Nenumaldomai artėja trumpiausia metų naktis, o kartu ir Rasų šventė. Gamtoje tai pirmiausia – saulėgrįža. Šiaurinio pusrutulio gyventojams vasaros saulėgrįža (birželio 22 d.) yra astronominės vasaros pradžia (Saulės kelias virš horizonto būna ilgiausias). Tai virsmo, gamtos pasikeitimo metas, kuomet visa gyvastis įgyja prasmę ir reikšmę, kaip žinia, ypatingai augalai. Moterys eis kupoliauti, vyrai darys apynių alų, o trumpiausią magišką naktį visi skubės ieškoti stebuklingo paparčio žiedo. Tačiau šį kartą ne tik apie papartį, bet ir kitus augalus, apie kuriuos kuriamos legendos.
Žmogus ir gamta susiję nepertraukiamais saitais. Dar daugiau, pirmykštis žmogus negalėjo įsivaizduoti savęs atskirai nuo jos. Griausmingi žaibai, potvyniai, užliejantys sausumą, retai pasitaikantys, bet bauginantys savo paslaptingumu Saulės užtemimai – visa tai gamtatikiui žmogui sukeldavo siaubą, baimingą nuostabą.
O greta žmogaus gyvenantys gyvūnai ir augalai, labiau pažįstami ir suprantami, mūsų protėviams atrodė esą tokie pat protingi, kaip ir jie patys. Žmogaus fantazija suteikė jiems ir sielą, ir sąmonę. Anais laikais žmonės, pvz., nematė didelio skirtumo tarp medžio ir bet kurios gyvos būtybės iš gyvūnijos pasaulio.
Haliucinogenus vartojo pirmykštės bendruomenės
Daugelis kenksmingų įpročių pasiekė mus iš pirmykštės bendruomenės laikų. Pavyzdžiui, tabako rūkymas – ne civilizacijos išmonė. Tai be galo tolimos praeities atgyvena. Ji tų laikų, kai vieniši, prietaringi žmonės gyveno savo ankštame pasaulėlyje, izoliuoti vienas nuo kito. Net skurdžias naujienas vieni apie kitus jie sužinodavo tik retai ir atsitiktinai. O ir pačios naujienos būdavo vis apie tuos pačius įprastus, įkyrėjusius rūpesčius ir reikalus.
Šit, Meksikoje žyniai paskelbė šventu vieną grybą. Jame kaupiasi nuodingos medžiagos, galinčios sukelti haliucinacijas. Po magiškų žynio užkalbėjimų, meksikiečiai, susibūrę ratu, valgydavo džiovintus šventuosius grybus ir laikinai netekdavo proto. Iš pradžių jie pašėlusiai šokdavo, juokdavosi arba verkdavo, o paskui, netekę jėgų, užmigdavo. Jiems sapnuodavosi nuostabūs sapnai, visai nepanašūs į pilką kasdienybę. Prabudę jie būdavo ligoniai – suglebę ir nuvargę.
Beveik tai pat žmogų veikia nedideli kaktusai turintys meskalino ir augantys sausuose smėlinguose Meksikos apylinkėse. Sultingų ir mėsingų jų stiebų viršūnių sultyse yra nuodingų medžiagų, galinčių sukelti beprotiškus sapnus. Prieš daugelį amžių vietiniai gyventojai šiuos kaktusus laikė vieno iš daugelio savo dievų kūnu. Rinkdavo jų stiebus spalio mėnesį. Supjaustytus ir sudžiovintus gabalėlius meksikiečiai suvalgydavo, būdami visiškai sveiki, o po kurio laiko visi tapdavo pamišėliais. Deja, daugelis po tokių narkotikų taip ir neatsipeikėdavo – likdavo pamišėliai, visiškai praradę ryšį su išoriniu pasauliu.
Kartais narkotikais sumaniai naudodavosi valdantieji sluoksniai, siekdami savo tikslų. Pvz., senosios Skandinavijos armijoje būdavo specialūs būriai karių, kurie prieš mūšį valgydavo nuodingus grybus arba gerdavo jų antpilą. Po tokių vaišių karių veidai pasidarydavo melsvai raudoni, akys iššokdavo iš orbitų, ir netekusius proto žmones apimdavo neapsakomas aklas įniršis. Pratisai rėkdami, jie puldavo priešą kaip laukiniai žvėrys, be jokios atodairos naikindavo viską savo kelyje. Kai kurie šių karių po tokio ūmaus įniršio mirdavo plyšus širdžiai, tačiau jų vadovams tai nieko nereikšdavo…
XVI a. Peru inkai užgrobė didžiulę teritoriją, gyvenamą įvairių genčių, ir įvedė užkariautoje žemėje žiaurų, negailestingą režimą. Aukščiausiasis valdovas vadinosi Saulės Sūnumi. Jo gentainiai užėmė visus valdymo postus ir žiauriai išnaudojo vietinius gyventojus. Visi pavaldiniai paklusniai dirbo kuo ne kiaurą parą, gaudami tik vieną trečdalį savo išauginto derliaus. Šimtai tūkstančių žmonių buvo paklusnūs ir bevaliai. Nebuvo nei sukilimų, nei bruzdėjimų, nei nepasitenkinimo. Visuotinis didžiulės darbininkų armijos nuolankumas paaiškinamas tuo, kad visi jie nuolatos kramtė kokainmedžio lapus. Kaip žinia, šio šviesiai žaliuose, nuolat žaliuojančio Pietų Amerikos kalnų atogražų miškuose augančio krūmo lapuose esama stipriausio narkotiko – kokaino. Prie šio nuodo greit priprato visi inkų nukariautos šalies gyventojai. Pakramčius kokainmedžio lapų, beveik nereikalingas buvo miegas. Labai mažai jie ir valgydavo. Tačiau nuo tokio dirbtinio nuolatinio jaudinimo žmogus anksti pasendavo ir mirdavo baisiose kančiose.
