Į senųjų amatų kūrybines dirbtuves Samulevičių sodyboje praėjusio trečiadienio popietę atvyko pabėgėliai iš Ruklos priėmimo centro. 12 sirų grupę palydėjo dvi socialinės darbuotojos Gintarė Davalgienė ir Gražina Vitkauskienė. Svečiams pagal projektą „Lietuva – kitataučių užuovėja“ (tai yra viena iš projekto „Rankdarbiai ir laisvalaikio užimtumas“ veiklų) užsiėmimą vedė Jonavos krašto muziejaus etnokultūros specialistė Rasa Libienė.

P. Rasa mokė, kaip pradėti rišti vieną iš seniausių lietuvių tradicinio meno šakų šiaudinio sodo pagrindinę dalį – reketuką. „Sodas nėra gaminamas, jį reikia auginti, jis tarsi gyvas. Sakoma, kad kai kambaryje yra žmogus, sodas atgyja, o ten, kur sodo nėra, suguža vėlės. Į jį galima žiūrėti kaip į žvakės liepsną arba kaip į vandenį. Pakabintas sodas nuolat juda, traukia dėmesį. Rišimui naudojami tvirti rugiai, nes gamybai sunaudojamos visos stiebo dalys. Sodas pradedamas rišti nuo apatinės rugio dalies, o ant viršutinės dalies pinami dekoratyviniai elementai – varpeliai, paukšteliai“, – pasakojo etnokultūros specialistė R. Libienė.

Toliau p. Rasa demonstravo žvakių liejimą seniausiu – pylimo – būdu. „Tik tie žmonės gamino žvakes, kurie laikė bičių ir turėjo vaško. Žvakių gaminimo įrankius dažniausiai paveldėdavo iš savo tėvų, senelių, prosenelių, įrankiai nebuvo perkami ar parduodami. Ko gero, Lietuvos kaimuose dar ir dabar tokį liejimo įrenginį galima rasti. Už žvakes senovėje atsiskaitydavo bulvėmis ar kitais maisto produktais.“

Taigi kiekvienas iš 16 vertikaliai surištų siūlų apliejamas karštu vašku, toliau pasukamas ratelis ir liejamas kitas knatas. Tai kartojama 20–26 kartus, kol gaunasi žvakė.

„Daugiausiai vaško, kuris buvo plačiai naudojamas antspaudams, reikėdavo vienuolynams ir bažnyčioms. Tai buvo pati brangiausia prekė, kurią išveždavo iš Lietuvos. Mirus žmogui, velionio artimiesiems žvakes dovanodavo be jokio atlygio. Kadangi lietuviai kasdienėms reikmėms žvakių nenaudodavo, tamsoje degindavo balaną“, – pasakojo etnokultūros specialistė R. Libienė.

Paklausiau svečių iš Sirijos, ar jiems čia patiko.

– Labai, – atsakė Džamal Suleiman. – Rasti bendrą kalbą padėjo vertėjas.

– Ar buvo sunku rišti sodo detales?

– Lengva, – atsakė 10 m. Reuna Ahmed.

– Ar panaudosite įgytą patirtį?

– Gal, bet grįžusios į tėvynę būtinai pasikabinsime savo darbus, – sakė skarelėmis apsigaubusios Fajmija Alinds ir Sana Brahins.

Eitvydė PRANEVIČIENĖ