Indonezija – viena egzotiškiausių šalių, nutolusi daugiau nei 10 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos. Kasmet vis daugiau lietuvių renkasi šią šalį atostogoms. Kiekvieno keliautojo norai ir tikslai skiriasi. Kiekvienas renkasi skirtingus pomėgius, biudžetą, laiko sąnaudas. Tačiau visiems keliautojams, ypač planuojantiems savarankišką kelionę, kyla nemažai klausimų, į kelis iš jų atsakys neseniai iš kelionės sugrįžęs medicinos mokslus kremtantis pirmojo kurso studentas Karolis PAMPIKAS.
Neslėpsiu, mane Karolio pasakojimas apie Indoneziją labai sudomino. Jaunuolis pasakojo apie Borobuduro kompleksą – IX a. pastatytą budistų šventyklą, kuri yra viena įspūdingiausių budistinės architektūros pavyzdžių pasaulyje. Prambananas – didžiausia šalyje induistų šventykla, pastatyta 850 m. pagal Indijoje esančių šventyklų pavyzdžius. XV a. Candi Sukuhio induistų šventykla pasislėpusi miško apsuptyje ir primena Amerikos majų architektūros piramides. Vaikinas nuoširdžiai pasidalijo nuotykiu kopiant į veikiantį Bromo ugnikalnį, Javos salos rytuose, kurio aukštis 2329 m. Spinduliuojančio rūgštį ežero pašonėje rankomis kasama siera. Ten sutikti kalnakasiai, nešini didžiuliais, sieros luitų prikrautais krepšiais, norėdami nors kiek padidinti menkas savo pajamas, čia dirba dieną ir naktį, be dujokaukių. Aukštos temperatūros rūgštinis skystis, tekantis ežero pakraščiais, pavirsta į ryškiai mėlynas liepsnas, kylančias iki 5 m aukščio. Kawah Ijen krateryje esančioje kasykloje susilieja tokie vaizdai ir spalvos, jog atrodo, kad esi ne šioje planetoje.
Jaunojo keliautojo pasitikėjimas savo jėgomis ir pozityvus nusiteikimas nuo pat kelionės pradžios neleido materializuotis blogoms mintims. Atlaidumas ir gerumas skurdą patiriančio krašto žmonėms ekstremalių pojūčių mėgėjui lėmė kelionės sėkmę. Kelios valandos ramybės, kurias praleido Borobuduro šventykloje medituodamas vienumoje, pabėgęs nuo turistų minios, padėjo išsivalyti ir išsigydyti savo širdies žaizdas. Čia vaikinas galėjo pabūti su savimi nuostabios gamtos apsuptyje, tyloje atvirai pažvelgti į tolius rūke, į rytojų...
Norėdama daugiau sužinoti apie Karolio išgyventas kelionėje emocijas, sutiktus vietinius gyventojus, kurie ne tik noriai fotografavosi, bet tiesiog stebuklingai atsirasdavo tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, pakalbinau jaunąjį keliauninką.
Karoli, papasakok, prašau, daugiau apie kelionės metu išgyventas emocijas ir nutikimus.
– Atvirai tariant, kai šiandieną pagalvoju apie šią kelionę, lenkiu galvą Balio saloje sutiktam budistų vienuoliui. Jis ne tik puikiai kalbėjo angliškai, bet ir žinojo Lietuvos istoriją! „Jūs, europiečiai, turite pinigų, bet neturite laiko. Mes turime laiko, bet neturime pinigų“, – akcentavo vienuolis.
Kaip keitėsi Tavo nuomonė apie pinigus, laiką ir žmones?
– Kelionę pradėjau planuoti dar prieš Naujuosius metus. Tėvai padėjo įsigyti lėktuvo bilietus. Pasiūliau vykti dar trims kurso draugams, kuriuos taip pat domino kelionės, poilsis, harmonija, induizmas, meditacijos. Nutarėme kelionę susiplanuoti savarankiškai. Išvykome rugpjūčio pradžioje, nepasimesti savose improvizacijose padėjo Indonezijoje jau dvejus metus gyvenantis draugas.
Paaiškink plačiau.
– Jeigu atėjus į viešbutį darbuotojai sužino, kad esi iš Europos, antkainį nurodo tris kartus didesnį, negu vietiniams. Jie nesupranta, kad ir mums yra sunku su pinigais.
O kaip laikas? Ar teko skubėti?
