Gegužės 20-ąją pasaulis mini Bičių dieną. 2017 m. Jungtinių Tautų Generalinė asamblėja, Slovėnijos atstovų iniciatyva, ją paskelbė šiuolaikinės bitininkystės pradininko Antono Janšos (1734–1773) garbei ‒ tai jo gimimo diena. Taip pat šia diena neabejotinai siekiama atkreipti dėmesį į bičių reikšmę mūsų planetai.
Palaiko ekosistemų pusiausvyrą
„Bitės yra tarsi mūsų aplinkos sveikatos barometras. Kai joms pradeda sektis sunkiau, tai signalas, kad nukenčia visa ekosistema,“ – sako Tautvydas Vaičiūnas, „Bus medaus” iniciatyvos bitininkas.
Pasauline Bičių diena siekiama priminti, jog bitės palaiko ekosistemų pusiausvyrą, yra būtinos tvariam žemės ūkiui, o jų nykimas kelia grėsmę biologinei įvairovei ir maisto gamybai. Be jų nutrūktų darbas ir sudėtingi mitybos tinklai gamtoje. Tai reikštų mažiau maisto žmonėms ir kitiems gyvūnams.
Bitės yra vienos efektyviausių apdulkintojų pasaulyje. Skaičiuojama, kad net 75 % visų pasaulio maistinių kultūrų priklauso nuo apdulkinimo. O savo soduose ir gamtoje be bičių sunkiai įsivaizduotume obuolių, kriaušių, braškių derlių, daugelį daržovių, pvz., agurkus ir pomidorus. Miške neturėtume mėlynių, riešutų ir kitų laukinių augalų. Ekonominiu požiūriu, bičių apdulkinimo vertė pasauliui siekia šimtus milijardų eurų kasmet.
Nustatyta, kad bitės apdulkina 70 iš 100 augalų rūšių, o jų apdulkinti augalai išmaitina 90 % žmonijos. Skaičiai įspūdingi, ir visiškai aišku, kas nutiktų, jei bičių neliktų. Dar įspūdingiau, kad mūsų protėviai tai suprato kur kas anksčiau, nei kas nors išmoko tuos procentus apskaičiuoti.
Skaičiuojama, kad pirmosios bitės (meliponos) išsirutuliojo maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės ‒ prieš 15 mln. metų. Manoma, kad į Baltijos šalis naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasitraukus paskutiniajam ledynui, maždaug prieš 5,5 – 6 tūkst. metų, kai išplito liepos, tuopos, blindės ir kiti žydintys medžiai, suteikę bitėms buveinę (dreves) ir maistą.
Labai gaila, kad kuo toliau, tuo labiau bičių populiacijos visame pasaulyje mažėja dėl daugybės tarpusavyje susijusių veiksnių:
Pesticidai – ypač neonikotinoidai, kurie kenkia bitėms ir trikdo jų orientaciją bei imunitetą.
Buveinių nykimas – dėl urbanizacijos ir monokultūrų plėtros dingsta pievos, miškų pakraščiai ir natūralūs bičių maisto šaltiniai.
Klimato kaita – sutrikdo žydėjimo laiką, keičia orų sąlygas, didina stresą bitėms.
Parazitai ir ligos – pavojingiausia Varroa destructor erkė, alinanti šeimas iki visiško žlugimo.
Tačiau net jei ir daugelis nesame bitininkai, vis vien galime prisidėti prie bičių išsaugojimo. Tereikia gėlynuose. soduose, ar net daugiabučių balkonuose auginti bičių mylimus augalus – levandas, čiobrelius, facelijas, saulėgrąžas ir kt. Būtina vengti pesticidų savo sode ar darže. Palaikykime vietinius bitininkus, rinkdamiesi tikrą, vietinį medų. O geriausia, žinoma, patiems tapti bitininkais – šiandien, beje, tai gali padaryti kiekvienas, net turėdamas tik vieną avilį.
Iš tiesų bitėms ir bičių produktams visuomenėje turėtų būti skiriama daugiau dėmesio. Žmonija tikrai gali išmokti pasirūpinti savo poreikiais nesunaikinant bičių ir gamtos šioje žemėje.
