Praėjusį trečiadienį Jonavos krašto muziejuje apsilankęs ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvis Arnas ZMITRA gausiai susirinkusiems jonaviečiams papasakojo apie šį jau dešimtmetį vykstantį pilietinį projektą ir šių metų kelionėje patirtus įspūdžius.
„Misija Sibiras“ – tai daugiau nei egzotiškos jaunimo kelionės į Rusijos šiaurę. Tuo labai greitai buvo galima įsitikinti iš nuoširdaus vaikino pasakojimo. Dalyviams tai yra pirmiausia savęs, savo užsispyrimo ir valios išbandymas, o visuomenei – dar vienas priminimas apie mūsų istoriją, praeitį ir pamatines vertybes. Per 10 projekto vykdymo metų sutvarkyta apie 130 kapinių.
Šio projekto dalyviu gali tapti kiekvienas, bet tai nėra taip paprasta. Norinčiųjų dalyvauti skaičius įspūdingas – iš viso sulaukta daugiau nei 11 tūkst. norinčiųjų dalyvauti anketų, vien šiais metais – 800. Iš jų atrenkami 75 kandidatai bandomajam žygiui, per kurį tenka įveikti 50 km su įvairiomis užduotimis. Taip dalyviai išbandomi, ar bus pasirengę susidoroti su įvairiausiais iššūkiais ekspedicijos metu. Kaip prieš kelionę įspėjo vadovas ir kuo vėliau galėjo įsitikinti patys dalyviai, – Sibire nieko nesuplanuosi. Per bandymus pasimato, kaip ekstremaliose situacijose elgiasi keliautojai. Galiausiai dviejų savaičių ekspedicijai suformuojama 16 žmonių komanda – 15 savanorių ir vadovas.
Arnas atskleidė jaunimui, kokių savybių reikia, norint būti atrinktam iš begalės kandidatų ir patekti į šį trumputį sąrašą. Svarbiausia – didelis noras, ryžtas ir sugebėjimas dirbti komandoje. Nors pats Arnas į „Misiją Sibiras“ pateko iš pirmo karto, buvo nemažai dalyvių, bandomajame žygyje dalyvaujančių nebe pirmus metus. Nors anketose pretendentų klausiama, ar moka rusų kalbą, ar yra giminėje tremtinių, tačiau tai nėra esminiai rodikliai, tad drąsiai gali pretenduoti visi.
Projektas nesibaigia tik šia ekspedicija. Grįžus iš misijos vyksta pristatymai visoje Lietuvoje, kurių jau surengta per 1000. Svarbu visuomenei priminti, kodėl vyko šie skaudūs tautai įvykiai, jų priežastis ir pasekmes. Žmonės buvo tremiami dėl įvairių priežasčių. „Kaip pasakojo viena tremtinė, jų šeimos pavardė tiesiog sutapo su partizanų, todėl palaikė giminėmis“, – prisimenė Arnas iš susitikimų su tremtiniais.
Viena iš akcijų, kuriose dalyvauja projekto dalyviai, – birželio mėnesį vykstantys pirmųjų trėmimų minėjimai. „Šiemet per 25 val. perskaitėme visas – per 20 tūkst. – tremtinių, ištremtų 1941 m., pavardes ir taip įprasminome jų atminimą. Tarp susirinkusių atsirado vienas vyras, kuris išgirdęs pavardę pasakė: „Ką tik perskaitėte mane.“ Kryždirbystė taip pat neatsiejama apmokymų dalis – visi dalyviai prieš išvykdami apmokomi padaryti kryžius, kad galėtų juos gaminti vietoje iš vietinės medienos.
1948 m. pilni vagonai buvo vežami į Igarką, vieną masiškiausių trėmimo vietų. Dabar ten – didžiausios visame Sibire tremtinių kapinės. Tai ir buvo šių metų ekspedicijos tikslas.
Igarka – miestas už poliarinio rato, amžino įšalo žemė. Iš pačios Igarkos šiuo metu nieko nebelikę – atrodo, kad tai yra visiškai užmirštas miestas, kuriame atsidūręs nusikeli keliais dešimtmečiais į praeitį. Iki šiol ten zuja sovietiniai automobiliai. Dabar žmonės gyvena VI–VII dešimtmetyje pastatytoje Naujoje Igarkoje, o senasis miestas, kuriame gyveno lietuvių tremtiniai, sunykęs. Ant senųjų kapinių pastatytas pirmasis Naujosios Igarkos daugiabutis. Visi daugiabučiai stovi pakelti metrą nuo žemės, tam kad įšalas nesugadintų komunikacijų, kelias taip pat sudėliotas iš blokų, įvairių lopų – nėra vientisos vietos. Šildymo sezonas amžinojo įšalo žemėje trunka 10 mėn. per metus – nuo rugpjūčio pabaigos iki birželio pabaigos.
5500 km – tai skaičius, kurį suvoki tik įveikęs tokį kelią. Teko važiuoti traukiniu, skristi net keliais lėktuvais. Sukorus tiek kilometrų atsiveria visai kitas pasaulis – su amžinuoju įšalu ir nesibaigiančiomis vasaros naktimis. Ekspedicija vyko liepos mėnesį, tuo metu už poliarinio rato visiškai netemsta, tai diktuoja visiškai kitokį, savitą gyvenimo ritmą. Kita netikėta staigmena keliautojams – įspėjimai dėl meškų ir apmokymai, ką daryti susitikus su šiomis miškų šeimininkėmis.
