Praėjusį penktadienį Jonavos krašto muziejuje vyko menininkės, pedagogės Editos Danielienės interjero lėlių ir jos mokinės Solveigos Rokaitės piešinių bei grafikos darbų parodos atidarymo vakaras „Įkvėpk Kalėdas“. Dailės skyriaus salė tą vakarą buvo sausakimša – parodos autores sveikino ne tik artimiausi bičiuliai, kolegos, šeimos nariai, bet ir menui neabejingi žmonės.
Jonavos Senamiesčio gimnazijos mokiniai Augustė, Eglė, Paulius, Goda, Urtė skaitė eiles. Moksleiviams šiai šventei pasiruošti padėjo lietuvių kalbos mokytojos Jolanta Sedleckienė ir Lina Vaškevičienė. Skambantys posmai, liesdami pačias jautriausias susirinkusių klausytojų sidabro stygas, lyg baltas sniegas ar tirpstančio šerkšno lašelio skambesys, krito giliai į širdį, šildė sielą. Poezijos grožio palytėti galbūt permąstėme šiuos metus, įvertinome atliktus darbus. Reda Venskauskaitė nepaprasto grožio balsu ir lyriška ukulėlės muzika nuteikė lankytojus raminamai, privertė pamiršti kasdienes problemas ir rūpesčius. Daugelį iki ašarų sujaudino moksleivės atlikta daina „Paukščiai“.
E. Danielienė papasakojo lėlių gimimo istoriją. 2011 m. apžiūrėjusi eksponuojamą lėlių parodą būtent šiose muziejaus patalpose, pasakė sau: „O kodėl gi ne! Juk ir aš galiu.“ Ir pažadą ištesėjo – mes jau kelerius metus iš eilės džiaugiamės E. Danielienės sukurtomis interjero lėlėmis.
„Artėjančios Kalėdos – pačios gražiausios šventės metuose, todėl pakviečiau savo mokinę S. Rokaitę surengti parodą muziejuje kartu“, – sakė autorė. „Šioje parodoje mano kūryba yra eksperimentinė. Kai apima įkvėpimas, neriboju savęs, dirbu tol, kol pasiekiu norimą rezultatą. Ir savo įvaizdį šiandieną sukūriau pati. Nusipirkau didžiulę juodą skrybėlę tam, kad išsiskirčiau iš visų, nes tai – mano šventė, mano paroda“, – pasakojo Jonavos Senamiesčio gimnazijos 4 kl. moksleivė S. Rokaitė. Jaunąją menininkę sveikino jos pirmoji mokytoja Nomeda Kasperavičienė. „Paprašiau, kad vaikai atsineštų savo piešinukus – taip norėjau artimiau susipažinti su jų pomėgiais, sužinoti, kaip pirmokėliai praleidžia laisvalaikį namuose. Daugelis vaikučių atėjo į mokyklą iš darželio, Solveiga jo nelankė. Taigi mergaitė atnešė piešinius su drambliais: vienas žalias, kitas buvo mėlynas, trečias – violetinis. Nei mamos, nei tėčio... Jau tuomet ji buvo nepaprastas vaikas, išsiskiriantis savo kūryba“, – prisiminė mokytoja.
Pagalvojau, kad labai darni šių menininkių simbiozė. Solveigos darbams būdingas lengvas, vaikiškas, nuotaikingas štrichas. Daug paveikslėlių – juos skiria emocijos, spalvos, linijos. Abejonių nekyla, kad jauna ir talentinga mokinė neatsilieka nuo savo mokytojos kruopštumu, darbo švarumu, negaili laiko ir kantrybės kūrybiniams ieškojimams.
E. Danielienė kiekvienai lėlei kruopščiai parenka charakterio, veido bruožus, drabužius, apavą. Autorės lėlės – tarsi gyvos, lyg aktoriai, vaidinantys savo vaidmenį: juokdarys, klounė, ledi. Kalėdiniai žaisliukai – ir jie įspūdingi. Naujausia E. Danielienės lėlė „Nykštukė“ – tai, pasak autorės, jos 80 m. teta. Veido išraiška – linksma, žavingas nėriniuotas sijonėlis, grakštūs batukai ir rankinukas.
Pokalbio pabaigoje paprašiau autorės – be galo šilto, nuostabaus, mylimo ir mylinčio žmogaus, kūrėjos, mokytojos, lėlių mamos – ką nors palinkėti jonaviečiams artėjančių švenčių proga. „Artėjant šv. Kalėdoms, daugelis žmonių puola tvarkyti namus, šveičia, plauna, blizgina. Bet retai kas pagalvoja apie savo vidų. Todėl linkiu pirmiausia pasidaryti tvarką savo viduje“, – pridėjusi ranką prie širdies palinkėjo parodos autorė E. Danielienė. Negaliu jai nepritarti.
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
