Daugelis praeities įvykių nueina užmarštin, nes juos ištrina laikas, kitus prisiminimų liudininkai nusineša anapilin. Prarandame nemažai istorinių įvykių, faktų, išgyventos skaudžios patirties. Malonu, kad atsiranda žmonių, kurie ieško liudininkų ir užrašo pasakojimus.
Solomonas Abramavičius ir Jakovas Zilbergas daug metų rinko žydų vaikų, patyrusių holokaustą, pasakojimus. Dalį užrašytų įstorijų sudėjo į knygeles –„Išgelbėti bulvių maišuose“, „50 Kauno geto vaikų istorijų“. Jose randame ir jonaviečių prisiminimų. Kai kurie gimę ne Jonavoje arba iš jos išvežti dar pačioje kūdikystėje, tačiau jų tėvų ir senelių šaknys priklauso šiam kraštui. Todėl sulaukę garbaus amžiaus jie ieško mūsų mieste bent menkiausių detalių, paminėtų artimųjų pasakojimuose. Štai kelių liudininkų prisiminimai.
Chasia Aronaitė-Gitlin ir Volodia Kacas
Ch. Aronaitės-Gitlin tėvas Chaimas Aronas, persikėlęs iš Jonavos į Kauną, dirbo Kapulskio parduotuvėje ir tuo metu garsioje kavinėje. Ten susipažino su savo būsima žmona Michele Kac, kilusia iš Jonavos. Chasia gimė 1936 m. rugsėjo 7 d. Vilijampolėje. Po pustrečių metų šeimoje sukrykštė brolis Motelė. Vokiečiams okupavus Lietuvą, Chasios seneliai Meiras ir Chana Rivka Aronai kartu su dviem tėvo broliais Ziske ir Baruchke buvo nužudyti Jonavoje. Daugumai mamos giminių, išskyrus dėdės Josefo Kaco šeimą, pavyko pabėgti į Rusiją ir išsigelbėti. Ten bandė išvykti ir Chasios šeima, bet buvo sustabdyti ir grąžinti į Kauną.
Chasia prisimena, kad, grįžtant į Kauną apvirto vežimas, mergaitė smarkiai susižalojo koją, ją reikėjo tvarstyti. Pasiekus namus, bute šeimininkavo buvusi šeimos tarnaitė, kuri nenorėjo jo grąžinti teisėtiems savininkams. Atgauti gyvenamąją vietą padėjo vokiečių pareigūnas. Tėvai, išeidami iš namų, pinigus, papuošalus ir kitokį smulkų turtą slėpdavo po mergaitės tvarsčiais. Tačiau nelaimės vis tiek neišvengė. Kartą, išėjus tėvams, į butą įsiveržę plėšikai ir nieko vertingo neradę sumušė mergaitę, nuplėšė nuo jos drabužius ir bintus, po kuriais aptikę papuošalus ir pinigus juyos pagrobė. Šis įvykis privertė šeimą ieškotis būsto kitoje vietoje. Chasia prisimena buvusi labai guvi mergaitė, per „didžiąją akciją“ ją sudrausmino vokiečių kareivis už jos judrumą. Chaimo Arono šeima buvo atrinkta į „gerąją“ pusę, tačiau dėdė Mošė Aronas su šeima buvo išsiųsti į IX fortą.
Iš namo gete, kuriame dabar gyveno šeima, buvo matyti į Kauno IX fortą varomi žydai. Vieną iš forto pabėgusį žmogų tėvas slapstė bute. Mama labai bijojo, nes jei būtų kas radęs bėglį mirties bausmės neišvengtų visa šeima. Todėl bėglys ilgai ir neužsibuvo.
Tėvas įstojo į antifašistinę pogrindžio organizaciją. Jis duodavo Chasiai ir Motelei slapta platinti atsišaukimų lapelius, kuriuos vaikai slėpdavo po rūbais. Mergaitė, būdama judri, neretai pamiršdavo jai patikėtą užduotį ir įsitraukdavo į žaidimus su kiemo vaikais. Brolis Motelė buvo daug atsakingesnis, tad sesę ištempdavo už rankovės, primindamas, ką ji turi atlikti.
Prasidėjus „vaikų akcijai“, Motelė su keliais kitais vaikais buvo pasislėpęs bunkeryje, tačiau juos rado vokiečiai. Tėvai, paklaikę iš skausmo, buvo priversti stebėti, kaip vykdoma egzekucija jų atžaloms. Motelė šaukė gelbėti jį iš liepsnų, mama puolė į pagalbą, bet policininkas, smogdamas jai šautuvo buože, sužalojo nugarą. Po šio įvykio mama taip ir neatsigavo.
Chasia iš geto slapta buvo nešama kelis kartus. Pirmą kartą buvo sumokėta ir sutarta su moterimi, gyvenančia Kauno centre, kad šioji paslėps šešiametę mergaitę. Sutartu laiku reikėjo pralįsti pro spygliuotos tvoros apačią ir eiti nurodyta kryptimi. Tamsioje gatvėje ją sutikusi moteris nuvedė pas kitą nepažįstamąją, kur mergaitė buvo slapstoma. Chasia turėjo sėdėti tyliai rūsyje. Bute mergaitė ilgai neužsibuvo. Išgirdusi apie kaimynystėje rastą nužudytą žydaitę ir ją slapsčiusią lietuvę moterį, Chasia, bijodama tokio pat likimo, nuskubėjo pas netoliese slepiamą savo vienmetę pusseserę Cilią, Josefo Kaco ir Chanos dukrą, siūlydama kuo greičiau grįžti į getą.
