Paskelbtas Renginiai

Vyšnialaukio kaimo fenomenas

Antradienis, 13 September 2016 16:09 Parašė 

Tarp Upninkų seniūnijos miškų, daubų, siaurų miško keliukų tarsi pasiklydęs Vyšnialaukio kaimas praėjusį šeštadienį sulaukė daugybės svečių. Ir ne tik iš Jonavos rajono, bet ir iš kitų tolimiausių šalies kampelių, net ir iš užsienio. Į Vyšnialaukį žmonės suvažiavo tarsi į atlaidus: pasipuošę, spinduliuojantys gerą energiją skubėjo vieni su kitais pasilabinti, dairėsi sodybų, kuriose kažkada jie patys ar jų giminaičiai gyveno. Vyšnialaukio kaimo bendruomenės pirmininkas Valdas Bagdonas ir jo gyvenimo draugė Gražina Grigaravičienė visus sukvietė į bendruomenės šventę, kurią pavadino „Vyšnialaukis atgyja“.

Nepaprasto grožio Vyšnialaukio kaime šiandieną belikusios šešios sodybos – senieji kaimo gyventojai jau išėję anapilin, jų sodybose tvarkosi paveldėtojai: Kristina ir Borisas Morozovai, Irena ir Mindaugas Karalevičiai, olimpinis čempionas, irkluotojas Vladas Česiūnas su žmona Irena. Dar vieną labai apleistą sodybą, kažkada šiame kaime gyvenusių Butrimavičių, prieš maždaug 15 m. įsigijo kaunietis V. Bagdonas. Ilgametė Upninkų seniūnė Laimutė Alechnavičienė sakė, kad būtent dėka šio veiklaus ir iniciatyvaus žmogaus Vyšnialaukis patyrė mažą stebuklą: tapo seniūnijos rojaus kampeliu.

Netikėjo, kad pasiseks

L. Alechanavičienė prisiminė, kad maždaug prieš 6 m. pas ją į seniūniją atėjo žmogus, pasisakė esąs iš Vyšnialaukio ir norįs įkurti šio kaimo bendruomenę. „Tikrai nesitikėjau, kad iš tų šiaudų bus grūdų. Anuomet pamaniau sau: prisipirko miesčionys sodybų ir svaigsta dabar. Po kurio laiko tas pats žmogus vėl atėjo ir sako man: seniūne, bendruomenę jau įkūrėme, reikia žemės bendruomenės poreikiams, atsinešė planus. Pirmininko būta atkaklaus: įrodė, kad Vyšnialaukio bendruomenė anaiptol nebus „popierinė“. Ir mane užkrėtė entuziazmu, tad drauge pasiekėme, kad savo poreikiams bendruomenė turėtų erdvę – šiandieną ji sutvarkyta, galima organizuoti šventes ir kraštiečių susiėmimus. Štai ką gali žmogaus atkaklumas“, – dalijosi prisiminimais buvusi ilgametė Upninkų seniūnė.

Dabartinė Upninkų seniūnė Lolita Nekrošienė Vyšnialaukį „atrado“ prieš maždaug 8 m.: aplankiusi savo draugę Gražiną suprato, kad iš čia nenorės išvažiuoti. Draugė leido pasisodinti daržovių, geranoriški Vyšnialaukio žmonės priėmė į savo būrį ir patikėjo bendruomenės pirmininko pavaduotojos pareigas.

Laimėjo projektą

Veiklūs Vyšnialaukio kaimo žmonės nutarė dalyvauti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskelbtame bendruomeninės veiklos stiprinimo projektų finansavimo atrankos konkurse. Pasitarė, kad neprošal būtų surengti šeimų šventę, į ją sukviesti kažkada šiame kaime gyvenusių žmonių gimines, dar reikėtų pastatyti kaimo vartus, koplytstulpį, pavėsinę, kuri būtų ir apsauga nuo lietaus ir nuo vėjo, ir tuo pačiu improvizuota scena.

