Nuo seniausių laikų buvo žinoma, kad Žemėje yra palankių vietų ir tokių, kuriose visa, kas gyva, žūva. Į pagalbą žmonės kviesdavosi virgulininką. Paėmęs į rankas šviežiai nupjautą šakelę, šis apeidavo sklypą ir patardavo, kur statyti namą, tvartą ar kasti šulinį. Virgulininkystė – tai sugebėjimas pasąmone jausti teigiamas ir neigiamas spinduliuočių zonas. Virgulininkystės paslaptis stengėsi įminti daug tyrinėtojų, tačiau ne kiekvienas sugebėdavo pateikti universalią ir tuo pačiu metu pakankamai įtikinamą hipotezę, kuri paaiškintų šį gana mįslingą efektą.

Lija Berzinė (81 m.) – žymi latvių virgulininkė, geologijos mokslų docentė, buvusi Rygos universiteto Geologijos katedros dėstytoja – lanko įdomias vietas, konsultuoja žmones darbo ar poilsio vietos pasirinkimo klausimais. Kadangi vandens telkiniai buvo laikomi gyvybės simboliu, tikėta, kad jeigu nori išvengti daugybės ligų ir sulaukti gilios senatvės, turi surasti tinkamą srovę visiems gyvenimo atvejams.

P. Lija neseniai atvyko į Rizgonių kaime esančią menininko Pauliaus Arlausko sodybą įminti čia aptikto mistinio, iš amžių glūdumos išnirusio Kauko akmens paslapčių.

Kauko akmuo rastas 2012 m. Veprių meteoritinio kraterio centre. Norintys jį pamatyti smalsuoliai turėtų važiuoti tolyn link Veprių miestelio. Kauko akmuo yra 2,7 m ilgio, 2,2 m pločio, iškilęs apie 1 m virš žemės paviršiaus. Tai – maždaug 15 tonų sveriantis granito riedulys su petroglifais – priešistorinėmis kultūromis siejamais išraižytais ženklais. Nufotografavus akmenį nuotraukose galima pastebėti raštų, primenančių ratus, spiralės formų raižinius. Vieno kraštinio apskritimo centre matoma tarsi įspausta pėda, kitame šone – vertikalūs raižiniai, tarytum tas akmuo būtų iš kažkur atvilktas. Nors ir kiek ratų aplink jį suktum, visumoje matosi žmogaus veidas. Patys jūs spręskite pamatę! Gal vienoje pusėje įamžintos linksmybės, o kitoje – liūdnos apeigos?

L. Berzinės rankose dvi virgulės tai kryžiavosi, tai sukosi, tai išsiskirdavo, paskui lazda ji nubraižė skritulį ir parodė į ratu žemėn įspraustus akmenis ir šalia augančius medžius.

– Kaip manote, ar ši vieta šventa? – paklausiau p. Lijos.

– Taip, šventa, galbūt senovės religinėms apeigoms skirta vieta, turinti neigiamų anomalijų, – man ir sodyboje prisiglaudusiam menininkui Gintarui Rūkui rusiškai pasakojo p. Lija.

***

Mistinis Žolinių vakaras, kurį praleidau su garsia Latvijos virgulininke prie Kauko akmens, man buvo tarsi malda, skirta laikui, istorijai, žmonėms, kurie yra gyvi ir kurių jau nėra šalia mūsų. Grupelė čia atvykusių latvių ir lietuvių atsisveikino kaip labai artimi draugai.

Beje, tą vakarą lijo lietus. Mūsų visų batai buvo purvini, kai kas juos valėsi servetėle, kiti – į žolę. Pamačiusi tai p. Lija sudrausmino:

– Čia šventa žemė, tegul būna. Žemė ant mano batų visą gyvenimą buvo mano duona...

P. S. Pasidomėjau apie mene vaizduojamas anomalijas. Pasirodo, turtus baltų mitologijoje saugo požemio, visų žemės išteklių (taip pat ir pinigų) bei mirusiųjų valdovas, kurį krikščionybė sutapatino su piktąja dvasia ir pavadino Velniu. Paveikslas senas ir unikalus, autorius nežinomas.

Eitvydė Pranevičienė