Jonavos viešojoje bibliotekoje skambiai paminėtos Lietuvių kalbos dienos, prasidėjusios dar vasarį. Respublikinis moksleivių rašinių konkursas „Ar sunku būti jaunam?“ pasiekė finišo tiesiąją: apdovanota konkurso laureatė ir kitos geriausių kūrinių autorės.
Komisijos nutarimu, pirmoji vieta ir piniginis 100 eurų vertės prizas skirtas Karinai Kandrotaitei (Kauno Jėzuitų gimnazija, mokytoja Vilija Mataitė-Grigaitienė). Laureatė apdovanota už kalbos vaizdingumą, turinio savitumą, kūrybiškumą bei originalų jauno žmogaus santykio su savimi ir jį supančiu pasauliu atskleidimą.
Paskatinamaisiais rėmėjų „Alma Littera“ prizais už originalumą, kūrybiškumą, savitą žvilgsnį į jauno žmogaus pasaulį įvertintos Ūla Bačiauskaitė (VDU Ugnės Karvelis gimnazija, mokytoja Rasa Raižienė), Akvilė Jakutytė (Kėdainių šviesioji gimnazija, mokytoja Dalia Pabarčienė) ir Gintarė Jusevičiūtė (VDU Ugnės Karvelis gimnazija, mokytoja Rita Pancernienė).
Iš viso konkursas sulaukė 48 kūrinių iš Alytaus, Ignalinos, Jonavos, Kauno rajono ir Kauno miesto, taip pat Kėdainių, Klaipėdos, Kuršėnų, Liudvinavo, Marijampolės, Panevėžio, Radviliškio, Trakų, Vilniaus, Viekšnių. Aktyviausiai dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Ugnės Karvelis gimnazijos mokiniai.
„Be galo džiaugiuosi, kad į mūsų kvietimą atsiliepė tiek daug jaunų žmonių iš visos Lietuvos“ – kalbėjo Jonavos viešosios bibliotekos direktorė Skirmutė Gajauskaitė ir dėkojo visiems rašinių autoriams, jų mokytojams, tėvams, globėjams. Konkurse dalyvavusiųjų pasveikinti atvyko ir Jonavos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Violeta Kolesnikienė. „Ačiū, kad mylite lietuvių kalbą, tarmes, raštą ir taip gražiai, nuostabiai rašote“ – puoselėti kalbą ragino Violeta Kolesnikienė.
Apdovanojimų vakarą muzikiniais skambesiais pripildė ypatingas svečias – atlikėjas Rokas Kašėta. Dzūkiškai kuriantis dainininkas pristatė savo dainų, kalbėjo apie tarmes, muziką, kultūrą, „dzūkodelikos“ žanrą ir, žinoma, Dzūkijos kraštą, įkvepianti laimingam gyvenimui.
Jonavos viešoji biblioteka dėkoja įsitraukusiems dalyviams ir mokykloms – dovanojote nepaprastą, nuoširdumo pilną kelionę į jaunystės pasaulį! Biblioteka tikisi, kad rašinių konkursas turės tęstinumą ir taps prasminga tradicija.
Komisijos nariai: Jonavos viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vyresnioji bibliotekininkė, konkurso idėjos autorė Martyna Brėdikienė, dailininkė, rašytoja Eitvydė Pranevičienė, Kauno valstybinio lėlių teatro ir Kauno miesto kamerinio teatro aktorė Rūta Kumpikaitė.
Konkurso ir renginio organizatorius – Jonavos viešoji biblioteka.
Konkurso rėmėjas – Leidykla „Alma littera“.
Jonavos viešosios bibliotekos informacija
-------------------------------------------------------------------
Laureatų darbai
Karina Kandrotaitė
Belaukiant Selindžerio, arba ar sunku būti jaunam?