– Tikrai taip. Džakartoje pavėlavome dvi minutes persėsti iš vieno lėktuvo į kitą dėl atsiimamo oro uoste bagažo. Nors vietiniai indoneziečiai dėjo daug pastangų, kad mes išskristume, pasičiupę mūsų sunkų bagažą bėgte bėgo link lėktuvo, tačiau pilotas neatidarė durų, kategoriškai rodė sukryžmintas rankas... Nepriėmė, nors įlaipinimo trapas dar buvo nenuvažiavęs.
Mano draugas prigrasė, kad neliktume sostinėje nakvoti nė vienos dienos, bet geraširdžiai oro uosto darbuotojai pakeitė nemokamai bilietus į kitos dienos reisą, surado viešbutį. Patikėkite, Europos oro uostuose tokių emocijų, kokias išgyvenome mes tada, stovėdami šalia lėktuvo, niekas neišgyvena. Liko labai geri prisiminimai. Indoneziečiai – labai paslaugūs žmonės.
Papasakok apie gyventojų namus, supančią gamtą ir gyvūniją?
– Pasakodamas rodysiu nuotraukas – man taip lengviau suvaldyti savo atgimstančias emocijas, dar kartą noriu išgyventi kelionės įspūdžius. Prieš išeidami į džiungles nakvojome Bukit Lawang kaimelyje šalia Bahorok upės, šiaurinėje Sumatros salos dalyje. Lūšnynas, moterys skalbia upėje, smarvė, musės. Didelis skurdas... Vietinės beždžionėlės tabūnais laisvai bastosi po apylinkes ir blusinėja viena kitą. Valgėme susėdę vaisius ant užtiesalo prie upės – toks pirmos dienos įspūdis. Kitą dieną, šeštą valandą ryto, išėjome į džiungles. Pamačiau aukštai tarp medžių šakų kažką šmėžuojant, šokinėjant – tas didžiulis gyvūnas artėjo link mūsų. Nerukus didelė, apžėlusi orangutango galva atsidūrė visai šalia savęs. Gidas ištiesė bananą, beždžionė nusliuogė žemėn ir paėmė iš rankų. Patinas pradėjo domėtis keliautojais, priėjęs mane apsikabino. Man buvo sunku suvokti, kad matau šalia savęs orangutangą – žmogaus protėvį – laisvą, neagresyvų, geranorišką. Padariau su juo asmenukę.
Po to lipome į labai statų kalną, kurio paviršius drėgnas, oro temperatūra – 32 laipsniai. Be jokių apsaugų, virvių, šalmų, lazdų, jau nekalbu apie mums pramintus takus ar turėklus, pažymėtus maršrutus ar žemėlapius, skirtus turistams. Eini ir negalvoji, kad gali paslysti, nukristi... Mirtis alsuoja tiesiog per plauką... Tenka visiškai pasitikėti gidu, bet kartu atsiranda baimė, kas nutiktų, jei jis paliktų. Leisdamiesi nuo kalnų sutikome orangutango šeimą – mamą su mažyliu. Mes atidavėme visus turimus bananus, porelė ramiai sėdėjo mūsų apsuptyje ir mielai pozavo prieš kameras. Supratau, kad jie iš tikrųjų gyvena laisvėje, kurioje nėra taisyklių. Orangutangai pasirodė tokie geručiai, atrodė, jie nieko negali nuskriausti ir jų niekas neskriaudžia. Mūsų gidas – labai malonus žmogus, visą kelionę šypsojosi, kai įkūrėme stovyklavietę nakvynei, liepė neužpūsti žvakių, nes galime susilaukti viešnių – gyvačių. Vakaras buvo nepakartojamas, mus mokė žaisti iš akmenukų, groti su puodeliais, šokome ir dainavome lietuviškai, klausėmės indoneziečio dainų. Nėra ryšio, kompiuterio, telefonas neveikia. Kalbiesi ir tai – nuostabu. Gidas, 40 m. devynių vaikų tėvas, labai myli savo žmoną ir teigė, kad nežino, kas yra skyrybos. Jis sakė, kad čia jaučiasi labai laimingas – su žmona ir vaikais. Palinkėjo ir mums atrasti savo laimę mažuose dalykuose, o dideli, pasak gido, ateis savaime. Beje, pusryčius mums teko dalytis su makakomis, jos tiesiog mus apiplėšinėjo.
Kas saloje pasirodė brangiausia pinigine išraiška?