Kadaise Igarkoje buvo antra pagal dydį Sovietų Sąjungoje medienos perdirbimo įmonė, o dabar, šiam fabrikui bankrutavus, nebuvo įmanoma rasti nė vieno medžio kryžių gamybai. Teko medieną atsiplukdyti iš Krasnojarsko. Miestas pritaikytas 20 tūkst. gyventojų, o dabar ten gyvena tik 5 tūkst., iš kurių tėra tik 500 vaikų – visi masiškai migruoja į didžiuosius Rusijos centrus ir palieka Igarką.
Jau pirmąjį vakarą Igarkoje misijos dalyviams pasisekė netikėtai sutikti lietuvę, pragyvenusią ten didžiąją gyvenimo dalį. Tik sulaukusi brandaus amžiaus ji sugrįžo į Lietuvą ir po beveik dviejų dešimtmečių vėl atkeliavo į savo tremties vietą aplankyti artimųjų kapų. Ji ir supažindino su kitais Igarkoje gyvenančiais lietuviškų šaknų turinčiais tremtinių palikuonimis.
Jaunimui pasirengus nuoširdžiai įveikti visas likusias ekspedicijos užduotis ir pagaliau atvykus į užmiestį, kur turėjo būti didžiausios Sibire lietuvių kapinės, užimančios daugiau kaip 1 ha, šokiravo vadovo pasakymas: „Dabar eisime ieškoti kapinių.“ Visi naiviai tikėjosi jas išvysti vos pasiekę numatytą vietą. Bet dabar ten – miškas, kuriame galima pamatyti vieną kitą pakrypusį kryželį. Nuo šio vaizdo nejučia apima bejėgiškumo jausmas – ką įmanoma per tokį trumpą laiką su minimaliais darbo jėgos ištekliais ir vos keliais įrankiais padaryti; kaip šį mišką vėl paversti kapinėmis – lietuvių tremtinių atminimo vieta? Gerai iššniukštinėję visą mišką, misijos dalyviai atrado apie 200 įvairios būklės kryželių.
Atsigavę po pirminio šoko, visi kibo į darbą: vaikinai kapojo didžiuosius medžius, o merginos rovė krūmus. Pagrindinis tikslas – aptverti kapinių plotą, kad nebūtų pamiršti ten palaidoti žmonės. Netgi oficialiuose dokumentuose kapinės nėra žymimos, o ši teritorija laikoma mišku. Per kiek daugiau nei savaitę jaunuoliai ne tik pastatė devynis naujus kryžius, bet ir sutvarkė senuosius, dalį jų teko traukti iš kapinių viduryje atsivėrusios pelkės. Kryžiai nuo amžino įšalo buvo gana gerai išlikę – ant kai kurių netgi matėsi užrašai.
Arnas neslepė – ekspedicijoje buvo visko: ir nusivylimų, ir begalinio nuovargio, ir netgi traumų. Baisiausia – tokioje nuo civilizacijos nutolusioje vietoje patirti rimtą traumą, kuomet staigiai gali prireikti medikų pagalbos. O taip ir nutinka, kai didelio fizinio krūvio išsekinti jaunuoliai paskutinėmis dienomis skubėdami kuo daugiau nuveikti, per neatsargumą skaudžių klaidų. Pats Arnas iš misijos „parsivežė“ randą nuo kirviu pasidarytos kirstinės žaizdos kojoje. Nors šis nelaimingas nutikimas tuo metu visus labai išgąsdino, pats vaikinas dabar jį prisimena su šypsena, kaip smagų nuotykį, pasivažinėjimus po vietos ligonines iš sovietmečio užsilikusiu greitosios pagalbos „viliuku“. Ligoninėje, kaip ir miestelyje, dalyvis buvo sutiktas labai šiltai ir su dideliu susidomėjimu. Jei pradžioje į misijos dalyvius vietiniai žiūrėjo gana įtariai, po kurio laiko, pamatę nesenkantį jaunimo ryžtą, su lietuviais pradėjo elgtis itin pagarbiai, šiltai sutikdavo ne tik ligoninėje, bet ir vietinėje parduotuvėje, kur pardavėja net praskirdavo pirkėjus, užleisdama šiuos „pakvaišusius drąsuolius“ – kokie šie pasirodė vietiniams.
O būtent prie parduotuvės ir virė įdomiausias miestelio gyvenimas. Ekspedicijos dalyviams pavyko susidraugauti su kiek grėsmingos išvaizdos vietiniais jaunuoliais, kurie itin susidomėjo atvykėlių tikslais, o prisiminę savo lietuviškas šaknis, prašė papasakoti apie tradicijas ir papročius. Atsidėkodami jie ne tik saugojo lietuvius nuo nemalonių incidentų, bet ir savo pažinčių pagalba padėjo greičiau gauti kryžiams statyti reikalingos medienos. Kiti į pagalbą misijos dalyviams suskubę Igarkos gyventojai kasdien padėdavo atsivežti už keliasdešimt kilometrų buvusio geriamojo vandens. Be vietinių pagalbos ir šilto priėmimo ši misija būtų buvusi daug sudėtingesnė, o naujieji kryžiai gal net nebūtų atsidūrę jiems numatytoje vietoje.
Renata KILINSKAITĖ
