Paukščiai yra vienas nuostabiausių gamtos tvarinių. Su jais mes susiduriame kone kasdien.Tikėtina, kiekvienam yra maloni didžiosios zylės giesmė, pasigirstanti giedrą, nors dar šaltoką vasario ar net sausio rytą. Kartu šio paukštelio giesmė – vienas pirmųjų pavasario ženklų, skelbiančių apie atbundančią gamtą. Sunku įsivaizduoti kaimą ar viensėdį be varnėno švilpimo, lakštingalos suokimo, pempės klyksmų. Ne taip jau lengva einant miesto gatvėmis praleisti pro ausis paslaptingą juodojo strazdo giesmę, skardžias kikilių daineles ar žymiai pagausėjusių kovų kolonijos klegesį.
Tačiau mes paukščius norime matyti bei girdėti ne tik šiltuoju laiku, bet ir žiemą. Juolab, kad tada sparnuočiams itin sunkus laikotarpis - sniegas savo balta marška apkloja žemę ir paslepia menkiausią maisto grūdelį, todėl šie skuba glaustis arčiau žmogaus kaimynystės. Lesyklos pripildytos lesalo gelbėja mažuosius giesmininkus nuo bado, o paukštukų čirškesys, spurdėjimas suteikia mums gerų emocijų, neleidžia tamsiu ir šaltu metu sustingti žmogaus sielai. Šis abipusis ryšys skatina mus nenutolti nuo gamtos ir jausti globos atsakomybę už silpnesnį, o paukštelių akyse žymiai lengviau tirpsta ilgas pavasario laukimas.
Žiemos rūpesčiai
Senam gudobelės krūme pūpso rudi pūkų kamuolėliai. Vienu metu tik plust plust visi ant žemės – sukrito tarsi pernokusios kriaušės. Straksi, čirškia, grūdasi – kuris greitesnis, kuris smarkesnis pasipuikuoti. Ir jau nenusileis vienas kitam jokiu būdu, greičiau kaimynui kuodą nupeš, nei leis gardesnį kasnį iš panosės nučiupti. Grūdų ant žemės sočiai, tačiau ne tiek lesa triukšmadariai, kiek į šalis žarsto. Kuo ne turškiasi grūdų balėjoj. O po minutės, kitos visi kaip vienas šast aukštyn ir vėl gudobelę aplipo. Juokingi tie karklažvirbliai – nei kas juos gazdina, nei baido, bet matyt, patys vaizduojasi priešą regėdami ir šitaip žemyn aukštyn vis purpsi.
O geltonpilvės didžiosios zylutės protingesnės. Jos nematomų priešų nesibaido ir ramiai sau nustvėrusios saulėgrąžą iš lesyklėlės, tupia gudobelėn gardžiuotis. Arba apkibusios taukų skanėstą kala savo mažais snapukais. Kartais to skanėsto pakalti atlekia vidutinis margasis genys. Geniukas Vudis. Zylutėms tada nedrąsu prie tokio dabitos artintis ir jos tenkinasi saulėgrąžomis. Prie geltonpilvių didžiųjų prisijungia būrelis mėlynųjų ir paprastųjų pilkųjų zylelių. Tik kuoduotoji zylė nemėgsta draugijos. Sugriebusi sėklelę nė nesidairius skuta pušynėlin. Ten jai saugiau.
Iš gretimo pušyno, lyg naikintuvas atzvimbia kėkštas. Nutūpęs gudobelės rakštumynuos ilgokai dairosi, kraipo galvą ir pagaliau teigiamai įvertinęs esamą padėtį, klesteli tiesiai į grūdų indą. Bet argi toks snapas teiksis padoriai lesioti po grūdelį. Kur jau ten – šiufeliuoja lyg ekskavatoriaus kaušas aruodan įpuolęs. Atzvimbia dar vienas naikintuvas, po to dar ir dar – mažne dešimties kėkštų gauja. Kyla šurmulys, nepasitenkinimas – kiekvienas nori būt lesyklos šeimininkas. Tačiau tuoj atsiranda atamanas, kuris įveda neginčytiną tvarką: prie grūdų leidžia tik savo favoritus, kitus gi stumdo ir veja šalin. Anie paklūsta atamano valdžiai ir sukiodamiesi per pagarbų atstumą kantriai laukia, kol bosas užpildys savo gūžį. Šiam pasišalinus, puola atstumtieji prie maisto lovio, tačiau žiū, atsiranda kitas bosas. Vėl peštynės, riksmai. Ir taip kol nežinia ko pasibaidę, nušvilpia visa gauja kas sau.