– 1 kg kavos pupelių – 2000 Eur. Tai – pati brangiausia kava pasaulyje. Pupelių plantacijose gyvena toks gyvūnas rankuta, dėl kurio virškinimo fermentų išgaunama gydomųjų savybių turinti kavos pupelė. Proto ribose prieinama kaina suderama tik derybų metu, daug lemia nuoširdi keliautojo šypsena, didelis noras paskanauti šio gardėsio ir pavaišinti juo savo artimuosius. Kavos plantacijų šeimininkas daro nuolaidų svečiams, nes reikalingi pinigai.
Ar buvote Javos saloje sultono rūmuose?
– Mačiau Džogdžakartoje sultono rūmus, kuriuose dar ir dabar jis gyvena ir valdo. „Mūsų sultonas pats geriausias, – sakė gidas. – Jam dirba keturi tūkstančiai žmonių, kurie turi pastogę ir maisto.“ Palyginti su kai kuriais mūsų ūkininkais, sultonas yra labai paprastas ir elegantiškas.
Papasakok apie induistų šventyklose matytas apeigas.
– Balyje induistų šventykloje vyrai turi būtinai segėti sijonus, vietinės merginos dovanoja aukojimo indus su žiedlapiais, gali įdėti į juos pinigų, jei jų turi, tada nešiesi į baseiną. Čia vienoje sienoje įrengta daug kriokliukų. Vyrai pastato aukojamą indą virš to kriokliuko, į kurį ruošiasi kišti galvą tris kartus, tam, kad išsipildytų visi troškimai, meldžiasi už gyvuosius ir mirusiuosius.
Kokioje saloje pasitikote saulėtekį?
– Sumatros. Trečią valandą nakties išvykome iš viešbučio norėdami pamatyti Merapį – aktyviausią Indonezijos ugnikalnį. Eidami apgraibomis sutikome nuo kalno besileidžiantį žmogų, pasiklausėme kelio, jis mielai sutiko mus palydėti. Sekėme paskui vedlį tamsoje ir rūke, gyvate vingiuojančiu kalnų takeliu, kuo aukščiau kilome, tuo darėsi šalčiau. „Sėskite čia, atsiremkite į kalno sieną ir palaukite, kol saulė patekės, atėjome!“ – paliepė. Bet kaip tik čia įvyko nemaloniausias dalykas: vedlys tiesiai ir šviesiai paprašė pinigų! Išsigandome. Kur mes? Ar tikrai jis mus atvedė prie ugnikalnio? Išvertėme kišenes, parodėme, kad tikrai neturime jokių pinigų. Kitų mano draugų telefonai jau seniai buvo pavogti, turėjau tik savo, bet jokiais būdais nenorėjau jo netekti, pradėjau vedlį kalbinti ateiti į viešbutį. Pažadėjau, kad mes tikrai atsiskaitysime, sutarėme, tuomet jis paliko mus. Sėdėdami pajutome akmenų dunksėjimą, pradėjo ryškėti pelenų krituliai, darėsi sunku kvėpuoti. Aštrus pojūtis stovėti saulei tekant šalia kraterio. Nusileidę žemyn matėme akmenį, panašų į žmogaus galvą, 2015 m. lava užlietus namus, o kai išsiaiškinome, kad prieš tris dienas buvo paskelbtas pavojus dėl padidėjusio vulkano aktyvumo, pasidarė neramu... Tačiau saulėtekio vaizdas grąžino gerą nuotaiką, o vedlys viešbutyje nepasirodė.
Kokią transporto priemone naudojotės kelionės metu?
– JAV karių paliktu džipu, motoroleriais, dviračiais ir kojytėmis – jos patikimiausios.
Ko palinkėtum į panašią kelionę besiruošiantiems keliautojams?
– Balio sala turi stiprią energetiką, norėčiau sugrįžti. Turbūt daugelis filme „Valgyk, melskis ir mylėk“ matė aukštus kalnus, tarp kurių įsikūrusios ryžių terasos, tačiau visa tai reikėtų pamatyti savo akimis. Skirtingos salos, religijos, kitokie papročiai, apranga ir Indoneziją gaubianti aura su šimtametėmis induistų šventyklomis tarsi sustabdo laiką. Jauti, kaip pasikeičia tavo požiūris į daugelį dalykų, norisi neskubėti, pasilikti, suvoki, kad ne viską gyvenime lemia pinigai... Nuostabūs žydros Balio jūros skalaujami paplūdimiai, vanduo skaidrus skaidrus – permatomas... Virš Balio jūros įrengtos sūpynės, pakabintas hamakas... Vieniems keliauti yra nelengva, bet įspūdžiai ir patirtis liks neišdildomi visam gyvenimui, atsiras geranoriškumas sutiktam keliautojui.
Eitvydė PRANEVIČIENĖ