Parašė projektą „Vyšnialaukio kaimo bendruomenės veiklos stiprinimas“ ir, p. L. Nekrošienės žodžiais, net patys nustebo, kai projektas buvo „palaimintas“. Iš projekto lėšų tautodailininkas, medžio drožėjas Andrius Kazlauskas sukūrė kryžių-koplytstulpį ir vartus į kaimą. Pavėsinę sumeistravo bendruomenės pirmininkas drauge Borisu Morozovu. Dar iš projekto lėšų bendruomenė įsigijo traktorių-žoliapjovę, skirtą viešųjų erdvių aplinkai prižiūrėti.

Šventei ruošėsi visa bendruomenė: šienavo, grėbė, tvarkė „šabakštynus“. Nė vienas nesižvalgė į laikrodį, tik trumpam visi susibėgdavo pas Karalevičius puodeliui arbatos. „Kai vieną pavakarę jau po darbų visiškai nusigalavusi trumpam atsisėdau pailsėti, apėmė toks keistas jausmas: tarsi mamytė mane stebėtų iš aukštybių, pritartų ir didžiuotųsi“, – prisiminė K. Morozovienė.

Sukūrė sakralią erdvę

Kaimo vartus ir koplytstulpį pašventino kunigas Girdrius Maskolaitis. „Norime, kad kiekvienas, kuris tik praeis ar pravažiuos pro šiuos vartus, pajustų ypatingą Vyšnialaukio aurą, atmosferą ir ramybę, kurią aš jaučiu“, – sakė bendruomenės pirmininkas V. Bagdonas.

Pirmininko žodžiais, bendruomenė jau senokai puoselėjo svajonę pastatyti kryžių – kaip padėkos ir atminimo ženklą anapilin iškeliavusiems šio kaimo gyventojams. „Savo svajonę įgyvendinome – jaučiu, kad tie mums brangūs žmonės iš aukštybių šiandieną džiaugiasi, kad kaimas atgijo. Neatsitiktinai koplytstulpį pavadinome „Vyšnialaukis atgyja gyvųjų susitikimams ir mirusiųjų prisiminimams“. Tikiu, kad kryžius mus saugos, bus tarsi mūsų maldų stotelė: išklausys ir išgirs mūsų godas, svajones“, – neabejojo bendruomenės pirmininkas.

Išaugino olimpinį čempioną

Vyšnialaukis užaugino Miuncheno olimpinių žaidynių čempioną irkluotoją Vladą Česiūną. „Tik čia aš atsigaunu, esu suaugęs su šiomis vietomis. Ypač kai aktyviai sportavau, po 10 mėn. tekdavo praleisti treniruočių stovyklose, apimdavo toks neapsakomas gimtinės ilgesys. Dabar mudu su žmona Irena nuolat „migruojame“ per dvi sodybas – žmonos tėviškė už Neries Žasliuose, tad pabūname ten, atvažiuojame į Vyšnialaukį. Čia noriai svečiuojasi mūsų abi dukros ir keturi vaikaičiai“, – džiaugėsi olimpinis čempionas V. Česiūnas.

Jis prisiminė, kad ir pirmąsias irklavimo pamokas gavo čia, Vyšnialaukyje. Būsimasis olimpinis čempionas lankė Gegužinės septynmetę mokyklą – reikėjo valtimi persikelti per Nerį. Didžiausias džiaugsmas būdavo, kai keltininkas leisdavo pairkluoti...

***

Beje, per Vyšnialaukį teka ir Lietavos upelis. Kai kurie kalbininkai mano, kad šis vandenvardis davė vardą visai Lietuvai.

Vyšnialaukis – tarsi tas sfinksas, pakilęs iš pelenų, yra pavyzdys tiems, kurie dvejoja ir abejoja: kaimą atgaivinti galima, net jeigu jame nėra nuolatinių gyventojų. Reikia tik labai pasistengti. O apie Vyšnialaukį, esu tikra, mes dar išgirsime...

Laima SLOVIKIENĖ

Web Analytics