Apie dvyliktą valandą po pietų Selindžeris turėtų ateiti išgerti arbatos. Jauni žmonės to, deja, nebedaro, bet abejoju, ar garbų devyniasdešimtųjų rašytoją suviliotų itališkos picos parodija su ananasais ar sušių rinkinys plastikiniame indelyje. Į paprastą kavinę vesti irgi nemandagu – Selindžeris niekada nemėgo viešumos. Visgi įdomu, ar jį patrauktų japoniška virtuvė. Bet žymųjį literatą pakviečiau pasikalbėti ne apie tai. Džeromas Deividas Selindžeris, matot, buvo puikus „antropologas“ ir „psichologas“, analizavęs ir savo veikaluose užfiksavęs „homo iuvenis“ (jauno žmogaus) problematiką. Visus ypač sužavėjo tos grupės individas, atrastas aukštuose rugiuose prie bedugnės krašto, ir taikli Selindžerio išvada, kad ši gana didelė populiacijos dalis susiduria su dar didesniais sunkumais. Aš, deja, supratau, kad savo ar ne savo noru esu šios keistos grupės atstovė ir man svarbu, kaip mano bendros valties keleivius mato ir supranta visuomenė. Normalieji didieji žmonės. Apie tai ir kalbėsimės su Selindžeriu, nors nežinau, ar mano mintys jam pasirodys tokios jau ir naujos. Po „Rugiuose prie bedugnės“ ne vienas literatūros atstovas ėmėsi iniciatyvos aprašyti tuos žmones, kurie nėra nei mažieji princai, nei suaugėliai, įstrigę savose planetose. Tad viskas, ką galiu garbingam rašytojui suteikti – tai tik užtikrinti jį, kad 72 metų senumo mintys ir apibrėžiami sunkumai yra vis dar aktualūs taip pakitusiai šiandieninei homo iuvenis grupei.
Visų pirma, šiuolaikinis jaunas žmogus šioje planetoje yra be galo sutrikęs. Nors šią būseną tiksliau nusakytų anglų kalbos skolinys „pasimetęs“: jaunas individas yra tarsi pasiklydęs pasirinkimų keliuose, idėjų ir nuomonių miškuose, įvykių sūkuriuose. O taip yra todėl, kad jis pradeda kelti fundamentalius klausimus. Austrų psichiatras Viktoras Franklis knygoje „Žmogus ieško prasmės“ teigė, kad vienas iš jauno žmogaus brandos bruožų psichologijoje yra būtent būties kvestionavimas ir gilinimosi į savo egzistenciją pradžia. Homo iuvenis pradeda lipti triušio plaukeliais aukštyn, bando savo besivystančiu protu aprėpti kosmoso ir gyvenimo platybes ir gylius, bet čia susiduria su dar didesniu sunkumu – niekas iš tikrųjų neturi nepaneigiamų ir neabejotinų atsakymų į didžiuosius filosofijos klausimus. Savo tiesas ir nuomones mielai siūlo kiekvienas, bet ne visi iš tikrųjų gali atlaikyti Sokrato išbandymą ir pripažinti, kad iš tiesų jie žino tik tai, kad nieko nežino ir tikriausiai niekada nežinos. Tai senatvėje išdrįso pripažinti ir vietoje nenustygstantis vokiečių rašytojas ir mokslininkas Johanas Volfgangas Gėtė, kuris pasauliui pristatė filosofinę poemą „Faustas“. „Audros ir veržimosi“ sąjūdžio idealistas mus supažindina su savo herojumi, kuris yra jaunas nebent savo nerimastinga siela. Tačiau Fausto klajonės tarp gėrio ir blogio, pirmieji tikrojo gyvenimo potyriai „susilieja“ į puikų sutrikusio jauno žmogaus kasdienybės peizažą. Fausto siela trokšta išsilaisvinti iš niūrios ir įkalinančios rutinos sienų, iš „išminčių“ vagnerių draugijos, ir pajusti bei atrasti kažką daugiau. Bet mokslininkas iš tiesų nesuvokia, kas yra tas kažkas daugiau, todėl blaškosi, ieško, nerimauja. Šiuo požiūriu Gėtė aplenkė Selindžerį, nes dar 19 amžiuje suprato sutrikusio žmogaus kančias.
Akistata su nežinomybe yra gąsdinanti, bet tai ne vienintelė Selindžerio taikliai užfiksuota jaunimo problema. Homo iuvenis susiduria ir su įsitvirtinusia senos kartos realybe, su kuria arba reikia susitaikyti, arba prieš ją maištauti, inicijuoti pokyčius. Tiesa ta, kad žmonijos takai yra seni, giliai išgrįsti praėjusių srovių kaip tūkstantmečių upių vagos ir šviežiam vandens purslui ne taip jau lengva išgraužti tuos nusistovėjusius krantus, nors tos jaunos vandens bangos vis iš inercijos įsibėgėja ir bando šokti į viršų, trokšdamos išskristi 200 keturiolikos mylių per valandą greičiu kaip Džonatono Livingstono žuvėdra. Palikti tą jūros kapan tekančią srovę ir niekada nenusileisti. „Carpe diem! Carpe diem!“ – skanduoja „Mirusių poetų draugijos“ jaunieji nariai, taip pat troškę sukurti naują, savąjį posmelį istorijos eilėraštyje. „O, duok, jaunyste, man sparnus!“ – jiems pritaria Adomas Mickevičius, Filomatų draugijos, kurioje skleidėsi modernios laisvės ir pilietinės atsakomybės idėjos, narys. „Odėje jaunystei“ jis skatina jaunuolius pakilti virš įsisenėjusios kasdienybės („žemės negyvos“), palikti žmones, siaurai „matuojančius“ akim. Mickevičiaus lyrinis subjektas yra pasiruošęs „smaugti kentaurus“, pastūmėti pasaulį į priekį ir sudaužyti visus slegiančią ledinę uždangą. Jo eilėraštis tarsi įgarsina jauno žmogaus maištingą sielą. Ir tyliai, taip tyliai į dangų pakyla Ikaras. Ir jis viliasi palikti išmintos Kretos žemę ir pasiekti pačią saulę. Ir į dangų iškyla protestų plakatai – Greta Thunberg stoja už planetą. Tokia ta jauno žmogaus užduotis ir prakeiksmas – neklausyti, maištauti, stengtis išminti savo kelią. „Gal tegul pirma lovą pasikloja“, – mąsto tėvai ir seneliai, o jų išvagotais veidais teka gyvenimo išmintis. Ir dalį savo atžalų jie už pakarpos nusitempia atgal į saugią srovę ir į patikimas darbovietes ir tik maža homo iuvenis srovelė lieka lėtai lėtai graužti naujo kelio ir juo vesti ateinančias kartas, kaip kad nusprendė ir Houldenas Kolfildas.
Žinoma, dėl jauno žmogaus sunkumų masto galima ginčytis. Taip, ką tik apsipluksnavęs jaunuolis, natūralu, kad yra sutrikęs ir negali nutildyti vis dar idealistinės vaizduotės, maištauja ir atsisako įsisenėjusios realybės. Taip, tik jaunas žmogus gali sumąstyti, kad rudos skrybėlės atvaizdas iš tiesų yra dramblį prarijusi gyvatė. Ir galbūt tai juokingai skamba savo mažoje planetoje didžiąją tvarką bandančiam palaikyti normaliam, suaugusiam žmogui. Juk jam reikia ir žibintą uždegti, ir savo žvaigždes suskaičiuoti, ir gražiai nusilenkti, ir gražiai viskam viešpatauti. Bet jeigu šie didieji žmonės iš tikrųjų perskaitytų romaną „Rugiuose prie bedugnės“, pažvelgtų į jį ne kaip į svarbią literatūros klasiką ir net ne kaip į psichologinę ir antropologinę homo iuvenis analizę, bet kaip į seną, bet neapmusijusį veidrodį, gal jiems pavyktų įžvelgti, kad būti jaunam žmogui šiame pasaulyje yra nuoširdžiai sunku? Ypač kai tavo pakviestas svečias jau pusvalandį vėluoja. Geriau pagalvojus, gal būtų pats laikas Selindžerį supažindinti su šiuolaikiniu jaunimo maistu?
-------------------------------------------------------------------
Gintarė Jusevičiūtė
Ar sunku būti jaunam?
Geltonas autobusiukas greitai nuveš namo. Vandens lašas nusileidžia žemyn, stebiu jo vingiuotą srovelę stiklu.
Prisimenu šiandien perskaitytas mokslininkės Marijos Gimbutienės mintis, kad gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Graži mintis ir ji kviečia džiaugtis gyvenimu.
Nenoriu galvoti, kad jauno žmogaus gyvenimas sunkus.
Manęs laukia šuo, linksmas draugelis, džiugina mane kiekvieną kartą, kai grįžtu namo. Ir katinukas... Šuo labiau. Jis tikisi žaidimų lauke ir mes bėgame, dūkstame. Smagu matyti, kaip laido po pievą ieškodamas kamuoliuko. Tokiomis akimirkomis mes abu atrodome atlapaširdžiai ir laimingiausi pasaulyje.