Bitininkai – bičiuliai
Bitės lietuviams nuo seno turi ypatingą reikšmę. Net žodis „bičiulis“ yra kilęs iš žodžio „bitė“. Seniau kaimuose tokie bičiuliai dažnai rinkdavosi draugėn ir dalydavosi bitelių rūpesčiais, bei džiaugsmais. Iki dabar išlikęs paprotys atvykusį svečią pavaišinti bent šaukšteliu medaus. Pagailėsi to gero – neturėsi ko kopti per medunešį.
Sakoma, kad žmogus iš bičių išmoko austi: kai bitės greitai ten ir atgal skraido – jos audžia. Taip ir šaudyklėlė audimo staklėse – audžia kaip bitelė. Kaip bitės lipdo korį, taip moteris audžia audinį. Tokia paralelė užkoduota ir mįslėse: „Sėdi panaitė tamsioj seklyčioj, audžia be staklių, be nyčių. Kas?” Bitė korį lipdo.
Lietuvos statutuose, patvirtintuose Žygimanto Augusto ir Žygimanto Vazos, bitininkavimo reikalai buvo griežtai reglamentuoti, pažeidėjai griežtai baudžiami – už vagystę ir bičių drevių naikinimą grėsė netgi mirties bausmė.
Seniau buvo tikima, kad bitės supranta žmonių kalbą, todėl prie jų vengta keiktis ar bartis. Gal iš ten ir pamokymai, kad geriems žmonėms bitės negelia. Jų šventumas nenuginčijamas. Iki šiol sakoma, kad miršta tik žmogus ir bitė. Anksčiau mirusią bitę žmogus pakasdavo į žemę – palaidodavo lyg žmogų, o medžius, kuriuose bitės įsikurdavo – laikė šventais.
Bitė mums ir dabar šventa. Neskinkit gėlės iš pievos – palikit ją bitei. Nepjaukit pievutės, vos tik vienas kitas žiedas pražysta – leiskit bitelei surinkti medų. O dar geriau – pasodinkit ilgai žydintį augalą – sau ir bitei.
Austėja ir Bubilas
Bitės netgi turėjo jas globojančius dievus ‒ Austėją ir Bubilą. Apie bičių deivę Austėją pasakojama, kad ji – šeimos gausintoja, ištekančių ir besilaukiančių moterų globėja.
Rugpjūčio 15-oji yra bičių deivės Austėjos diena. Šią dieną mūsų protėviai kopdavo paskutinį medų, dalindavosi juo su savo bičiuliais, kaimynais ir kitais žmonėmis, niekada nepamiršdavo medumi pavaišinti elgetų. Dalinimusi medumi buvo įprasminami draugiškumas, kaimynystė, sutarimas. Taip pat buvo renkami ir laiminami žolynai, iš kurių bitės nešdavo medų. Buvo tikima, kad šioje dienoje sugalvoti norai bei svajonės pildosi. Po rugpjūčio 15 dienos žolynų jau neberinkdavo, bet kasdavo jų šaknis ir skindavo vaisius.
Senovėj kaimo žmones vienijo tradicija – viską pranešti bitėms. Kai kas nors mirdavo, artimieji pranešdavo tai bitelėms – nes jei to nepadarydavo, jos galėjo išeiti arba mirti iš širdgėlos. Tai buvo paprotys, įsišaknijęs pagarba, paslaptimi ir beveik magišku ryšiu tarp žmonių ir gamtos. XVIII ir XIX amžiaus Europos ir Amerikos bitininkai tikėjo, kad bitės yra ne tik vabzdžiai – jos yra šeimos narės, pasiuntinės tarp šio ir kito pasaulio. Ir kaip ir bet kuris šeimos narys, jos nusipelno būti informuotos, kai įvyksta kas nors reikšmingo.
Kai mirdavo mylimas žmogus, susituokdavo ar net gimus vaikui, šeimos galva – dažniausiai „žmona“ – iškilmingai eidavo prie avilio, švelniai pasibelsdavo ir pašnibždėdavo naujienas. Ištardavo mirusiojo ar susituokusiojo vardą ir netgi apvyniodavo avilius juodu audiniu gedulo metu. Kodėl? Ogi jei bitėms nebus pasakyta, jos gali susirgti, nustoti gaminti medų, palikti avilį – arba, dar blogiau, mirti.
