Paskelbtas Sportas

Tikėjomės daugiau...

Trečiadienis, 31 August 2016 13:56 Parašė 

Nuleista vėliava, užgeso ugnis, ištarti žodžiai: ,,Trisdešimt pirmąsias olimpiados žaidynes skelbiu uždarytomis.“ Sudie Rio ir iki susitikimo Tokijuje po ketverių metų.

Mums, stebėjusiems žaidynes iš arti – iš atstumo, kuris skyrė mus nuo televizoriaus ekrano, – baigėsi nemigo naktys, padovanojusios daug malonių ir, ką čia slėpti, nelabai malonių akimirkų. Neperdėsiu teigdamas, kad tikėjomės daugiau medalių Lietuvai, daugiau geresnių rezultatų. Vylėmės sulaukti dviejų aukso medalių, bet vienas jų nuskendo olimpinio vandens centro baseine, o kitu savo kanopas paauksavo kaprizingas braziliškas žirgas. Laukėme krepšininkų medalių. Tiesa, ne visi. Kai kas vertino galimybes laimėti medalius žaidžiant šešiese prieš dvylika nerealiomis. Nusiminti neverta. Reikia pripažinti, kad šį kartą mes buvome silpnesni ir džiaugtis 7-ąja vieta, kurios mums tikriausiai pavydi mūsų artimiausi kaimynai: latviai, lenkai, baltarusiai ir daugelio kitų šalių krepšininkai. Gal tik viena nedžiugina – tie 50 taškų, ,,prakištų“ ispanams.

Iš sunkiai kelią į žaidynes prasiskynusio Ričardo Berankio medalio niekas nelaukė, tačiau bent vienos kitos pergalės – tikėjomės. Juolab kad, paties Ričardo žodžiais, pirmuoju varžovu tapo ne Novakas Džokovičius ar Rafaelis Nadalis, o pasaulinėje reitingų lentelėje šalia esantis australas Džonas Milmanas. Galima pralaimėti ir panašaus pajėgumo varžovui, tačiau lygioje kovoje, o ne absoliučiai sausu rezultatu, nelaimint nė vieno geimo. Kažin, ar kam kada nors pavyks olimpinėse žaidynėse pakartoti R. Berankio ,,antirekordą“?

Kai Lauros Asadauskaitės nesėkmė šiuolaikinės penkiakovės jojimo rungtyje pasikartojo ir Justinui Kinderiui, varžybų komentatorius su nuoskauda balse paklausė: ,,Kodėl tai mums?“ Tą patį klausimą užduočiau kalbėdamas apie mūsų boksininkų nesėkmę. Tai ne pirmas kartas, kai olimpinėse žaidynėse kovos baigtį nulemia ne boksininkų meistriškumas, o teisėjų sprendimai. Gal jau reikėtų prie to priprasti? Tačiau labai nesinori.

Dar 1928 m. Amsterdame Juozui Vinčai užskaitytas pralaimėjimas nokautu Donaldui McKorkindeilui. Specialistų teigimu, po praleisto smūgio Juozas greitai atsigavo, atsistojo į kovinę stovėseną ir rodė esąs pasirengęs tęsti kovą, tačiau teisėjas toliau skaičiavo iki dešimties ir iškėlė į viršų boksininko iš Pietų Afrikos ranką.

Panašus likimas ištiko Algirdą Šociką kovoje su Pietų Afrikos Respublikos boksininku Andersu Nimanu 1952 m. Helsinkyje. Teisėjui sustabdžius kovą, ringo džentelmenas Algirdas, kaip to reikalavo taisyklės, žengė žingsnį atgal, o varžovas žengė į priekį ir smūgiavo. Po netikėto smūgio Algirdas pargriuvo, bet tuoj pat pašoko ir buvo pasirengęs tęsti kovą, bet teisėjas ramiai suskaičiavo iki dešimties.

Nuo šališkų teisėjų sprendimų nukentėjo Vitalijus Karpačiauskas. 1992 m. Barselonoje Vitalijus nesunkiai iškopė į ketvirtfinalį, kur jo laukė Chenglai Arkhom iš Tailando. Didelei boksininko, jo trenerio, bokso specialistų nuostabai į viršų buvo iškelta tailandiečio ranka. Kelis kartus peržiūrėtas vaizdo įrašas patvirtino, kad du raundus Vitalijus sėkmingai rinko taškus ir tik trečiajame vyko apylygė kova. To užteko teisėjams pripažinti nugalėtoju tailandietį. Tokio sprendimo priežastis buvo ne varžovo pajėgumas, o kasmet Tailande rengiami taip vadinami karališkieji bokso turnyrai. Ne vienas teisėjas svajoja juose teisėjauti, kadangi pinigingi mecenatai dovanoja jiems brangių dovanų. Taigi kelialapius į Tailandą Vitalijaus dvikovos teisėjai užsitikrino.

