„Mano darbas – ganyti avis“, – mėgdavo kartoti monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Šiuos žodžius į Jonavos viešosios bibliotekos skaityklą susirinkusiems žmonėms perdavė knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ autorė, žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Ji papasakojo apie ilgą ir artimą draugystę su monsinjoru. Kai K. Vasiliauskas mirė, su juo norėjo atsisveikinti tiek žmonių, kiek su tautos patriarchu Jonu Basanavičiumi. Vilniuje net pritrūko baltų gėlių – tiek buvo norinčių išreikšti paskutinę pagarbą šiam, kaip sakė Viktorija Daujotytė, „žmonėms atiduotam kunigui“. Amžinojo poilsio jis palydėtas į Antakalnio Menininkų kalnelį, o ant šlaito iš lapų buvo sudėliotas žodis „sudie“. Tai taip būdinga monsinjorui K. Vasiliauskui – paprastam, nekaupusiam turtų, dosniai remdavusiam vargšus. Net vagį, įsibrovusį į jo būstą pro langą, pavalgydino ir dar pasidalijo su juo tuomet turėtais pinigais... Monsinjoras buvo įpratęs dalytis viskuo.

Knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ – tai R. Sakalauskaitės skola monsinjorui už draugystę. Kai jis mirė, žurnalistė, laimėjusi Britų tarybos stipendiją, metams išvyko į Birmingemo universitetą (Jungtinė Karalystė). Vėliau K. Vasiliausko bičiulių paraginta R. Sakalauskaitė ryžosi rašyti jo biografiją. Jei šiuolaikinis žmogus bendrauja su kitais dėl karjeros ar dėl kitos naudos sau, tai K. Vasiliausko bendravimas buvo nesavanaudiškas. Įvairių susitikimų metu jis nuoširdžiai ir ilgai bendraudavo su kitais. Kai R. Sakalauskaitė, veždama monsinjorą namo, klausdavo, su kuo jis taip ilgai šnekučiavosi, jis atsakydavo: „Kad aš žinočiau.“ Jam nebuvo svarbios žmogaus pareigos, padėtis visuomenėje. Jis nebuvo pratęs prie prabangaus maisto, labai mėgo batoną, pieną ir baltą varškės sūrį. R. Sakalauskaitė džiaugėsi, kad monsinjoras ja vadindavo savo „šoferiu“. Vežiodavo jį daug kas, bet „šoferiais“ buvo pavadinti tik keletas.

Svarbiausias kunigo gyvenimo siekis – ieškoti kiekviename žmoguje grožio. Kviesdamas kitus prisidėti konkrečiu darbu, tegul ir menku, visada rodė pavyzdį. „Uždek bent vieną žvakę ir nekaltink tamsos“, – ne kartą yra sakęs monsinjoras.

R. Sakalauskaitės iniciatyva apie K. Vasiliauską sukurtas dokumentinis filmas „Laimingi buvę jo akivaizdoje“, o prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios, kurioje 1975–1989 m. monsinjoras dirbo vikaru, atidengtos riedulio formos skulptūra ir atminimo lenta, įrengtas skveras.

„Aš dėkinga monsinjorui K. Vasiliauskui už kelionę po Lietuvą. Jonavoje anksčiau nesu buvusi. Jei ne ši knyga, kažin, ar čia dabar viešėčiau“, – prisipažino R. Sakalauskaitė.

Rimantė TARASEVIČIENĖ

Jonavos viešosios bibliotekos

Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyr. bibliografė