Tabakas dar senovėje pradėtas auginti Pietų Amerikoje. Jį, kaip ir kitus narkotikus, pradžioje naudodavo žyniai apeigų metu, siekdami apsvaiginti nelaimingus, nepakeliamo darbo išvargintus žmones.
Mokslinė medicina perėmė liaudies mediciną
Senovėje prorėviai, nesuprasdami savo ligų priežasčių, nieko nežinodami apie savo pačių organizmo savybes ir funkcijas, vis dėlto gamtoje ieškodavo ir rasdavo reikalingų vaistinių augalų. Žinoma, tie jų ieškojimų metodai buvo labai netikslūs, tačiau per daugelį amžių žmonija sukaupė pakankamai vertingų žinių apie vaistinguosius augalus.
Visais laikais ir visose tautose buvo savų talentingų savamokslių gydytojų, labai gerai pažinojusių gimtojo krašto gamtą. Mokslinė medicina, sukurta daug vėliau, perėmė iš liaudies medicinos visa, kas reikalingiausia ir vertingiausia. Pvz., iš liaudies medicinos sužinota, kad adonis ir valerijonų šaknys tinka širdžiai gydyti, garstyčios – trynimams, gelbstintis nuo peršalimo. Ąžuolo ir alksnio žievė – viduriuojant, gysločio lapai – žaizdoms gydyti. Ir dar daugelis šimtų į juos panašių augalų buvo gydytojų pripažinti.
Tačiau didžioji dalis senovinių liaudies gydomųjų priemonių ir būdų pagrįsti visiškai klaidingu, kartais fantastišku anų laikų žmonių požiūriu į juos supančią gamtą. Gana dažnai vaistiniais būdavo laikomi augalai, neturintys jokių gydomųjų savybių.
Kaimuose ypač buvo vertinami kai kurie augalai, neva padedantys vienoje ar kitoje bėdoje. Legendos apie juos buvo panašios į pasakas, truputį pagražinančias skurdų valstiečių gyvenimą. Juose atsispindėjo nesąmoningas veržimasis prie grožio, žmogaus svajonė pakilti virš gamtos, nors retkarčiais įveikti ją.
Paprastai stebuklingas savybes žmonių fantazija suteikdavo toms žolėms, kurios buvo kuo nors ypatingos ir todėl patraukiančios protus ir širdis. Pvz., niekada niekas nematė žydinčio paparčio. Ir štai atsirado graži legenda apie žėrintį žiedą, kuris pražysta ir žydi vieną vienintelę vidurvasario naktį. Tarp panašių į erelio sparnus paparčio lapų žybsi raudonas pumpuras, iš kurio lygiai vidurnaktį išsiskleidžia žėrintis žiedas, apšviečiantis viską akinančia šviesa. Blykčioja rūstūs žaibai, piktoji dvasia šėlsta krūmuose, o tu nebijok! Tu prieik arčiau ir nuskink stebuklingąjį žiedą. Nusinešk jį. Visos Žemės paslaptys ir kerai nuo šiol tau bus pavaldūs. Visą gyvenimą būsi laimingas. Ko daugiau benorėti!
Tačiau niekam nepasisekė nusinešti paparčio žiedo, nors ieškoti jo bandė daugelis. Tokio žiedo negali būti, nes papartis juk dauginasi sporomis.
Kai kurios žolės turi vienokią ar kitokią vaistinę savybę ir naudojamos liaudies medicinoje, bet jokių stebuklingų ypatybių neturi.
Šaknų ieškotojo profesija
Tačiau yra augalas, užimantis išskirtinę padėtį tarp kitų žaliosios gamtos atstovų, kurį žmonės labai vertina. Tai – ženšenis.
