Dienos tirpte tirpsta, artėjame prie didžiausio metų stebuklo – šv. Kalėdų. Tačiau mūsų elgesys prieš šią šventę kiekvienais metais tampa panašus į stichinės nelaimės laukimą. Besiruošdami skubame, pavargstame, būname suirzę ir pikti. Dažnai net nesusimąstome, kokia viso to prasmė. Ir kažin ar šį laikotarpį siejame su ramybe. Atvirkščiai, retai kada dar galima pamatyti tiek daug skubančių ir kažko nespėti bijančių žmonių kaip prieš Kalėdas.

O juk kupinas laukimo ir rimties adventinis laikotarpis mums duotas, kad pamėgintume tapti geresni, dėmesingesni, atlaidesni nei visada. Kad pagaliau suvoktume svarbiausia – kad ir kas nutiktų, mūsų visuomet lauks mylintys ir mylimi žmonės, draugai, bendraminčiai, kurie supras ir palaikys, suteiks stabilumo, saugumo ir drąsos eiti pirmyn.

Todėl žmonės ieško antrosios pusės, kad sukurtų savo mažą, asmeninę bendruomenę: vyras, žmona, o vėliau – ir vaikai. Didelę dalį žmogaus gyvenimo užima darbas, karjera, bet tai – tik fonas. Tikra yra tik tai, ką mes kuriame širdimi.

Kuriamos įvairios bendruomenės, centrai. Žmogui gali būti net neįdomi pati veikla, bet tai, kad galima sutikti bendramintį, susipažinti, praleisti prasmingą laiką dovanų gaunant draugą – puiki mintis! Bendruomenė yra ta vieta, kur mes patys galime keistis, besimokydami, kaip priimti kitą žmogų, bei patys gludinti savo „spygliukus“. Bendruomenė patikrina mūsų meilę artimui. Jei negalime priimti artimo tokio, koks jis yra, vadinasi, ir tikėjimas mūsų netikras...

Užsispyręs nenoras keistis, atkaklus savo nuostatų, gal net ir klaidingų, besilaikymas veda į atsiskyrimą. Net pati nuoširdžiausia bendruomenė atmeta tuos, kurie nesistengia būti draugais. Žmogus į ją ateina vien tam, kad sau įrodytų, jog jis nėra vienišas, gali bendrauti su daugeliu žmonių, jaustis geidžiamas ir protingas.
Kai asmens vertybės nesutampa su vertybėmis, kurias puoselėja visa bendruomenė, tikslai nesutampa su visos bendruomenės tikslais, naujasis narys net nesupranta, kas negerai.

Taip kiekviena bendruomenė surenka žmones, kurie mąsto panašiai, žiūri viena kryptimi, todėl ir bendrauti toje darnioje grupėje yra miela, nesvarbu, ar tai būtų kaimo bendruomenė, ar skautų būrelis...

Prie paramos fondo „Veneris“ nuo jo įsikūrimo (2015 m.) buvo ir yra prisijungę labai daug įvairaus amžiaus ir profesijos žmonių. Jau susiformavusi bendruomenė džiugina lyg antroji šeima. Metams baigiantis noriu padėkoti ir visiems buvusiems savanoriams, kurie, pasikeitus darbo planams, jau neturi laiko aktyviai dalyvauti veikloje. Žinokite, kad Jūsų įdirbis ir idėjos – ne veltui!

Labai branginu kiekvieną „Veneris“ bendruomenės narį, kuris nuoširdžiai klausinėja, ką dar galima nuveikti prasmingo.

Nuo seniau „sergu“ ta liga, kai atrodo, jog už mane niekas geriau nepadarys, tad viską reikia daryti pačiai. Bet patirtis parodė, kad kur yra pagalbai ištiestos dvi rankos, tai su manosiomis jau bus keturios. Vadinasi, padarome dvigubai daugiau gero!

Tik būdami bendruomenėje mes galime atrasti savo geriausias savybes, atsiskleisti. Juk tik kartu mes esame stiprūs ir vienas kitam be galo reikalingi...
Paramos fondo „Veneris“ pagrindinė veikla: surinkti visus Jums nereikalingus, bet dar gerus daiktus į vieną centrą (Darbininkų g. 11, el. p. Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., tel. 8 626 55 212). Iš čia paramą gali gauti nepasiturinčios (bet labai tvarkingai gyvenančios) šeimos, kartais prašome ir rekomendacijų.

Paramos fondo „Veneris“ vadovė Jūratė CVIRKIENĖ