Jonava – nedidelis miestas, kuriame gimę menininkai ar kultūros veikėjai yra visiems gerai žinomi: juos kviečia įvairios organizacijos į renginius arba patys visuomenei prisistato savo darbais. Paklausus miestiečio apie tokius šviesuolius, dažnas galėtų išvardyti kelių kūrėjų pavardes. Tačiau vargu ar kas prisimintų tarpukario Jonavos menininkus. Vienas tokių buvo žydų kilmės dailininkas Isajus Kulvianskis (Issai Kulvianski), kuris yra žinomas užsienyje, bet ne mūsų krašte.
Menininkas gimė 1892 m. lapkričio 5 d. Jonavoje. Tavel-Tobias ir Rivos Kulvianskių šeimoje jis buvo ketvirtas vaikas. Penkerius metus Karaliaučiuje tėvas mokėsi staliaus amato, o grįžęs į Jonavą įkūrė savo baldų dirbtuves. Deja, jis mirė 1918-aisiais, kai Isajus teturėjo 12 metų. Mama su dukra dirbo skalbėjomis, kad išmaitintų šeimą. Vienas iš sūnų tapo mokytoju, o kitas pasekė tėvo pėdomis – gamino baldus.
Dar paauglystės metais šeimynykščiai pastebėjo jauniausio sūnaus polinkį į meną, tad jį skatino piešti, lipdyti ir visaip lavinti savo gabumus. Baigęs Jonavos pradžios mokyklą, 1907 m. jis išvyko į Vilnių, kur po penkerių mokslo metų įstojo į Vilniaus tapybos mokyklą. Isajų mokė mokytojas Leonas Antokolskis, žinomo rusų-žydų skulptoriaus Marko Antokolskio sūnėnas.
Dar mokydamasis tapybos, jaunuolis įsidarbino mokytoju žydų amatų mokykloje. Dėstytojai, pastebėję jo gabumus, skatino dalyvauti parodose, kuriose darbus nupirkdavo turtingi miestelėnai.
1911 m. laimėjęs stipendiją, I. Kulvianskis išvyko studijuoti į Berlyną. Ten žinias gilino pas Marką Libermaną, Hermaną Stucką, Hugo Kaufmaną ir kitus, o po poros metų Paryžiuje susipažino su Marku Šagalu. 1914-aisiais Berlyno Gurbitt galerijoje lankytojai gėrėjosi jonaviečio sukurtomis skulptūromis.
Menininko karjerą nutraukė prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas. Vietoje vyresnio sergančio brolio išėjęs tarnauti į Rusijos kariuomenę, Isajus 1915-aisiais Austrijoje pateko į nelaisvę. Netrukus, ir ten pastebėjus jo talentą menui, buvo suteikta galimybė kurti. Jaunuolis gaudavo užsakymų ir kurdavo turtingiems miestelėnams paveikslus, skulptūras, kitokius kūrinius. O vėliau jam buvo leidžiama išeiti net už stovyklos ribų be sargybos palydos.
Intensyvios kūrybos laikotarpis, trukęs iki 1918-ųjų, nelaisvės metus pavertė neįkainojama praktika.
Po karo grįžęs į Berlyną, Isajus toliau tęsė studijas pas Leovon Koenigą ir Lovi Korintą. Jis domėjosi ir gilinosi į įvairius tapybos žanrus.
1919 m. vedė rumunę Gretę Robitscheck, susilaukė dukros Erikos, bet po dešimties metų sutuoktiniai pasuko savais keliais. I. Kulvianskis atsidavė kūrybai –išsinuomojo studiją ir, intensyviai dirbdamas, reiškėsi įvairiose menininkų organizacijose.
Tuo laikotarpiu jo sukurti paveikslai „Mano tėvas“ (1925 m.), „Grete“ (1928 m.) ir „Mano duktė Kiki“ (1927 m.) atvėrė kelią į autoriaus pripažinimą. Kūrėjo projektas „Žydų maldos kambarys“, pristatytas Didžiojoje Berlyno meno parodoje „Religinis menas“ 1927 m., sulaukė didelio pasisekimo ir dėmesio. 1928-aisiais iš Jonavos kilęs I. Kulvianskis dalyvavo kongrese Ciuriche kartu su garsiais dailininkais Pikasu, Šagalu, Liebermanu Zaku ir Modiglianiu.