Kai pagalvoju, jauni žmonės turi visą pasaulio laiką, kad išbandytų naujus pomėgius, išmoktų ką nors nauja, nes skubėti dar niekur nereikia. Bandyti galime viską. Jeigu per sunku dainavimas, tačiau patinka muzika, galima pradėti groti instrumentu. Gitara atvėrė kitas spalvas mano gyvenime. Kūryba – lyg angelo sparnai, kuriais mano mintys nematomais keliais pasiekia kitų širdis, gal padeda jaustis geriau. Linkiu savo bendraamžiams stiprybės ištverti karo siaubą, tiesiog išgyventi, kad ir jų svajonės taptų tikrove.
Jaunas žmogus gali turėti bėdų, kurių kiti nesupranta. Jaunas žmogus mintyse kartais griebiasi šapo. Kai kada jaučiasi spaudžiamas, iš jo reikalaujama daugiau, nei gali pakelti pečiai. Blogiausia, kai jis yra neišgirstas ir turi kovoti su problemomis vienas. Suprasti jauną žmogų gali būti itin sunku, tačiau negali būti sunku pabūti šalia ir išklausyti. Neseniai perskaičiau Karen M. McManus knygą ,,Vienas iš mūsų meluoja“. Rašytoja pasakoja apie grupę paauglių, kurie įsivėlė į kriminalinį pasaulį. Nors ir jaunuoliai nenusikalto, jie turėjo daug paslapčių, kurias slėpė, bijodami, jog jos išaiškės. Jie jautėsi įkalinti tamsioje duobėje, kurios sienos buvo kitų akys, stebinčios juos. Uždaryti savyje, savo mintyse, jie neturėjo su kuo pasikalbėti. Tik paaiškėjus tiesai, kad jaunuoliai nedalyvavo kriminalinėje veikloje, visi atsiprašė, siūlėsi išklausyti, tačiau jau buvo per vėlu. Būdama jauna, suprantu, kad gali būti sunku būti jaunam – atsakomybė, stresas, spaudimas... Kartais galvojame, ką daryti, kad mus išgirstų? Kartais esame neteisūs, tačiau turime mokytis iš tų, kurie mus išgirsta ir pataiso mūsų klaidas. Niekada nėra per vėlu išklausyti ir padėti, nes kai kurie jaunuoliai jaučiasi vieniši, kai vienintelis žmogus, kuris jį girdi, yra jis patys. Nei vienas iš mūsų neturėtų skęsti savo dvejonėse ir klausimuose, į kuriuos atsakymų nežino.
Mane supa draugai, šeima. Ir mano gyvenimas nėra tuščias - labai daug gaunu ir moku dalintis. Vaikystėje, prisimenu, močiutė mokė, kad žmogus turi vertinti kiekvieną akimirką su artimaisiais, nes jie yra tie, kurie sukūrė mūsų gyvenimą, tie, kurie mus augino ir mylėjo. Turime jiems atiduoti tą pačią meilę. Branginu šias pamokas. Tikiu, kad jaunas žmogus gali ištaisyti padarytas klaidas, nes jauno žmogaus siela yra atleidžianti ir graži - negalime kitiems palikti nuoskaudų.
Jauni žmonės turi didelę širdį, bet daugelis iš jų ją slepia. Jaunuoliai dažnai nenori rodyti savo tikrųjų jausmų kitiems, manydami, jog jie pasirodys silpni ar lengvai pažeidžiami. Nors ir rodyti jausmus nėra silpnybės požymis, pasąmonėje paaugliai galvoja, kad mylėdamas gali pasirodyti silpnas. Paauglių meilė yra labai stipri, nors iš šono gali atrodyti, jog tai tik juokai. Filmo ,,Trys žingsniai iki tavęs“ istorija yra liūdna, bet taip pat ir nepaprastai graži. Stela, sirgdama cistine fibroze, sutiko Vilą, kuris taip pat sirgo. Dėl šios ligos jaunuoliai negalėjo būti arti vienas kito, susikabinti rankomis ar pasibučiuoti, tačiau meilė sulaužė draudimus ir jie įsimylėjo. Vilas, gelbėdamas Stelą, įkritusią į ledinį vandenį, suteikė jai pagalbą. Stela išgyveno, tačiau Vilas, išgelbėjęs merginą, dėl kurios pasiryžo paaukoti savo gyvybę, mirė. Ašaros riedėjo, sielvartas užgrobė mano mintis. Meilė yra stiprus jausmas, kuris turi begalę spalvų. Visi jaunuoliai skirtingai myli bei skirtingai parodo ją, tačiau jie myli, turi didelę širdį, į kurią telpa labai daug. Jaunuolių meilė yra kaip ginklas, kuris gali nugalėti bet kokią kliūtį. Mylėti ir būti mylimiems yra pati geriausia dovana, tai yra daugiau nei dovana – tai jausmas, vertybė. Nei vienas jaunas žmogus neturėtų slėpti jausmų, jis neturėtų jaustis silpnas, nes meilė suteikia stiprybės. Kiekvienas jaunas žmogus yra nusipelnęs rasti savo sielos draugą, kurio akys parodytų ateitį, džiaugsmą ir rūpestį. Liūdna, kad yra jaunuolių, slepiančių savo meilę bei rūpestį, bandančių pritapti prie tų, kurie dar nevertina meilės. Negalime spręsti apie žmogų iš išorės, nes galime nežinoti, kokia didelė yra jo širdis.