Aprimus mūšio laukui, į gudobelę suskrenda žaliukių pulkelis – ramūs ir taikūs paukštukai. Pasišvilpaudami atsargiai nusileidžia žemėn kažko valgomo skrandukan įmesti. Tarp jų, žiūrėk, ir šiaurės kikilis besisukiojąs, ir geltonoji starta. Ir zylutėms visa ta draugija patinka. Net storasnapis svilikas akylai pasižvalgęs plusteli į šitą draugišką būrį. Visus vienija ta pati bėda – baltasis badas. O su pilnais pilveliais ir šaltis ne toks baisus, ir sekančio ryto jau yra vilties sulaukti. Mažieji sparnuočiai taip įsijautę į savo rūpesčius, tiek užsiėmę išgyvenimo lūkesčiais, kad nė nepastebi staiga šmėstelėjusio viršum jų šešėlio. Tik spurst visi aukštyn į gudobelę, į dygliuotą ir saugų prieglobstį. Tačiau raibas vanagėlis jau spėjo nutverti aukelę. Nebeišauš mažąjam naujas rytas ir nepasveikins vargšelis savo giesmele taip laukto pavasario saulės. Tačiau raibąjam paukštavanagiui irgi norisi sulaukti pavasario, ką darysi, kad jis ne vegetaras. O kur geriausia šilto maisto ieškoti – ogi prie lesyklų, kur renkasi visi bado genami. Taip išeina, kad ir paukštvanagis lesykloje lankosi ir stumia savo alkanas dieneles pavasario link.
Prie gudobelės ramu. Tokia tyla susidomi varnos. Jos tupi aukštuose medžiuose ir aštria akimi stebi lesyklos džiaugsmus ir dramas. Ir tik sulaukusios palankaus meto, nusileidžia iš aukštybių per padorų atstumą. Tačiau nepuola prie maisto kaip visi mažutėliai, bet oriai kepėstuoja sniegu krūmo link. Jei sniego daugiau, pilkasermėgės braukia savo pilvus per purų žemės patalą ir atrodo, kad ne eina, o plaukia kojom po sniegu irdamosi. Betgi bailumas jų didelis, o gal ne bailumas, o atsargumas? Artėdamos prie lesyklos randa jau iš tolo patrupintų batono riekelių – vien dėl jų taip atokiai pamėtytų. Nieko nelaukusios varnelės kapt batoną ir sprunka kuo toliau. Atsarga gėdos nedaro – toks juodųjų paukščių šūkis.
Kuosos, varnų giminaitės, ne tokios baikščios. Suskrenda pulkelis po krūmu, klega, diskutuoja tarpusavy ir renka viską ką randa – tikrai ne kokios tai gurmanės. Vasarą gal ir pasirinktų skanesnių kasnelių, bet žiemą ne metas išrankumui. Žiemą tik griebk ką randi ir džiaukis jei konkurentas neatėmė. Tačiau kuosos draugiškos, nesipeša, tai ne kėkštai kuodus pašiaušę viens kitam į atlapus kimba, o tačiau nematomų priešų baidosi. Kuosos ir su kovais, gerokai už jas didesniais, puikiai sutaria. O va, šarka pati sau šeimininkė ir visi lesyklos lankytojai jai ne konkurentai. Nutūpus gudobelėn pasitaiso savo nespalvotą, tobulų linijų garderobą ir grakščiai nusklendžia vėlyvųjų pietų. Žvilga juodos šarkos plunksnos mėlynu tanzanito atspalviu. Ko gero ir pati žino gražuolė esanti, todėl taip elegantiškai staiposi rytais pušelės viršūnėje. Ir dar čeksi, juokiasi patenkinta, visus matanti, o pati nepasiekiama.
O aš labiausiai laukiu savo balandukų. Apsigyveno vasarą porelė jaunam pušynėly ir kasdien aš juos matydavau sutūpusius greta augančios laukinės kriaušės viršūnėje. Burkuoja meiliai susiglaudę, tylūs lyg savo pačių šešėliai. O dabar gi, žiemą, iš savo kriaušės regėdami paukščių erzelynę, atlekia į lesyklą ir abu pietiniai purpleliai. Švelnios pelenų spalvos su mėlyno atspalvio sparnų plunksnom ir siaura juoda kaklo juostele. Baikštūs ir atsargūs, tačiau alkis prastas draugas: nerizikuosi – negyvensi. Ir sutūpia purpleliai į grūdus, vis pasidairydami, pasisukiodami. Skuba kimšti savo tuščius gūželius. Staiga tik jiems vieniems įmatomam pavojui iškilus, purpteli ir palieka dosnų vaišių stalą.
Tokie tai sparnuočių žiemos rūpestėliai. Svarbiausia – nelikti alkanam. Tada ir dienelė smagesnė ir naktelė šiltesnė. Ir neapsakomai didelė vilčių kraitė sulaukti pavasario saulelės. Šildančios, gaivinančios, linksmos...
Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ
