Paskelbtas Rajono naujienos

Ilgaamžiškumo paslaptys: aktyvi veikla, daina ir meilė gyvenimui

Pirmadienis, 06 February 2023 11:31 Parašė 
Šviesuolis B. Sedleckas. Šviesuolis B. Sedleckas.

Žmogus, artėdamas prie asmeninio šimtmečio, dažnai mintimis perbėga savo gyvenimo istoriją, prisimena iš atminties nedylančius įvykius, apmąsto nuveiktus darbus ir sudėlioja artimiausios ateities planus. Upninkėliuose (Upninkų sen.) gyvenantis Bronislovas Sedleckas, sako sudėliojęs savo nueitą kelią į atkarpas – praeitis, dabartis, ateitis. Tai tarsi iki šiol nerašytas dienoraštis, kuriame nėra vietos paslaptims, tai patirtis, suformavusi individualią kaimiečio poziciją visais gyvenimo klausimais. „To iš manęs niekas neatims, nes mano žodžiai – ne lakios vaizduotės, o tikros, išgyventos realybės pateikimas“, – sako garbaus amžiaus vyras.

Darbas – geriausias treneris

Sniegu apklotame erdviame kieme viešpatauja ramybė, netoli daržinės sukarksi   uždarytos vištos, o pravėrus namo duris, pasitinka skambus šunelio Rokučio amsėjimas. Šeimininkas paaiškina, kad šitaip keturkojis pasveikina retkarčiais užsukančius svečius. Ir priduria, kad jam esą smagiau gyventi, girdint šalia savęs tikrą bičiulį, kuriam galima ir padainuoti, ir prisiminimais pasidalyti. Tas gyvas padarėlis, naktimis glausdamasis prie Broniaus kojų lovoje ar švelniai lyžteldamas ausį, ramina ir džiugina sielą. „Rytoj važiuosime į kirpyklą – tegul meistrė pagražins mano Rokutį. Jam patinka kosmetinės procedūros – ir maudymas, ir kirpimas. Va, taip mudu ir gyvename“, – pakalbį pradeda B. Sedleckas.

Anot jo, matyt, atėjo diena, kai privalu susumuoti savo gyvenimą ir sudėlioti į tam tikrus etapus. „Naktimis sugrįžtu į vaikystę, jaunystę, prisimenu neramų pokarį, atsistoju ant dabarties slenksčio ir žvelgiu į kitą dieną. Atvirai pasakysiu: nemaniau, kad sulauksiu tiek metų. Juk mano gyvenimas nebuvo, kaip sakoma, tik rožių žiedlapiais klotas. Išgyvenau tai, ko niekam nelinkėčiau. Bet esu ilgaamžis. Kur ilgaamžiškumo paslaptis? Darbas – pats svarbiausias ir geriausias mano treneris. Taigi ir tie devyni su kepure dešimtmečiai yra jo pasiekimų rezultatas, – sako pašnekovas, tarsi romantiškame filme nuklysdamas į tolimus prisiminimus. – Būdavo, užsimeti dalgį ant pečių ir eini į lanką šienauti. Plaukia rūkas, rasota žolė kvepia, o tu guldai pradalgę prie pradalgės. Paskui išsklaidai nupjautą žolę, kad greičiau išdžiūtų, sukrauni į kupetas – laukas panašėja į gražų paveikslą. O dar reikia į daržinę suvežti. Tai vasaros motyvas, nepamirštamas, nelengvas, nebesugrąžinamas ir nebepakartojamas, tačiau dar ir šiandien šildantis sielą.“

Likimo apraiškos

Pašnekovo žodžiais tariant, „gyvenimas – sudėtingas dalykas“. Bet jis įsitikinęs, kad kiekvienas turi savo likimą. „Dabar, kai permąstau savo gyvenimą, vis labiau linkstu prie to, kad  gimdamas kūdikis atsineša jam skirtus metus. Gimei – ir gyvensi tiek, kiek tau jų duota. Aš, nė keturių klasių nebaigęs, išgyvenau karus, penkis kartus buvau ant mirties slenksčio, bet neėmė manęs toji nelaboji. O tereikėjo tik sekundės, kad jau seniai būčiau po žeme. Vadinasi, nebuvo lemta. Tai argi ne likimas?“ – samprotauja Bronislovas, prisimindamas kelis, vos tragedija nesibaigusius įvykius.

Kartą į jį, piemenį, ganiusį ūkininko avis, kulkas paleido liaudies gynėjai. Berniukas  rėkdamas spruko link sodybos. Bet tie patys ginkluoti vyrai ėmė šaudyti į namus, padegė klojimą, sudegė ten laikyti arkliai. Kitąsyk likimas buvo gailestingas, kai jis gelbėjo į ledo properšą įkritusį šeimininką – tada nedvejodamas krito ant ledo, prišliaužė prie „akies“, plaštaka įvertino ledo storį ir, rizikuodamas gyvybe, ištempė beskęstantį vyrą.

Po karo buvo galima rasti daug įvairių sprogmenų, kuriuos paaugliai mėgdavo uždegti ir gėrėtis erdvę nušviečiančiomis liepsnomis, kurias lydėdavo baisus trenksmas. Bronislovas tokių bandymų metu išvengė bėdos, tačiau vos netapo auka, kai visai netoli sprogmuo į gabalus suplėšė du pavojingą radinį krapščiusius vyriškius. „Buvau beveik šalia, bet mirtis mane aplenkė. Argi ne likimas?“ – retoriškai klausia senolis. 

Sėkmės akimirka jis įvardija ir tą atvejį, kai du vyrai norėjo atkeršyti už pokario metu nužudytą jų brolį, buvusį liaudies gynėjų būryje. „Kažkodėl įtarė mane, nors visai nieko apie tai nežinojau, tai Jonavoje prie namo sienos prispaudė, atsilenkė peilį ir jau ruošėsi smogti, nežinau pats kokiu būdu šokau į šalį ir pabėgau“, – šiurpą keliančiais prisiminimais dalijasi B. Sedleckas.

Kiekvieną tokį susidūrimą su mirtimi pašnekovas įvardija kaip likimo apraišką, nes dar nebuvo prieita lemtingoji riba.

Vaikystės pamokos

Prieš gerą dvidešimtmetį tapęs našliu, Bronislovas liko ištikimas savo išsirinktai ir vienintelei žmonai, tad pamotės trims vaikams – dviem dukterims ir sūnui – į namus neparsivedė, nors ne viena dairėsi į Upninkėliuose gyvenančio Bronislovo pusę.

Dirbdamas mechanizatoriumi, kitąsyk iki išnaktų ardavo laukus ar plušėdavo prie kitokių darbų, bet savo atžalomis itin rūpinosi. „Būdavo, negrįžta laiku į namus, tai skubu ieškoti, net Jonavą pasiekiu. O ką žinai – čia pat sraunios upės teka, o ir taip visko gali atsitikti. Bet išaugo dori ir sąžiningi vaikai. Pastaruoju metu, kai sveikata kartais sušlubuoja, vos ne kasdien mane aplanko, o rytais sulaukiu jų telefonų skambučių. Rūpinasi manim. Ir tuo labai džiaugiuosi.“, – dėsto mintis garbaus amžiaus sodietis.

Vaikystė Bronislovui nesuteikė vaikiško džiaugsmo, teko gyventi skurdžiai, o tėvas, Smetonos laikų karininkas, išvyko į Argentiną ir daugiau nebegrįžo. Tad ir dabar nežinia, kas su juo nutiko ir kur yra jo kauburėlis. Patėvis netryško meile Broniui, dažniau savo jausmus išreikšdavo diržo kirčiais – reikia ar nereikia, o ne užuojautos ar paguodos žodžiu. Toji skaudi patirtis vėliau virto pačia svarbiausia pamoka auginant savo vaikus.

Istorija kartojasi?

Pašnekovas primena, kad būtina gerbti tėvus, moteris, niekada neskriausti silpnesnio. „Neskriausk, bet padėk patekusiam į bėdą. Nedaryk kitam bloga, ir neturėsi nuodėmės. Tai ką toje išpažintyje gali išpažinti, jei nenusidėjai?“, – mąsto Upninkų krašto žmogus.

Dar ir šiandien jam kelia siaubą reginiai, kuriuos teko matyti karo ir pokario laikotarpiu. „Nėra ir negali būti jokio pateisinimo, kai vokietis, važiuodamas motociklu su „lopšiu“, suka vairą ant žydų tautybės žmogaus, o jį sužeidęs nusiveža už miesto ir nušauna. Net vaikiškas šautuvėlis tapdavo pretekstu tyčiotis iš žydų. Buvo atvejis, kai dėl tokio žaislo vyras buvo tempiamas už barzdos ir vedžiojamas po Jonavos gatves. Žydų sušaudymas  Girelėje – baisi tragedija. Prisimenu, pradėjus tverti kolūkius, kai aš jau buvau visas kavalierius, atvažiuodavo valdžios vyrai ir liepdavo pasirašyti sutikimą būti kolūkiečiais, antraip grasindavo tremtimi. Kartą užtraukęs sąmojingą dainušką,  patekau į bulvių rūsį ir turėjau kęsti jame uždarytas. Ir ko tik nemačiau, ir ko tik nepatyriau...“ – palinguoja galvą jis.

Senolis stebisi šiuo metu Rusijos agresoriaus veiksmais Ukrainoje. Anot jo, šitaip žudyti nekaltus žmones, vaikus, moteris, sugriauti miestus – tarsi košmariškas  sapnas. Ar visą pasaulį nori užkariauti? Bet juk paprasti gyventojai nekalti. „Kas čia darosi, matyti, kad žmogus visai nebevertinamas, tarsi koks nereikalingas daiktas. Pats mačiau karo siaubą, negi istorija sugrįžta? Nejaugi XXI amžiuje bus pakartotas ano meto košmaras?“ – ieško atsakymo 92-ejų metų Upninkėlių kaimo gyventojas.

Meninei sielai ribų nėra

B. Sedleckas prisipažįsta ir pats nežinojęs, kad turi meninių talentų. Prieš kelis dešimtmečius jo rankomis išdrožtas Upninkėlių kaimui skirtas kryžius ir šiandien tebestovi prie jo gyvenamojo namo. Kūrybingo ir kruopštaus žmogaus išdrožtais mediniais virtuvės įrankiais džiaugiasi namų šeimininkės. Ne kartą lankydamasis Vyšnialaukio kaimo bendruomenės šventėse, vyriškis nusprendė kaimą įmažinti savo kūryboje – iš įvairių medžiagų sukūrė visas septynias sodybas su kiemuose augančiais medžiais, inkilais, šulinių svirtimis. Jo darbai buvo eksponuoti Jonavos kultūros centro Krašto muziejuje. Tai kūrėjo talento įvertinimas ir pagerbimas.

Stebina Bronislovo sukurtų darbų gausa – viename kambaryje sunku suskaičiuoti jo sudėliotus paukštelius, gyvūnėlius, augalus, Upninkų Šv. arkangelo Mykolo  bažnyčią, kitokias grožybes. Kiek jų dar bus pagaminta ateityje, nesiimsime spėlioti. Ant kūrėjo darbo stalo ؘ– pradėtos kurti naujos ežiukų figūrėlės, reikalaujančios didelio kruopštumo, atidumo ir kantrybės. Susmaigstyti pusantro šimto pagaliukų į polistirolą, paskui visus nudažyti, spygliukų viršūnėles pagražinti šviesiais atspalviais, priklijuoti akis, snukutį ir t. t. – didelis atsidavimas. Bet menininkas sako neketinąs sustoti – mat vaizduotėje jau turįs naują sumanymą. „Visokių paukščių prilipdžiau, o pingvino nėra. Tai sėsiu prie naujo darbo. Gal dar pavyks miesto daugiabutį sukurti? Galvoje sukasi įvairios mintys, o kai noro yra, tai ko laukti?“ – nusijuokia jis.

Sveikatos trikdžiai užkirto kelią dalyvauti Upninkų kultūros namų veikloje, už kurią B. Sedleckas nuoširdžiai dėkoja meno vadovei Laimai Dobrovolskienei, susižavėjusiai jo balsu ir pakvietusiai įsilieti į kultūrinį gyvenimą.

„Manau, nuėjau teisingą, dorą kelią, kuriame išryškėjo du pašaukimai – dainavimas ir drožyba.  Malonu prisiminti renginius, kuriuose dainuodavau romansus, liaudies dainas, su Mykolu Kruču traukdavome duetu. Bet jis dabar išsikraustė gyventi į Jonavą, tai rečiau susitinkame, pasikalbame telefonu, ir tiek. Bet ryšys nenutrūko. O štai Antano Kirvelevičiaus jau niekada nebeteks išgirsti, mus siejo muzika, tad labai bendravome su juo“, – dalijasi mintimis pašnekovas, prisipažindamas, kad sveikata apribojo ir kulinarinius sugebėjimus, kuriais respublikinėje televizijoje kadaise dalijosi šio kiemo šeimininkas.

Prasmingi pastebėjimai

Pašnekovo manymu, mūsų šalyje klestinti biurokratija trukdo gerų rezultatų siekiui įvairiose srityse. Jis įsitikinęs, kad Seimas dirbs efektyviai tik tada, kai Lietuvoje veiks mažiau partijų. „Tuose ūkiuose, kuriems vadovauja vienas žmogus, yra geresnė tvarka. Tai ir parlamente taip turi būti. Čia kaip toje patarlėje „devynios auklės, o vaikas be galvos“. Kam Seimo nariams reikalinga turėti po kelis padėjėjus? Tik pinigai švaistomi. Kiekvienas pilietis, atėjęs  prie balsavimo urnų, privalo gerai apgalvoti savo sprendimą, už ką jis nori atiduoti savo balsą“, – mąsto sodietis Bronislovas.

B. Sedleckas pastebi, kad keičiasi kaimas, nebesigirdi karvių mūkimo, kiaulių kriuksėjimo, žmonės taip pat susvetimėję – vyresnieji išeina į Anapilį, o jaunimas sodybas paverčia vasarnamiais – atvažiuoja tik pailsėti nuo miesto triukšmo.

„Ne tik žmonės, bet ir paukščiai keičiasi. Anksčiau kurapkų pulkai kelius ir laukus užklodavo, dabar jų nebematyti. Net ir varnų sumažėjo, gal, sakau, įrengus uždarus konteinerius lesalo ieško kitur?“, – svarsto senolis.

Mums bekalbant, į kiemą plūsteli balandžių būriai – mat šeimininkas paberia jiems trupinių, tai, anot jo, „visų Upninkėlių karveliai susirenka palesti“.

Toks tas grožybių kūrėjas, garbaus amžiaus senjoras B. Sedleckas, mėgstantis pašmaikštauti ir pagautą mintį užbaigti sąmojingai.  Išgirdęs linkėjimą sulaukti 100-ojo gimtadienio, staiga šmaikščiai paklausia: „O ką tada teks daryti su virš 100 eisiančiais metais?“

Irena BŪTĖNAITĖ

Autorės nuotraukos.