Nenoriu galvoti, kad jauno žmogaus gyvenimas sunkus, nes jis pats blogas.
Reikia būti drąsiam, siekti savo tikslo ir nebus sunku. Nepabandyti ko nors nauja, kol vis dar galima ir yra tam laiko, būtų didžiulė klaida. Jauni žmonės turi labai didelę dovaną - laiką. Svarbiausia, jo nešvaistyti, nes laikas bėga labai greitai, nespėsi apsidairyti - jau suaugęs.
Kokia didelė dovana yra būti jaunam! Kaip gali būti sunku?
Geltonas autobusiukas pajudėjo. Dar keli vandens lašai nusileido stiklu, vingiuodami kiekvienas sau.
-------------------------------------------------------------------
Ūla Bačiauskaitė
Ar sunku būti jaunam?
Koks gražus vakaras – toli toli girdėjau šurmuliuojančius žmones, grįžtančius iš darbų, po dangaus platybes nardė čiurliai, saulės spinduliai tingiai užkabino medžių viršūnes prieš paskandindami žemę nakties tamsybėse, o aš sėdėjau ant medinio lieptelio ir kojų pirštų galiukais bandžiau pasiekti juodą vandenį. Gaila, kad jis nepasikartos... Norėčiau pamatyti daugiau tokių akį veriančių saulėlydžių, o vėliau visą naktį stebėti krentančias žvaigždes, naiviai tikėtis, kad viena atriedės prie pat mano kojų ir tada visos pasaulio problemos išnyks.
Deja, dabar aš jau per didelė tokiems kliedesiams, man nebe penkeri, o devyniolika. Labai bjaurus amžius. Jaučiuosi per daug protinga, kad galėčiau save vadinti paaugle, bet nepakankamai išmintinga būti moterimi. Esu kažkoks niekam tikęs sutvėrimas - be planų, idėjų ir aiškios ateities. Nežinau, ką studijuoti, kur ir kaip gauti pinigų, kur gyventi, o svarbiausia – kaip gyventi. Visi iš manęs tikisi, kad įstosiu į universitetą, tapsiu gydytoja ir daug užsidirbsiu, vėliau susirasiu padorų vyrą, turėsiu krūvą labai išauklėtų vaikų ir sugebėsiu sėkmingą karjerą derinti su motinyste. Ar tai įmanoma? Nežinau. Galbūt kam nors tai gali virsti realybe, bet tikrai ne man. Noriu būti nepriklausoma, laisva, pamatyti mėlynuosius banginius, šiaurės pašvaistę, krioklius, mėnesį gyventi kalno viršūnėje ir turėti didelį šunį, kuris mane lydėtų visose kelionėse. Kad ir kaip juokingai ir nerealiai tai skambėtų, šios mano svajonės atrodo įdomesnės, nei tas liūdnas ir monotoniškas gyvenimas, kai visą dieną dirbu, grįžusi namo privalau prižiūrėti savo vaikus, ryte vėl būti žvali ir eiti į darbą su šypsena. Ir, atrodo, užburtas ratas ima suktis iš naujo.
Nuo šių minčių visai nuliūdau. Giliai atsidususi užkėliau kojas ant lieptelio ir ėmiau tamsoje grabalioti kažkur numestų kojinių. Viena iškart pasimaišė po ranka, bet kitos niekur neradau. Dar kiek pasimuisčiusi pastebėjau boluojantį tašką vandenyje. Žinoma, ten ir buvo mano vargšė kojinė, kurią turbūt besisukiodama numečiau nuo lieptelio. Liūdnai palydėjau žvilgsiu, kaip ji sūpuojama bangų plaukė tolyn nuo manęs. Kažkodėl suspaudė širdį žiūrint į tą baltą gniutulėlį, tad bandžiau save įtikinti, kad čia tik nusmurgusi, nieko verta kojinė. Niekas nepastebės, jei viena dings.