Ženšenis – legendomis apgaubta, beveik visame pasaulyje žinoma žolė, kuriai priskiriamos nepaprastos savybės. Gydymui šis augalas vartojamas jau daugiau kaip penkis tūkstančius metų. Senovėje manyta, kad ženšenis neturi nei stiebo, nei lapų. Jo šaknis, neva išlendanti iš žemės tiktai žvaigždėtomis naktimis ir tada melsvai švytinti. Ženšenio šaknys dažnai primena žmogaus figūrą, dėl to šis augalas žmonėms atrodo dar paslaptingesnis. Jo šaknys ištisus tūkstantmečius buvo nepaprastai populiarios. Ženšenio šaknų antpilai ir nuovirai neva galintys išgydyti absoliučiai visas ligas, netgi sunkiausias. Dar geriau, galintys bet kurį žmogų padaryti vėl jaunu, stipriu ir sveiku. O kas gi gali būti brangiau už jaunystę ir sveikatą? Todėl ženšenio šaknys visur buvo vertinamos kaip auksas, o kartais ir brangiau. Kinijoje, Korėjoje, Mandžiūrijoje, Tolimuosiuose Rytuose nuo seno netgi atsirado ženšenio šaknų ieškotojo profesija. Tačiau sunkus buvo šis darbas. Nes ženšenį pastebėti galima labai retai. Jis slypi arba paparčių brūzgynuose, arba tamsių raguvų, griovų ir tarpeklių dugne, gūdžiuose kalnų kedrų miškuose. Ši daugiametė miško žolė labai neišvaizdi. Įdomu gal tik tai, kad jos lapai truputį panašūs į žmogaus delną. Virš lapų ant plono stiebelio vasarą kyšo skėtis balkšvai žalsvų smulkių žiedelių, kurie rudenėjant virsta oranžiškai raudonomis plokščiomis uogomis.
Ženšenio šaknų ieškotojas, suradęs tokį brangų augalą, atsargiai iškasa jį, o artimiausią medį pažymi įpjova, kad neužmirštų šios vietos ir po kelerių metų ateitų čia naujo egzemplioriaus.
Kadangi ženšenio šaknų ieškotojų buvo daugiau nei ženšenio egzempliorių, todėl savaime augančių šių augalų dabar labai retai tepasitaiko. Ne tik Korėjoje ar Kinijoje, bet ir Lietuvoje jis jau seniai auginamas, tačiau kultūrinio ženšenio šaknų vaistinės savybės vis tiktai prastesnės, negu savaime augančio.
Nereikia manyti, kad ženšenis gali išgydyti visas ligas. Deja, taip nėra. Jo preparatai iš tiesų labai naudingi silpniems, išsekusiems arba išvargusiems žmonėms. Ženšenis suteikia žmogui žvalumo ir jėgų, pašalina nuovargį ir padidina ištvermingumą. Bet tai nėra priemonė nuo visų ligų.
Buvusi žolių karalienė
Vakarų šalyse netolimoje praeityje dar buvo labai populiarus žolinis augalas – mandragora. Jos šaknys taip pat panašios į žmogaus figūrą. Šitos žolės valgomi ir vaisiai, ir šaknis. Bet ne už gardžias saldžiarūgštes uogas, turinčias moliūgo kvapą, buvo vertinama mandragora, o už jos neva stebuklingą galią greitai užgydyti bet kokias žaizdas ir suteikti sėkmę medžioklėje. Tikėdami tuo, medžiotojai paprastai aprūkydavo mandragora savo reikmenis – kad sektųsi.
Iš tikrųjų mandragora truputį padeda gydant žaizdas, bet tiek mažai, kad nevertėtų apie tai kalbėti. Tik keista augalo šaknies forma suteikė jai visiškai neužtarnautą „visų žolių karalienės“ titulą (taip šis augalas buvo vadinamas anksčiau). Beje, mūsų krašte, pastaruoju metu tokį titulą užsitarnavo paprastoji kiaulpienė. Visų žinoma, matoma, daug kam įkyrėjusi, kitų nekenčiama, vadinama piktžole, pjaunama, raunama ir kitaip šalinama, žolė. Tačiau kiaulpienė, kaip ir ženšenis, ir mandragora turi „stebuklingą“ šaknį panašią į žmogaus figūrą. Ir toji šaknis paskutiniu metu, yra tikra panacėja – kone visų ligų gyduolė. Taip, kiaulpienė iš tiesų turi ypatingai daug vaistinių savybių, bet kaip ir anksčiau minėti augalai, absoliučiai visų ligų ji neišgydys. Tačiau legenda apie ją jau rutuliojasi.
Legendos ir pasakojimai apie „stebuklingą“ kai kurių augalų galią atsirado daugiausia arba dėl jų nepaprastos išvaizdos, arba dėl nykių, tamsių vietų, kur jie auga, ir kartais dėl jiems būdingų vaistinių savybių. Legendose ir pasakojimuose atsispindėjo žmonių, bendravusių su gamta, ilgus metus stebėjusių augalų biologiją, didelio pastabumo elementai, jų darbinės patirties rezultatai. Šie elementai suteikė legendoms tikrovės bruožų. Bet tuo pat metu neišsilavinusių žmonių tamsumas neleido jiems teisingai aiškinti to, ką pastebėdavo gamtoje. Tiktai tikros žinios apie gydomąsias augalų savybes padeda medicinai kovoti dėl žmonių sveikatos.
Dabartinis mokslas apie augalus žino labai daug. Legendinės kai kurių augalų savybės pasitvirtino, o kitų – pasirodė besančios fantazijos vaisius. Rasti nauji vaistiniai augalai. Tačiau dar nežinomas nė vienas augalas, galintis išgydyti visas ligas.
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
