukų ir tardavo: „Siena, siena, tau skundžiuosi – šaltis ir karštis mane kankina. Tegul pirmas paukštis, kuris per ją perskris, nusineša mano ligą po savo sparnais.“ Arba vėl prie medžio: „Medy, medy, tau atiduodu šį šaltą karščiavimą. Tegul pirmas paukštis, kuris perskris tave, pasiima jį sau.“
Vokietijoje, Altmarko krašte, galvos skausmo kamuojami žmonės triskart apsukdavo siūlą apie savo galvą ir palikdavo jį kilpos pavidalu kabėti ant medžio. Jei paukštis praskrisdavo kiaurai tą kilpą – skausmas būdavo laikomas išguitu.
Gilesnėje ritualų versijoje, sergantis podagra žmogus prieš aušrą keliaudavo į mišką, paimdavo tris lašus savo kraujo (kuriame, tikėta, gyveno nematomos kančios dvasios) ir įlašindavo į jaunos eglės plyšį. Plyšys būdavo užsandarinamas vaško gabalėliu, gautu iš mergelės medaus, ir ištardavo: „Labas rytas, egle – tau atnešiau podagrą! Ką aš nešiojau ištisus metus, dabar tu neši visą savo gyvenimą!“
Dar vienas neįprastas būdas nuo dantų skausmo – tai grįžtamasis ėjimas prie šeivamedžio krūmo, kartu tariant: „Mielas šeivamedy, paskolink man pleištelį – aš jį grąžinsiu!“ Tada ant vieno iš šakelių padaromi du lygiagretūs pjūviai, žievė atlenkiama, iš pamatinės medienos išpjaunamas pleištelis. Grįžęs atgal atbulomis, šį pleištą sergantysis įbrėždavo į savo dantenas, kad kraujas ištekėtų, t. y. dvasia persikeltų į medieną. Vėliau pleištas atgal atbulomis nunešamas prie šeivamedžio, įstatomas į pradurtą vietą, žievė užlenkiama, surišama, ir tariamos kelios nesuprantamos formulės – taip, tikėta, skausmas iškeliauja.
Danijoje vietoje viso šio ritualo užtekdavo į burną įsidėti šeivamedžio šakelę, o po to ją įkišti į namo sieną, tariant: „Pasitrauk, piktoji dvasia.“
Šios apeigos atskleidžia ne tik senųjų žmonių santykį su liga, bet ir gilią pagarbą augalų dvasioms – jos buvo laikomos sąmoningomis būtybėmis, galinčiomis perimti žmogaus kančią mainais už pagarbą, dovanas ir tinkamą žodį.
Dabar jau aiškiai matyti, kad visos daugybės liaudiškų gydymo praktikų, kuriose liga buvo tarsi „įrišama“ į medį – ar tai būtų maras, įkalintas medyje kaip drugys, ar liga, perrišama mazgais, įpinta į šakas – kyla iš vienos ir tos pačios pagrindinės pasaulėžiūros. Iš gausybės šios minties atšakų ypač įdomi viena, aiškiai rodanti, kokį nuoseklų paralelizmo ryšį žmonių vaizduotėje turėjo medis ir žmogaus kūnas.
Žmogaus raumuo – „pelė”
Nuo senovės, dar graikų ir romėnų laikais, tam tikra kūno dalis – raumuo – buvo vadinama „pele“ (gr. mys, lot. musculus, vokiškai – Mäuslein). Net ir gyvūnų pasaulyje šis pavadinimas išliko. Augsburge iki šiol vienas iš labiausiai vertinamų jautienos gabalų vadinamas „poniška pele“. Vargu ar tai tik šiaip išraiškingas kulinarinis terminas – greičiausiai kažkada manyta, kad toje vietoje kūne gyvena nematomas padaras pelės pavidalu.
Liaudies pasakose ir įrašuose dažnai sutinkama, kaip siela pelės pavidalu palieka žmogaus kūną – laikinai arba visam laikui. Raganiai, namų dvasios, miško dvasios ar kiti demonai neretai pasirodo pelės forma. Reformacijos laikų mokslininkas Casparas Peuceris, garsiojo Melanchthono žentas, tvirtino pats matęs, kaip apsėstoje moteryje po oda bėgiojo velnias, virtęs pele.
Taigi liaudiškas įsitikinimas, kad tam tikros kūno patinimų, mazgelių ar auglių formos atsiranda, kai per jas perbėga laukinė pelė, greičiausiai kyla iš senesnės minties – ne tiek pelė praėjo, kiek įslinko. Kitaip tariant, šie dariniai buvo laikomi tarsi parazitinių, vaiduokliškų pelių – ar jų giminaičių – pėdsakais.
Ir būtent todėl gydymui buvo naudojama tokia praktika: pagauti laukinę pelę ir „įkalti“ ją į ąžuolą, uosį ar guobą. Tikėta, kad, palietus tokio medžio šaką, kurioje gyvena įkalinta pelė, auglys iš karto dings. Kitaip tariant, liga pernešama atgal į medį, į senąją jos buveinę.
Ši logika, paremta analogijomis ir vaizduotės atspindžiais, aiškiai liudija, kaip gyvas tikėjimas, kad ligas sukelia parazitiniai padarai – kartais kirminai, kartais pelės – galėjo būti perkeltas nuo žmogaus kūno atgal į medžio kamieną. Dvasinės būtybės, su kuriais siejami šie padarai, taip pat veikia abipusiai: medis, kaip jautri, sąmoninga būtybė, gali tuos padarus priimti, išleisti ir vėl susigrąžinti. Ne šiaip sau mediena ar augalas, bet mąstantis ir jaučiantis medis – beveik žmogus – tampa jų buveine.
Šiuo atžvilgiu ypač svarbus Liudvikos (Žemaitija) atvejis, kurį aprašė XVI a. pab. Lenkijos pareigūnas Jokūbas Laskovskis. Bandydamas atversti vietinius pagonis, jis pastebėjo, kad jie labai nenoriai pjauna medžius, kol pats valdininkas nepradeda to daryti. Vietiniai tikėjo, kad dievai gyvena miškuose. Vienas žmogus netgi paklausė, ar galima lupti žievę. Gavęs leidimą, jis išpjaustinėjo kelis medžius, šaukdamas: „Jūs atėmėt iš manęs žąsis ir vištas – todėl ir aš jus nuogais padarysiu!“ Tokia reakcija rodo, jog jo manymu, medyje slypėjo būtybės, pakenkusios jo ūkiui – tarsi keršydami dievai, užsislėpę po žieve, būtų paleidę ligas ar nelaimes.
Šiame pasakojime susilieja du įvaizdžiai: viena vertus, medis kaip kūnas su savo dvasia po žieve (tarsi oda), kita vertus – viduje gyvenantys nematomi padarai, kenkiantys žmonėms ir gyvuliams. Aprašyto valdininko galvoje jie gal ir nesiskyrė, bet pačių žmonių tikėjime tikėtina, kad medis, jo dvasia ir jame gyvenančios ligos dvaselės buvo aiškiai atskiriamos.
Parengta pagal vokiečių antropologo ir folkloristo, baltų mitologijos tyrinėtojo W. Mannhardt knygą „Der Baumcultus” („Medžių kultas”).
Jūratė VITKAUSKAITĖ
