Dvarai, gyvavę daugelį šimtmečių, buvo tarsi atskiros kultūros salelės su savo papročiais, šventėmis ir virtuve. Nuo šeimininko priklausė darbininkų ar svečių maitinimas. Dažnas pasiturintis dvarininkas samdydavosi virėją iš užsienio, kad šis atneštų į aplinką naujų patiekalų, supažindintų su kita stalo kultūra.
