Paskelbtas Laisvalaikis

„Ačiū tėvams, kad jie mane auklėjo būti dora, sąžininga ir atsakinga“

Penktadienis, 30 December 2016 10:41 Parašė 

Man, kaip užkietėjusiai feministei, labai svarbu, kad vyrai pasidalytų valdžia su moterimis. Neabejotinai „šviežumo“ ir moteriško švelnumo į Jonavos rajono savivaldybę įnešė administracijos direktoriaus pavaduotoja Vijolė ŠADAUSKIENĖ. Pirmoji moteris aukščiausiame administracijos „ešelone“.

– Įsivaizduoju Jus mažą, su kasytėmis, didžiuliais kaspinais. Apie ką tuomet svajojo mergaitė? Kuo ji norėjo tapti?
– Iš tikrųjų buvau mergytė su kasytėmis, kuri svajojo būti dainininke, šokėja, aktore... Augant norai keitėsi, svajojau tapti medike. Daug kas sakydavo, kad būčiau gera gydytoja... Bet – kaip būna gyvenime – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.

– Vaikystės svajonės neišsipildė. Kaip viskas keitėsi?
– Mokykloje mokiausi labai gerai arba gerai. Šokau, dainavau, buvau aktyvi visuomenininkė. Nors sekėsi visi dalykai, mano „arkliukas“ buvo matematika, ypač geometrija. Tapau inžiniere-pedagoge.

– Pasiteiravus vadovų apie biografijas, neretai galima išgirsti, kad darbinė veikla prasidėjo nuo žemiausiojo laiptelio. Koks buvo Jūsų pirmasis laiptelis?
– Mokslus baigiau 1991 m., neramiu laiku Lietuvai, paskyrimų tuomet nebebuvo. Turėjau tapti dėstytoja, tačiau sunkiai sirgo tėtis: jam skyriau visą savo laiką. Tuo metu formavosi Lietuvos kariuomenė, rudenį pradėjau dirbti Karo prievolės administravimo tarnyboje Raseiniuose. Vėliau ištekėjau, gimė pametinukės dukros. Kai vyras karininkas buvo paaukštintas tarnyboje, išvykome gyventi į Kauną, grįžau į Karo prievolės administravimo tarnybą. Ją reorganizavus, pradėjau darbą Užusalių seniūnijoje seniūne.

– Sėkmingai vadovavote Užusalių seniūnijai. Ar lengva buvo apsispręsti gavus pasiūlymą į aukštesnes pareigas?
– Nesunku. Seniūnijoje jau dirbau šešerius metus ir pati pradėjau galvoti, kad norėčiau kažko naujo, nors apie tai niekam neprasitariau. Gavusi pasiūlymą užimti Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos vietą, šiek tiek sutrikau. Tai buvo labai netikėta, bet malonu, kad mane pastebėjo ir įvertino.

– Teko girdėti Jūsų nuomonę, kad už viską – žinomumą, populiarumą – Jums svarbiausia yra šeima.
Ne idealiai iškeptas pyragas, kurio nuotrauka puikuosis „Facebook“ socialiniame tinkle tarsi įrodymas, kokia Jūs rūpestinga šeimininkė ir mama, bet – gal ne toks išvaizdus, tačiau skanus ir skirtas šeimai. Be pagrindinės vertybės – šeimos – kokios dar Jums yra svarbiausios?
– Sąžiningumas. Dora. Žodžio laikymasis.

– Nebūna gyvenimo be linksmų istorijų, kuriozų, apie kuriuos smagu bus kada nors papasakoti vaikaičiams. Ir ką jie išgirstų?
– Bent šiuo metu man atrodo, kad gyvenime epizodų, kurie pralinksmintų mano būsimus vaikaičius, nebuvo.

– Atsakykite, prašau, trumpai į klausimus. Mėgstamiausia spalva.
– Aprangoje – juoda arba tamsiai mėlyna. Interjere – tik šviesios spalvos (rusva ir gelsva). Gyvenime – dangaus mėlis ir ankstyvo pavasario žaluma.

– Skaniausias valgis.
– Mamos virti didžkukuliai.

– Gražiausias vardas. Kodėl?
– Man visi vardai gražūs.

– O dukrų vardai?
– Joms išrinkti vardus buvo didelis iššūkis. Moterys mūsų šeimoje – valdingos, stiprios, tad tiek mamos, tiek močiutės nuomonė buvo labai svarbi. Vyresnioji dukra – Viktorija, jaunėlė – Greta.

– Mėgstamiausia sporto šaka. Kodėl?
– Gražiausi akiai – sportiniai šokiai (savo laiku šiek tiek šokau ir aš). Buvau nebloga bėgikė: savo amžiaus grupėje rajone buvau čempionė. O smagiausia – žaisti ar žiūrėti krepšinį.

– Ko labiausiai nemėgstate?
– Plauti indų. Tą dažniausiai daro mano vyras Žydrūnas.

– Koks žmogaus bruožas Jus labiausiai erzina?
– Veidmainystė.

– Neįsivaizduojate laisvalaikio be...
– ... gamtos. Labiausiai pailsiu gamtoje.

– Įdomiausia knyga.
– Skaitau detektyvus, psichologinę literatūrą, biografines knygas. Iš naujo atradau Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“.

– Mėgstamiausias muzikos kūrinys.
– Man visada reikia muzikinio fono. Klausausi nuo klasikinės iki populiariosios muzikos. Mokykloje muzikos pamokos prasidėdavo Liudviko van Bethoveno Devintąja simfonija. Ir dabar ji man yra tarsi prasidedančios dienos himnas...

– Nepamirštamas filmas.
– Dar mokyklos laikais įstrigęs lenkų „Žiniuonis“.

– Už ką labiausiai esate dėkinga savo tėvams?
– Už tai, kad mane auklėjo būti doru, sąžiningu ir atsakingu žmogumi. Tokie patys buvo abu mano tėvai – mylimi ir gerbiami.

– Esame ant Naujųjų metų slenksčio. Ko palinkėtumėte šeimai, sau, draugams ir bendradarbiams?
– Brangiausia, ką turime šiame pasaulyje, – yra laikas, šeima, sveikata. Nešvaistykime šių brangakmenių veltui. Dovanokime savo artimiesiems dėmesį, meilę, šilumą. Būkite sveiki ir laimingi, sulaukę šv. Kalėdų ir Naujųjų metų.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Bronė MIKŠYTĖ

Web Analytics