Prieš ketverius metus Evaldas Petrauskas, jau užsitikrinęs bronzos medalį, rengėsi kovai dėl aukso, bet jo treneris Vladimiras Bajevas abejojo savo auklėtinio sėkminga kovos baigtimi. Abejojo ne dėl Evaldo pajėgumo, o dėl teisėjų neobjektyvumo. Evaldui likimas lėmė varžovą iš Pietų Korėjos Han Sun-Cheol, kurio tėvas – vienas iš tarptautinės mėgėjų asociacijos (AIBA) atstovų – ruošėsi stebėti sūnaus kovą. Kaip rodo ilgametė praktika, teisėjai neretai pataikauja asociacijos atstovams iš Azijos. Trenerio abejonės pasitvirtino – korėjiečio pergalė buvo ,,nešvari“.

Teisėjavimo bokse neobjektyvumas apogėjų pasiekė Rio de Žaneire. Ne vienas ir ne du boksininkai nukentėjo dėl teisėjų ,,klaidų“. Teisėjai ypač ,,klydo“ Rusijos, Uzbekijos, kitų Azijos šalių, kur korupcija sporte klesti nebaudžiama, boksininkų naudai. Neprisimenu atvejo, kad ringo teisėjas, išgirdęs teisėjo-informatoriaus paskelbtą nugalėtojo pavardę, suabejotų sprendimu ir atsisuktų į teisėjų stalelį pasitikslinti, ar neįvyko klaida. Būdamas ringe jis puikiai matė, kad laimėjo ne tas.

Tarp Rio nukentėjusiųjų boksininkų buvo ir Evaldas Petrauskas bei Eimantas Stanionis. Evaldo kova buvo sunki, tačiau, specialistų teigimu, lietuvis buvo aktyvesnis, sunkiai, bet rinko taškus ir laimėjo susitikimą. Deja, teisėjai nusprendė kitaip.

Didžiulį rezonansą sukėlė Eimanto kova. Jo varžovas iš Uzbekijos Šachramas Gijasovas daug šokinėjo ringe, mosikavo rankomis, nuleidęs rankas demonstravo nebijantis Eimanto smūgių, daug smūgiavo į gerai besiginančio Eimanto pirštines, bet už tokius smūgius taškai neskiriami, o mūsų boksininko tikslūs smūgiai vienas po kito pasiekdavo varžovą. Pertraukų tarp raundų metu brazilų televizijos režisieriai sulėtintai rodė gražiausius smūgius. Visi jie buvo suduoti uzbekui ir neparodė nė vieno, kurį praleistų Eimantas.

Po ruso Vladimiro Nikitino ir airio Maiklo Konlaino kovos paskelbtas pralaimėjusiu airis. Pastarasis nesusivaldė, išvadino teisėjus vagimis, pavogusiais iš jo medalį, parodė jiems vidurinįjį pirštą, o ,,Twiter“ paskyroje kreipėsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną: ,,Sveikas, Vladai. Kiek jie iš tavęs už tai paėmė, brol?“

Po šio skandalo pagaliau prabudo AIBA. Septyni teisėjai, iš kurių du teisėjavo Evaldui ir vienas Eimantui, buvo nušalinti nuo tolimesnio teisėjavimo. Bet ar ne per vėlai?

Galima pritarti E. Stanionio, kuriam pranašaujamas profesionalų pasaulio čempiono titulas, žodžiams: ,,Boksą būtina pašalinti iš olimpinių žaidynių programos, kol nebus apsivalyta federacijos viduje ir neišspręstos visos problemos.“

Nesinori baigti liūdna gaida, buvo daug puikių pasirodymų. Džiugina irkluotojų Sauliaus Ritterio ir Mindaugo Grikšonio, Donatos Vištartaiės ir Mildos Valčiukaitės, Aurimo Lanko ir Edvino Ramanausko, sunkumų kilnotojo Aurimo Didžgalvio medaliai, Simono Biliaus plaukimas 50 m laisvu stiliumi finale, 17-a Dianos Lobačevskės vieta maratono bėgime. Pagal savo galimybes pasirodė disko metikė Zinaida Sendriūtė, dviratininkai Daiva Tušlaitė ir Ramūnas Navardauskas, maratonininkas Remigijus Kančys. O aukso medalių dar bus ateityje.

Arvydas STIRNA

Web Analytics