Šiais metais pasirodė jau trečiasis fotomenininko Rimanto Dichavičiaus leidinio „Laisvės paženklinti“ tomas. Solidus, beveik 500 puslapių, 1500 iliustracijų ir kelias dešimtis į Lietuvos istoriją įėjusių menininkų talpinantis leidinys buvo pristatytas Jonavos krašto muziejuje.
„Meno kūrinys – tai ne tik estetinis, bet ir moralinis, ir etinis reiškinys, neretai tampantis ir politiniu. Tikiu, kad pagrindinis šių albumų žiūrovas ir vertintojas vis dėlto bus dailininkas, arba plačiau – menininkas. Tad noriu atkreipti dėmesį į Varlamo Šalamovo, rusų rašytojo, disidento ir lagerininko mintį ir palinkėjimą: „Net 100 tokių rašytojų kaip Tolstojus ar Dostojevskis nebūtų per daug, kad būtų įmanoma aprėpti, pavaizduoti visas Gulagų makabriškas apraiškas.“ Šį per dešimtmečius Gulago pragare suformuluotą priesaką priimu tarsi priekaištą ir atsigręžiu į save: ar viską paliudijome, ką patyrėme, ar viską padarėme, ką galėjome, nepamiršdami, kad Meno kalba yra sudėtinė pasaulio pažinimo dalis. Tą kažkas seniai suprato ir užrašė: „Menas yra melas, bet jis padeda pažinti Tiesą“, – tokia anotacija garsus Lietuvos fotomenininkas R. Dichavičius pristato naujausią „Laisvės paženklinti“ albumą, skirtą visiems sovietų okupuotos Lietuvos tremtiniams.
Kiekvienas, paėmęs į rankas knygą, iš karto pastebės nepriekaištingą leidinio kokybę – milžiniškos darbo leidybos srityje patirties sukaupęs fotomenininkas šį leidinį išdailino iki tobulumo, reikalaudamas iš savęs maksimalaus rezultato – lygiai taip pat, kaip knygoje įamžinti menininkai. „Spėkite, kurioje vietoje dailininkas-grafikas gali turėti nuospaudą?“ – klausė susirinkusiųjų R. Dichavičius. – Per visą krūtinę.“ Taip, būtent taip savo ypatingai kruopščius darbus kurdavo vienas iš knygoje aprašytų autorių – mėnesių mėnesiais ir metų metais įsirėmęs visa krūtine į stalą, nekvėpuodamas, stebėdamas savo širdies ritmą, kad nepadarytų nė vieno netikslaus judesio, nenukryptų nė vienu mikronu.
„Aštuonerius metus dirbau prie šios knygos, su knyga apvažiavau du trečdalius Lietuvos. Kai tik pradėjau dirbti prie šio leidinio, niekas nesuprato, ką aš čia darau, tiesą sakant, aš net pats nemaniau, kad taip giliai „įklimpsiu“ ir tiek įdomybių rasiu“, – prisiminė šio darbo pradžią fotomenininkas. Per tuos aštuonerius metus teko pabūti viskuo – tiek rašytoju, tiek dailininku, tiek filosofu – autoriui reikėjo viską permąstyti, susidėlioti pačiam, kad šią žinią apie meno ir laisvės santykį galėtų perduoti visuomenei.
Kalbėdamas apie knygą autorius akcentavo, kad menas turi labai didelę ideologinę reikšmę: „Šioje knygoje sudėti keli tūkstančiai kūrinių... 90 procentų jų anksčiau teoriškai net negalėjo egzistuoti. Buvo uždraustos temos, uždrausti siužetai – to negalėjo būti. Netgi garsiausią Lietuvos dailininką M. K. Čiurlionį mums dar vaikams mokytojas rodė visiškai slaptai, uždaręs duris. Tais laikais buvo masiškai naikinami genealių kūrėjų darbai.“
Retas supranta, kaip svarbu yra vizualinė medžiaga, simboliai. Pats autorius sukūrė ne vieną aforizmą, simbolių galiai įprasminti, vienas iš jų – „Ženklo bijo labiau nei kalavijo“. Juk kažkada užtekdavo tik nedidelio ženkliuko, simbolio, išduodančio žmogaus pažiūras, tam, kad jis būtų nusiųstas lagerin ar net myriop. Labai svarbu yra identitetas – įvardyti savo vertybes, suvokti, kas tu esi. Ir tai geriausiai padaro dailininkai, kurdami simbolius, herbus, antspaudus.
