Prisipažinti „esu alkoholikas“ nėra lengva. Ne veltui anoniminių alkoholikų klubuose tokia mantra pradedamas susitikimas, ir tikrai toli gražu ne kiekvienam pavyksta šį teiginį ištarti balsu. Keista išgirsti „esu alkoholikas“ ir iš žmogaus, kuris jau gerą dešimtmetį nevartoja nė lašo alkoholio. Tačiau priklausomybė yra lėtinio pobūdžio liga, jos eigą galima kontroliuoti. Į velnio lašų liūną žmones pastūmėja įvairios priežastys – genetika, socialinė aplinka, psichikos ligos.

Įprastai alkoholizmą siejame su asocialiais arba žemesnio socialinio statuso asmenimis. Gatvėje matydami girtuoklį dažnai pagalvojame: „Neturi žmogus valios, negalvoja apie save ir artimuosius, o gal tiesiog nepajėgė atsitiesti po užgriuvusių bėdų, žodžiu, nesusiklostė gyvenimas.“ Pagalvojame ir sukame į barą arba klubą, kur kartu su „kultūringais“ žmonėmis atsipalaiduojame mėgaudamiesi brangiais kokteiliais ar degustuodami stipriuosius gėrimus...

21-erius – tiek metų pamažu silpo Gražinos regėjimas. Nuo 18 m. akinius nešiojusi moteris jau buvo pripratusi prie nepatogumų, tačiau kai vieną vakarą važiuojant į namus staiga pablogėjo regėjimas, suprato, kad būtina ieškoti išeities.