Kartą prisėdęs pagalvojau, kad memuarai – gana nepatikimas žanras. Kiekvienas juos rašantis tuos ar anuos laikus supranta savaip, per savo patyrimų, išgyvenimų prizmę. Tuo tarpu išryškinti objektyvų, nepriklausomą nuo asmeninio supratimo vaizdą turbūt neįmanoma. Vis dėlto rašyti apie praeitį verta: vienas po kito, žiūrėk, pasirodo…

Sunkėjant metų naštai, vis dažniau mintimis grįžtame į savo vaikystę, dar kartą prisimename, rodos, užkalbiname tuos, su kuriais jau nebesusitiksi. Prisiminimai – it tolyn pievomis nusidriekusių voratinklių siūlai, nublizginantys magiškus praeities ir dabarties raštus. Tos slaptingos pamiškės, neaprėpiamos, melioracijos dar nesudarkytos  palaukės, nuošalių sodybų šuliniai…