O jei aš dingčiau, ar kas nors pasigestų manęs? Ar atkreiptų dėmesį, kad penktadienio vakarais nebevažiuoju į miestą, nebesėdžiu rūke paskendusioje pievoje stebėdama, kaip kyla saulė, nebegeriu savo mylimiausios arbatos, o stiklainis, pilnas arbatžolių, nepaliestas stovi ant viršutinės lentynos? Ir ar iš vis kas nors galvoja apie mane? Sėdžiu čia jau penkias valandas, bet nė vienam žmogui neatėjo mintis paklausti, kur aš, kaip laikausi, kodėl manęs tokiu metu nėra namuose. Ei, o gal kas ir parašė, tik aš nepastebėjau? Staigiai šokau ant kojų ir griebiau telefoną, bet nebėra jokių naujų žinučių, tik mano išvargusio veido atspindys. Spoksojau į savo atvaizdą ir jaučiau, kaip akyse tvenkiasi ašaros. Aš turbūt tikrai niekam nerūpiu. Dėl to dar labiau susikrimtau ir pajutau, kaip pyktis pradėjo lipti gerkle lauk ir ėmiau rėkti. Ne dėl to, kad man niekas neparašė, ir net ne dėl suknistos kojinės. Net pati nesupratau kodėl. Vieną akimirką ramiai sėdėjau, o kitą jau klykiau nesavu balsu. Labai norėjau, kad visos pažadintos emocijos tiesiog dingtų, paliktų mane ramybėje. Pykau, kad esu tokia pažeidžiama, trapi ir nesugebu susitramdyti, nes man visą gyvenimą kalė į galvą, jog ašaros ir emocijų parodymas yra silpnumo požymis. Deja, nieko negalėjau padaryti, nes sūrūs upeliukai nestodami žliaugė skruostais žemyn, o mano kūnas drebėjo nuo visų išsiliejusių jausmų.
Sėdėjau taip gal valandą, kai staiga ėmė lyti lietus, lydimas smarkaus vėjo gūsio. Nustebusi pakėliau užverktas akis į viršų. Ar dangus verkia kartu su manimi? O gal nusprendė, kad jau gana liūdėti, todėl atsiuntė lietų, kad nuplautų liūdnas mintis? Tyliai nusijuokiau purtydama galvą. Regis, net gamtai aš esu svarbesnė, nei žmonijai. Keista, kad nuo šitos minties man nepasidarė liūdna, o netgi palengvėjo. Pasijutau laiminga, kad esu tokia vieniša, bet nepriklausoma, o tai reiškia, kad niekam, tikriausiai, neskaudėtų, jei manęs čia nebebūtų. Žiūrėjau į tolį ir juokiausi – taip garsiai ir nuoširdžiai. Man jau seniai nebuvo taip ramu ir gera. Dėkojau pasauliui, kad padovanojo man tūkstančius žvaigždėtų naktų, šį lietų, vėją, taršantį plaukus, jau pradėjusį aušti naują rytą ir pirmuosius saulės spindulius, lendančius iš už debesų, kurie budino miško žvėris ir atnešė dar vieną dieną, bet tuo pat metu keikiau visus tuos žmones, kurie nesugebėjo manęs priimti tokios, kokia esu ir privertė jaustis beverte.
-------------------
Horizonte kilo saulė, kvepėjo beržai. Virš šlapios žolės, per kurią buvo nutįsusi ilga brydė, pakibo rūkas, o kažkur toli girdėjosi išbaidytų paukščių klegėjimas. Prieš tai pūtęs vėjas nusirito laukais ežerą paskandindamas tyloje. Vienintelis garsas, drįsęs sudrumsti ryto ramybę, buvo į vienišą medinį lieptelį atsiritančios pavienės bangos, ant kurio gulėjo tik viena balta kojinė.
-------------------------------------------------------------------
Akvilė Jakutytė
Ir sunku, ir lengva...