Ir tai nebuvo vien folkloras, tai atspindėjo stiprų įsitikinimą, kad bitės gali jausti džiaugsmą ir liūdesį, kad jas reikia įtraukti į namų ūkio gyvenimą. Ši praktika greičiausiai kilo iš keltų mitologijos, kur bitės buvo laikomos dvasinėmis pasiuntinėmis, galinčiomis keliauti tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Bitės matymas po kažkieno mirties buvo interpretuojamas kaip sielos skrydis.
Kai kurie bitininkai netgi dalijosi vestuviniu tortu ar vynu su savo bitėmis, kviesdami jas švęsti. Tai buvo abipusis ryšys – jei jas gerbdavai, jos palaimindavo tave saldžiu medumi ir klestinčiu aviliu.
Pasaulyje, kuris tampa vis garsesnis ir vis labiau atitrūksta nuo gamtos, „pasakojimai bitėms“ tradicija yra gražus priminimas apie tylią pagarbą, kurią mūsų protėviai jautė gamtai. Jie ne tik dirbo žemę ar laikė gyvulius – jie su jais bendravo ir mainais tikėjo, kad tos būtybės saugoja gyvenimo, mirties ir visko, kas yra tarp jų, paslaptis.
Unikalūs bičių produktai
Bitės be aktyvaus ekosistemos apdulkinimo, taip pat suteikia žmogui daugybę naudingų maisto produktų, kaip antai:
MEDUS – tai puikus antioksidantų ir fitomedžiagų šaltinis, jame galima rasti įvairių mineralų, fermentų. Medus turi antibakterinių ir antigrybelinių savybių.
PIKIS (dar žinomas kaip propolis) – turi stiprų antibakterinį, antigrybelinį, antivirusinį poveikį.
Pasižymi priešvėžiniu poveikiu – stabdo auglių vystymąsi, skatina vėžinių ląstelių apoptozę (susinaikinimą) Pikis – labai stiprus antioksidantas, pagrindinė dezinfekcijos priemonė susižeidus.
ŽIEDADULKĖS – bičių žiedadulkių granulėse yra gėlių nektaro, fermentų, medaus, vaško, kitų bioaktyvių junginių. Gausu maistinių medžiagų, amino rūgščių, vitaminų, lipidų ir virš 250 aktyvių fitomedžiagų. Jos turtingos įvairiais antioksidantais, kurie mažina uždegimo procesus kūne. Žiedadulkės vyrams veikia kaip afrodiziakas: didina testosterono (vyriško hormono) kiekį, taip pat libido, vaisingumą, spermos kokybę. Gerina kepenų veiklą Ir turi dar daug kitų naudingų savybių.
Dar yra DUONELĖ ir bičių PIENELIS. Prisiminkime J. Baltušio romaną „Sakmė apie Juzą”. Kasdien paimdamas po kruopelę bičių pienelio, Juza itin sustiprėjo ir netgi atjaunėjo. Neveltui pieneliu bitutės maitina tik lervutes ir savo motinėlę, kad toji būtų produktyvi ir nuolat gausintų šeimyną.
Nuo kiaušinėlio iki darbininkės
Bitės – tai ne tik mažyčiai vabzdžiai, gaminantys medų, jos yra bendradarbiavimo ir sunkaus darbo simbolis. Jų gyvenimo ciklas yra stulbinantis ir prasideda nuo mažyčio kiaušinėlio, kuris ilgainiui tampa aktyvia bite, atliekančia įvairius vaidmenis tam, kad užtikrintų visos kolonijos išlikimą.
Bitės gyvenimo etapų ciklas yra toks:
Kiaušinėlis – viskas prasideda nuo kiaušinėlio, kurį padeda motinėlė. Motinėlė yra vienintelė kolonijoje, galinti dėti kiaušinėlius, ir per intensyviausią laikotarpį gali padėti iki 2000 kiaušinėlių per dieną. Šie mažyčiai kiaušinėliai dedami į vašku padengtas šešiakampes akutes, vadinamas perų akelėmis. Kiaušinėlis yra baltas ir atrodo kaip mažytis taškelis. Jis išsirita per 3 dienas.
