Paskelbtas Aktualijos

Gėlės ir žolynai laukia Žolinės šventės

Penktadienis, 12 August 2016 16:11 Parašė 

Netruks įpusėti paskutinis šios vasaros mėnuo. Nors vasaros burtai dar keri, dar daug šilumos ir pilnakraujo gyvenimo, tačiau dienos pamažu trumpėja, saulė, lepinusi savo šiluma, labiau ims šykštėti glamonių, ore nuvilnija vienas kitas voratinklis – aptinkame vis daugiau ženklų, liudijančių, kad vasara eina į pabaigą. Kasmet, jausdami vis garsesnius artėjančio rudens žingsnius, rugpjūčio 15-ąją švenčiame vieną didžiausių vasaros švenčių – Žolinę, kitaip dar vadinamą Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo dangun dieną. Tai laikas, kai tarpusavyje susipina senoviškos baltų apeigos ir krikščioniški šventės elementai.

Senovės baltai Žolinės dieną atlikdavo apeigas, skirtas augalijos ir gyvūnijos gimdytojai deivei Ladai ar derlingumo deivei Žemynai. Aukodavo joms dalį subrandinto derliaus. Priėmus krikščionybę, šios deivės gimdytojos vieton stojo Motina – Mergelė Marija, susiformavo naujas paprotys – dalelę subrandinto derliaus, sudėto į puokštę, nešti šventinti į bažnyčią. Į puokštę žmogus dėdavo tai, ką augino. Žemaitijoje buvo mėgstama įdėti piktadagį (šis augalas simbolizuoja Jėzaus Kristaus kančią), taip pat pasodinti jį į dirvą aukštyn šaknimis. Manyta, kad šitaip dirvoje nevešės piktžolės. Dzūkai į šventinę puokštę daugiau rišdavo daržovių: morkų, griežtį, buroką ar net kopūsto galvą (ne veltui tame krašte Žolinės šventė vadinama Kopūstine). Pašventintomis daržovėmis pasidalydavo visa šeima, jomis pašerdavo ir gyvulius, kad nesusirgtų. Džiovinta Žolinės puokštė namuose buvo laikoma pagarbiai – greta šventųjų paveikslo.

Iš surinktų žolynų merginos pindavo vainikus, juos taip pat džiovindavo. Griaudžiant griaustiniui vainikais pasmilkydavo namus, o susirgus virdavo iš jų arbatą. Džiovintų augalų įdėdavo ir į mirusiųjų karstą ar pagalvę, kad siela ramiai nukeliautų į kitą pasaulį. Žolynų dėdavo ir į naują avilį, kad bitelės gausiai medaus suneštų.

Šiandieną Žolinės šventei teikiama gerokai mažesnė reikšmė. Senoliai, gyvenantys kaimuose, vis dar puoselėja senuosius šventės papročius, o miesto gyventojai gali pasimėgauti dar vienu vasaros laisvadieniu. Tačiau derėtų nepamiršti, kad visais laikais svarbiausias Žolinės akcentas buvo bendruomeniškumas. Šeimos ir kaimynai susirinkdavo prie vieno stalo, dalydavosi tuo, ką užaugino, subrandino, bendraudavo, šitaip praturtindami savo dvasią ir, tikėtina, užsitikrinę skalsą bei derliaus gausą namuose. Iki šių dienų yra išlikęs priežodis: „Kas per Žolinę neviešės, visą gyvenimą nieko neturės.“ Gražią tradiciją kartu rinkti žolynus ir susirinkti draugėn galime išsaugoti ir šiandien.

„Alio Jonavos“ redakcija

Web Analytics