1932 m. grįžęs į Jonavą, jis sukūrė seriją darbų, kuriuose atsispindėjo to meto miesto kasdienybė, senos gatvelės, sinagogos... Netrukus Kaune surengė pirmąją Lietuvoje savo personalinę parodą.
Vokietijoje dirbo žurnalo „Radio-Zeitung“ iliustratoriumi ir dėstė mokykloje. Jo darbų įsigijo Vokietijos ir Prahos galerijos. Deja, dėl savo tautybės 1933 m. jam teko emigruoti iš šalies, paliekant čia visą savo kūrybą. Kolega Maksas Dungertas, slapta patekęs į Isajaus butą, paėmė paveikslus „Mano tėvas“, „Grete“, Mano duktė Kiki“ ir išsiuntė menininkui.
Dailininkas, per Italiją pasiekęs Palestiną, turėjo gyvenimą pradėti iš naujo. Emigrantas įsidarbino dailės mokykloje Tel Avive, tapo „Izraelio menininkų asociacijos“ įkūrėju ir aktyviu nariu. 1934–1935m. kartu su skulptoriumi Georgu Laschnitzeriu Tel Avive įkūrė savo meno mokyklą. 1938-aisiais, dalyvaudamas pasaulinėje Niujorko parodoje, sukūrė žydų paviljono dizainą. 1937–1941 m. rengė personalines parodas, kuriose sėkmingai pardavinėjo savo kūrinius.
Be paveikslų, jo išradingumas ir talentingumas išryškėjo kuriant dekoracijas ir kostiumus nacionaliniam teatrui, filmams. 1940-aisiais jam paskirta Tel Avivo miesto mero premija, o dar po metų paskatintas Žydų agentūros meno premija. 1940 m. vedė antrą kartą, jo žmona tapo Susi Offenbacher iš Niurnbergo.
1941m. holokausto metu gimtojoje Jonavoje buvo nužudyti jo artimieji – mama ir brolis, dirbęs mokytoju.
1946 m. dailininkas Kulvianskis nusprendė išvykti į Ameriką, bet vėliau persigalvojo, tačiau 1949-aisiais visam laikui paliko Izraelį ir sugrįžo į Europą. Iš pradžių apsistojo Čekoslovakijoje, po to gyveno Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tuo laikotarpiu savo sugebėjimus ir jėgas atidavė skulptūrai, bet dėl pablogėjusios sveikatos gyveno uždarą gyvenimą.
1957 m. jis su žmona kreipėsi į Vokietiją, prašydami, kad jiems būtų grąžinta tos šalies pilietybė. 1958 m. atgavo norimą statusą, bet kompensacijai už prarastą turtą gauti turėjo įrodyti, kad šioje šalyje yra gyvenęs. Paliudijus kolegoms, jam buvo skirta ir pensija.
I. Kulvianskis ėmė dalyvauti parodose, kuriose buvo siekiama sugrąžinti menininko žinomumą. Jo daug darbų įsigijo įvairios galerijos. Pablogėjus sveikatai, 1969 m. nusprendė išvykti į Angliją, tikėdamasis ten surasti geresnių daktarų. Iš pradžių savijauta pagerėjo, bet po kurio laiko liga vėl progresavo ir 1970 m. lapkričio 27 d. menininkas mirė. I. Kulvianskis palaidotas Londono žydų kapinėse. Jo žmona mirė 1996 m. ir atgulė šalia vyro. Ji visą gyvenimą rūpinosi dailininko meniniu palikimu. Didelė menininko darbų kolekcija saugoma modernaus meno muziejuje Berlyne. 1998 m. išleistame kataloge galima susipažinti su kūrėjo autobiografija ir darbais. Daugybė jo kūrinių yra privačiose kolekcijose ir galerijose įvairiose pasaulio šalyse.
Iš Jonavos kilęs I. Kulvianskis – vienas žymiausių ir daug pasiekęs tarpukario dailininkas plačiai žinomas pasaulyje, aukštai vertinamas meno žinovų, bet turbūt tik retas jonavietis turi žinių apie šį mūsų kraštietį.
Tikėkimės, kad ateis laikas ir šis menininkas bus įamžintas savo gimtajame mieste. Nepraraskime vilties, kad į Jonavos kultūros centro Meno galeriją ar Krašto muziejų bent trumpam atkeliavę darbai leis plačiau susipažinti su I. Kulvianskio kūrybine veikla.
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