Antradienis. Dar viena šalta, niūraus rudens apdaro užklota rugsėjo diena. Šiandien paskutinė pamoka – psichologija. Visą pamoką mokytoja klausinėja keistų ir, atrodo, visai nesusijusių klausimų, o aš kantriai sėdėdama bandau neužmigti. Prie visos puokštės jau nuskambėjusių banalių minčių, mokytoja pradeda filosofuoti. „Ar sunku būti jaunu žmogumi?“ – klausia ji. Nesulaukusi atsakymo, ima vartyti knygas ir ieškoti jose tinkančių citatų. Skaito indų patarlę: „Kol esi jaunas, gyvenk taip, kad būtum laimingas, kai pasensi“. Klasė nutyla ir susimąsto. Po kelių minučių ji randa prancūzų rašytojo Tristano Bernardo žodžius: „Jaunystė gera ne todėl, kad suteikia galimybę daryti kvailystes, o todėl, kad duoda laiko jas ištaisyti“. O štai Lina linksmai kelia ranką radusi prancūzų teologo Fransua Fenelono mintį: „Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto. Nelaimei, jos niekada nesutampa.“ Mokytoja nusijuokia. Bendraklasiai pradeda diskutuoti ir kalbėti vienas per kitą, o aš sėdžiu ir veju įkyrias mintis šalin. Šiandien man jų jau per daug. Imu skaičiuoti paskutines pamokos minutes. Jos, kaip visada, slenka ypač lėtai. Nuskambėjus čaižiam mokyklos skambučiui, pradedu skubiai krautis daiktus. Noriu namo. Žinau, kad po suprastėjusių mano pažymių, pasikeitusio elgesio ir tylumo, mokytoja laukia progos su manimi pasikalbėti ir paklausti, kas nutiko. Tikiu, kad rūstus ir išblyškęs mano veidas išduoda, jog šiandien pakalbėti nepavyks. Greitai prasmunku pro duris ir išeinu.
Rudeninis lietus negailestingai merkia gatves. Nors mano namai yra visai šalia mokyklos, grįžtu permirkusi. Net oras ir dangus, rodos, jaučia mane ir susitapatina su mano nuotaika. Greitai atsirakinu duris ir, įėjusi į vidų, atsainiai jas užtrenkiu. Džiaugiuosi, kad tėvai darbe, kad namai tušti, kad galėsiu nevaržoma būti drauge su savo mintimis. Krentu į lovą. Vakarėja. Į pabaigą eina dar viena sunki diena. Deja, tokių sunkių dienų vis daugėja. Laikai, kai plevėsuojančia rožine suknele bėgdavau aguonų laukais spiginant saulei, tapo prisiminimais. Net sunku įsivaizduoti, kad kažkada gyvenau be rūpesčių... Sustingstu. Iš galvos niekaip neišeina paskutinė šios dienos pamoka. Matyt, užduotas paskutinis klausimas kažką manyje tikrai sužadino. Įdomus tarpsnis ta jaunystė... Sėdu prie kompiuterio ir nusprendžiu paskaityti, ką apie tai mano kiti. Vos įvedusi žodį „jaunystė“ randu daugybę minčių. Turkų prozininkas Hikmetas teigia, kad „Jaunystė – tai svajonės, tikėjimas, siekimas žygdarbių. Tai romantika ir lyrika. Tai dideli ateities planai, visų perspektyvų pradžia“. Nesąmonė. Suaugusieji visada jaunystės laiką įvardija kaip laisvą, lengvą ir nepriklausomą. Esu tikra, jei apie tai paklausčiau savo močiutės, ji tikrai sakytų, kaip lengva dabar jauniems žmonėms. Ir frazės kartotųsi tos pačios – daug galimybių, visko turime, esame viskuo aprūpinti, galime keliauti, galime drąsiai kalbėti apie rūpimus dalykus, nebijome sakyti ir apginti savo nuomonės, mokame reikalauti to, ko norime, ir dar daug visokių klišių, kurių apstu žiniasklaidoje. Gal ir turime daugiau nei turėjo mūsų mamos ir tėčiai, bet... Negalėčiau užtikrintai pasakyti, kad man lengva. Nors esu gimnazijos moksleivė, mano pečius slegia daugybė atsakomybių. Tėvai mane nuolat spaudžia dėl geresnių pažymių, net nejausdami, kaip tai mane atstumia ir tolina nuo jų. Klausite, kaip mokykla? Mokykla irgi teliko pareiga. Atėjusi čia, matydama grupes draugų, stilingas merginas ir joms dėmesį rodančius vaikinus, pasijuntu pilka ir nepastebima. Žinau, kad savęs lyginti nevertėtų, tačiau konkurencija ir visuomenės iškeltos „normos“ mane slegia. Pavargau. Pavargau pati nuo savęs ir savo minčių. Dar vis drybsau lovoje ir neketinu keltis. Lietus ir toliau įkyriai barbena į stogą. Akys pasidaro sunkios. Užsimerkiu.