Motinėlė gali kontroliuoti, kokio tipo kiaušinėlį padėti: apvaisintas tampa patele (darbininkė arba būsima motinėlė), o neapvaisintas – tranu (patinu). Tokiu būdu motinėlė palaiko reikiamą patinų ir patelių pusiausvyrą kolonijoje.
Lerva – po 3 dienų kiaušinėlis išsirita į mažą baltą lervą. Šiame etape lerva negali judėti ir visiškai priklauso nuo darbininkių bičių, kurios ją maitina. Ji šeriama pieneliu – baltymais praturtintu maistu, kurį gamina darbininkės bitės. Tai padeda lervai greitai augti.
Po 3 dienų pienelio, lerva pradeda gauti nektaro ir žiedadulkių mišinį. Ji auga dar 6 dienas, labai greitai didėdama – sugeba suvartoti tiek, kiek sveria, kiekvieną valandą. Lervos, kurios bus motinėlės, viso vystymosi metu maitinamos tik pieneliu. Darbininkės bitės nuolat valo ir maitina akutes, kad užtikrintų sveiką vystymąsi.
Lėliukė – kai lerva pasiekia tam tikrą dydį, jos akutė užsandarinama vašku, ir prasideda kitas etapas – lėliukės stadija. Šiame etape vyksta visiška metamorfozė – lerva virsta suaugusia bite. Šis procesas trunka apie 12 dienų, per kurias susiformuoja sparnai, kojos ir burnos organai.
Bitės mituose ir legendose
Senovės gyventojai manė, kad medus – nežemiškas dalykas, dievų dovana. Tikėta, kad medus krinta ant žemės iš dangaus ir virsta ryto rasa, o tada šviesius kaip perlus, aromatingus lašelius nuo žiedų surenka bitės. Medus – žvaigždžių lietus, kuris sudrėkina žiedus. Jis – dievų valgis, kartais nusiunčiamas žmonėms už dievų garbinimą.
Daugelis senovės tautų bites laikė šventomis, dievų palydovėmis. Graikams ir romėnams jos buvo dieviškos būtybės – saulės dukros. Tikėta, kad bites sukūrė angelai. Indų saulės dievas buvo vaizduojamas kaip bitė. Buvo teigiama, esą ir Dzeusas žmonėms pasirodydavęs kaip bitė.
Bitės buvo popiežiaus Urbono VIII (XVI a.) emblema. Napoleonas tikėjo, kad bitė yra jėgos simbolis, todėl jas piešė ant savo vėliavų ir drabužių. Rusų legenda teigia, kad bitės yra kilusios iš arklio, nujodinėto per vandenį ir nustumto į balą. Žvejai ištraukę tinklą, jame vietoj žuvų radę bites, kurios pasklidusios po visą žemę. Kiti slavai teigė, kad bitės atsiradusios iš liūto galvos, o egiptiečiai – iš kritusio jaučio.
Bitė iki mūsų dienų išliko nemirtingumo ir amžinybės, darbštumo ir gerumo bei turtingumo simbolis. Bites vaizdavo ant medalių, monetų, herbų, indų. Bitė buvo ne tik Žemutinio Egipto faraono – aštuonioliktosios dinastijos atstovo Tutmozio III – skiriamasis bruožas, bet ir jo žemių simbolis, kuris naudotas visose regalijose. Egipto faraonus, galingiausius žmones, net vadino bičių valdovais.
Beje, labai įdomus faktas, jog tos bitutės, kurias matome vakare tupinčias ant gėlių, yra senos bitės. Senos ir sergančios bitės dienos pabaigoje į avilį negrįžta. Naktį jos praleidžia ant gėlių, o jei turi progą pamatyti dar vieną saulėtekį, atnaujina savo veiklą atnešdami žiedadulkių ar nektaro į koloniją. Jos tai daro jausdamos, kad pabaiga jau netoli. Jokia bitė nelaukia mirties avilyje, kad neapkrautų kitų.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