Knygoje atrasime pačių įvairiausių krypčių vaizduojamojo ir taikomojo meno atstovų darbų – nuo fotografų ir šriftų dizainerių iki skulptorių ir vitražistų. Kaip prisipažįsta pats autorius, jis ypatingą pagarbą jaučią vitražistams, kurie, pasirinkdami šią sritį, pasiryžta aukoti savo sveikatą dėl meno. Čia surinkti menininkai ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir visų Lietuvos kampelių, kur slypi tikri stebuklai ir didieji mūsų tautos genijai. Su daugeliu jų R. Dichavičių sieja artimi ryšiai: „Albume atsiradę menininkai yra puikūs autoriai, kolegos, su kuriais aš mokiausi, iš kurių aš mokiausi – vieni buvo mano mokytojai, kiti – mokiniai.“
Tai yra menininkai, ne kartą pabuvoję lageriuose. Tai buvo kitokie laikai – nesuvokiami sveiku protu, nesuvokiami ir iš šiuolaikinės, visai kitokiomis sąlygomis gyvenančios visuomenės perspektyvos. Tai buvo tokie laikai, kai galėjai atsidurti kalėjime ar tremtyje už netinkamą žodį, netinkamą su savimi nešiojamą simbolį, ideologiškai netinkamą knygą. Tais laikais buvo milžiniška cenzūra, kurią galėjo praeiti tik vienetai – nepaisant jos, šie kūrėjai sugebėjo išlaikyti ne tik žmogiškumą, bet ir kūrėjui taip reikalingą saviraiškos laisvę, kuria perduodavo žinią griežtai cenzūruojamai visuomenei. Kad tai padarytų, kūrėjams tekdavo apeiti ne vieną politinės cenzūros barjerą, pabuvoti ne viename kalėjime.
Paradoksalu, bet vienas iš leidinyje minimų kūrėjų, pats būdamas talentingu juvelyru, ne kartą nukentėjęs nuo „sistemos“ vykdytų žmogaus teisių pažeidimų ir žiaurumų, lageryje praradęs ranką, Lietuvos atgimimo sąjūdžio laikais sukūrė šalies gynybai skirtą automatą „Vytis 2“.
R. Dichavičius neslepia nusivylimo dabartinės valdžios požiūriu į kūrėjus, savo menu prisidėjusius prie Lietuvos laisvės sukūrimo ir įtvirtinimo. Jų darbus matome kasdien – jie puošia mūsų miestų gatves, viešąsias erdves, valdžios institucijas, įamžina tautos atmintį, tačiau neįmažinti, o dažniausiai užmiršti lieka tai sukūrę menininkai. Didelė dalis jų gyvenimą baigia skurde, o jų biografija ir gyvenimo nuopelnai lieka tik pačių surinktose spaudos iškarpose. Tai ir buvo viena iš priežasčių, paskatinusi R. Dichavičių imtis šio milžiniško darbo.
„Pirmiausiai knyga yra skirta mūsų valdžiai – kaip įrodymas, kad be šių „paveiksliukų“ jie būtų ne jie, nebūtų ten, kur dabar yra.“ Po kelerių metų darbo pagaliau dienos šviesą išvydus pirmajam knygos tomui, autorius iš karto išdalijo leidinius aukščiausiajai Lietuvos valdžiai – Prezidentei, ministrams, Ministrui Pirmininkui. Tam, kad prisimintų, kas sukūrė tokią valstybę, kokia ji yra dabar. Bet nė iš vieno nesulaukė jokios reakcijos. Todėl iki šiol, jau su trečiuoju „Laisvės paženklinti“ tomu, ir toliau nenuilsdamas keliauja po Lietuvą, skelbdamas apie tikruosius Lietuvos nepriklausomybės steigėjus.
Renata KILINSKAITĖ