Staiga pradedu matyti netikėtus vaizdinius ir nusikeliu į kitą pasaulį. Vaikštau siauromis, akmenimis grįstomis miesto gatvelėmis, plaukus švelniai glosto vėjas ir, prisėdusi ant seno suolelio, jaučiu šiltą ir malonų saulės apkabinimą. Jaučiuosi taip, lyg vėl grįžau į vaikystę. Trūksta tik margos suknelės ir vėl galėčiau nerūpestingai bėgioti ir jaustis laisvai. Šiame mieste žmonės šypsosi vieni kitiems, sustoja pakalbėti ir pasako gerą žodį. Sunku suvokti, kur esu ir kas čia vyksta. Susiruošusi žingsniuoju į mokyklą ir iš visų jėgų bandau įkvėpti gaivaus rytmečio oro. Mokykloje lyg ir niekas nepasikeitę, tačiau jausmas visiškai kitoks. Pagaliau jaučiuosi pripažinta, klasiokai noriai prisėda šalia, kalbasi, jiems rūpi, kaip laikausi. Visi čia malonūs ir pagarbūs. Net ir pamokose, kurių niekad nesuprasdavau, kurios būdavo kankynė, jaučiuosi gerai ir, rodos, viskas sekasi be pastangų. Taip ir bėgo diena – laisva, lengva... Tobula. Atsiranda keistas jausmas. Net nespėjau pastebėti, kaip greitai prabėgo laikas. Dieną viskas sekėsi savaime, buvau mėgstama ir mylima, niekas nereikalavo jokių pastangų, rūpesčių ir sunkumų, tačiau aš, atrodo, pamiršau gyventi. Gyventi stipriai. Pilnai. Su visa jausmų palete ir išgyvenimais, kuriuos turiu patirti. Su kliūtimis, kurias įveikusi galiu jausti tikrąją laimę ir pasididžiavimą. Su nuopuoliais ir pakilimais, kurie ir sudaro kūrybos grožį, formuoja pasaulėžiūrą.
Ant skruosto pajuntu švelnią mamos ranką. Atsimerkiu. Nusišypsojusi mama ant stalelio padeda arbatos puodelį ir uždaro duris. Atsisėdu, žiūriu į langu srūvančius ir lenktyniaujančius lietaus lašus ir, gurkštelėjusi arbatos, bandau suvokti sapną. Sapne gyvenau gyvenimą, kurio, regis, kiekvienas jaunas žmogus norėtų – ramų, paprastą, lengvą – tačiau net jame nesijaučiau laiminga. Kokie tušti ir beprasmiai pasidaro gražūs žodžiai, kartojami be perstojo. Kokie vienodi atrodo žmonės, besišypsantys nuolat. Kaip sunku ir beprasmiška yra švaistyti gyvenimą bandant įtikti kitiems ir užsitarnauti visų meilę. Koks neįdomus ir savaime suprantamas pasidaro gyvenimas, kuriame nereikia stengtis, kuriame viskas vyksta Tau ir dėl Tavęs.
Prisimenu pamokos metu girdėtas rašytojų mintis. Juk ne veltui jos yra... Ne veltui žmonės apie tai kalba ir kuria. Gal ir nėra viskas taip banalu, tamsu, tuščia ir kvaila, kaip atrodė iš pradžių... Suprantu, kad šio sapno ir šio suvokimo man būtent dabar ir reikėjo. Suprantu, kad iki šiol nemėgta psichologijos pamoka visgi padėjo man suvokti svarbių dalykų ir atrasti ramybę. Nors dabar man sunku, visi gyvenimo tarpsniai turi įvykių, kurie klupdo ar net visai nubloškia į dugną. Tačiau tai gyvenimą ir daro įdomų, gilų, įsimintiną ir prasmingą. Nors mums, jauniems žmonėms, neretai yra sunku, tik tokiu būdu, susidurdami su sunkumais, ir galime augti.
