Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Renginiai

Akimirkos ir potyriai parodoje „Palengva (ati)tirpst“

Ketvirtadienis, 16 March 2023 11:29 Parašė 

Kovo 10 d. Jonavos kultūros centro meno galerijos duris atvėrė poetės Dovilės Zelčiūtės ir fotomenininkės Mildos Kiaušaitės bendra poezijos ir fotografijos paroda „Palengva (ati)tirpsta“.

Dovilė Zelčiūtė yra žinoma Lietuvos poetė, dramaturgė, eseistė, autobiografinės knygos „Augau teatre“ autorė. Jos poezija kalba kaip maži dalykai gali pakeisti žmonių pasąmonę ir kokią stiprią galią jie turi žmogaus vidinio pasaulio bei jo įsivaizduojamos realybės formavimui. 

Milda Kiaušaitė yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė, surengusi daugiau nei penkiolika personalinių parodų. Jos darbai atspindi fotografijos ir laiko santykį, įamžina prisiminimus ir lūkesčius, pripildo ir praplečia mūsų dabartį, kuria minčių ir jausmų uraganus, sukūrius ir išgyvenimo įtrūkimus. Autorės fotografijos savo paprastumu laužo šių dienų žiūrovų įsitikinimą. 

2020 m. fotomenininkė ir poetė ėmėsi kurti bendrą poezijos ir fotografijos ciklą „Palengva (ati)tirpsta“, kuriame pasitelkdamos žodžio ir vaizdo dialogą mėgina užčiuopti tai, ką atmintis fiksuoja ir „(ati)tirpdo“ kaip brangiausią savastį, o sykiu žodžio ir vaizdo derme (ar netgi prieštara) ima kalbėti apie būties trapumą, laikinumą, sunkiai įvardijamą gyvybės esatį. 

Skirtingų kartų ir sričių kūrėjos, reaguodamos viena į kitos žodžius bei atvaizdus, siekia nepaprasčiausiai juos iliustruoti, bet ima megzti dialogą apie savo skirtingai ir panašiai patiriamą realybę, laiko tėkmę, atskleisti ne tik estetinius, bet ir giluminius klodus. Šiais darbais tarytum klausiama – gyvenimas palengva „atitirpsta“? Kas mums lieka kaip mūsų esatis? Taip, jis yra prisimenamas, kai atsigręžiame į savo patirtis ir jas reflektuojame. Ar gyvenimas palengva tirpsta? Taip, jis nuo mūsų nuteka, nubėga, nyksta ir kasdien vis jo mažiau... 

Štai ties šia prisiminimo – atsisveikinimo akimirka ir stabteli Mildos Kiaušaitės fotografija ir Dovilės Zelčiūtės poezija.

Užmiegotas vaiko veidukas

sapno plaukai mano rankose

dar palauk neprabusk tik iš lėto –

per metus per klases ir per miestus

palengva

palydėsiu

iš visų aukštumų ar iš požemių

kur bebūčiau matysiu tave

nesvarbu ar pažinsi.


Šios eilės baltame popieriaus lape buvo prisiglaudusios prie nuotraukos, kurioje užfiksuotos didelės ir mažos pėdutės,  nueinančios, susipinančios, tolstančios... Jų pėdsakai palikti pažliugusiame sniege ant užšąlusios upės ledo.

Paroda vyks iki 2023.04.10 d. Kviečiu apsilankyti.

Renata Kuliešienė