Getą mergaitės pasiekė tik vakare. Laukė prie tvoros, kol Chasia pamatė savo mamą ir ją pašaukė. Tamsoje motina jos nepastebėjo, bet tėvui pasakė, kad girdėjusi dukters balsą. Tėvas, norėdamas įsitikinti, ar tai tiesa, už spygliuotos tvoros laisvės pusėje pamatė savo dukrą ir Cilią. Mergaitės pralindo pro tvoros apačią ir vėl buvo gete.
Cilia žuvo „vaikų akcijos“ metu. Josefas ir Chana prieš likviduojant getą su 70 žydų grupe bėgo į slėptis į bunkerį, iškastą miške, bet juos išdavė žmogus, už didelį mokestį turėjęs jiems tiekti maistą. Grupę apsupo gestapininkai ir sudegino gyvus.
Iš tos šeimos išgyveno tik jaunėlis Volodia, gimęs 1941 m. rugsėjo 21 d., kuris buvo išneštas iš geto lagamine, prieš tai suleidus liuminalio. Pagal sutarimą kūdikiu turėjo rūpintis kunigas, bet, vaikui susirgus, jis buvo perkeltas pas gydytoją Baublį. Kūdikių namuose Volodia išbuvo iki karo pabaigos.
Pogrindžio vadovai Chasios tėvui liepė likti gete, neprisijungti prie partizanų. Dienas jis leido dirbtuvėje, o naktimis siūdavo aulinius batus partizanams. Kartą pogrindžio organizacijos susirinkimo metu gydytoja Kutorgienė pranešė, kad rado jo dukrai slėptuvę. Daktarė Kutorgienė tarpininkaudavo užmezgant kontaktus tarp geto pogrindininkų ir žmonių, pasiruošusių gelbėti žydų vaikus.
Šį kartą Chasia buvo vežama į vienuolyną Žemaitijoje. Matyt, geto realijos subrandino vaikus ne pagal amžių, nes maža mergaitė pati apsisprendė palikti šeimą ir vykti su nepažįstamais žmonėmis į nežinomą vietą. „Vaikų akcijos” išvakarėse mergaitę seselė Berlovičienė išnešė bulvių maiše ir perdavė kitai moteriai, kuri nulydėjo Chasią į sutartą vietą Kaune. Iš ten mergaitės buvo vežamos į moterų vienuolyną Girėnuose prie Rietavo. Visą kelionę Chasia tylėjo, nes bijojo sumaišyti kalbas ir prabilti jidiš kalba.
Naujoje įstaigoje Chasia buvo užregistruota Marytės Radzevičiūtės vardu. Ten gyveno beveik dvejus metus. Daugiausia laiko praleisdavo triūsdama virtuvėje, už gerą darbą iš suaugusiųjų gaudavo papildomo maisto, o radusi laisvo laiko išmoko megzti. Dalindamasi gaunamu papildomu maistu ir dovanodama mezginius, mergaitė užsitarnavo kitų auklėtinių palankumą. Vakarais melsdamasi Chasia kartojo savo maldos žodžius: „Aš – Chasia Aronaitė, mano tėvas yra Chaimas, mano mama Michelė, mano brolis Motelė“.
Frontui artinantis prie vienuolyno, vienuolės pabėgo ir paliko vaikus be maisto ir priežiūros. Mergaitės klaidžiojo alkanos ir purvinos. 1944-ųjų pabaigoje vaikų namuose pasirodė jaunas žydas, sovietų karininkas, iš kunigo girdėjęs, kad Girėnų vienuolyne gali būti paslėpta žydaitė. Paklausęs Chasios, kas ji yra, išgirdo jos „maldelę“. Vyras norėjo ją pasiimti į Rietavą, bet mergaitė atsisakė ten vykti. Tuomet apie mergaitės buvimo vietą jis paskelbė Kauno sinagogoje. Šis vyras vėliau buvo nužudytas.
Michelė mirė Štuthofe nuo ligų ir bado. Tėvas buvo išlaisvintas iš Dachau, paskui mobilizuotas į sovietų kariuomenę ir grįžo į Lietuvą tik 1946 m. Kauno sinagogoje radęs skelbimą, vyko į Rietavą ieškoti dukros. Tuo metu mergaitė gyveno su to paties žydo giminaičiais, kurie įkalbėjo palikti vaikų namus. Pamačiusi tėvą, Chasia labai apsidžiaugė, bet apie šeimą tėvas jai nieko nepasakojo. Pasiimti mergaitės su savimi negalėjo, nes vis dar neturėjo, kur gyventi, tad apgyvendino dukrą žydų našlaičių namuose, kuriuose buvo globojama iki pat jų uždarymo 1950 m.
Chasia persikėlė pas tėvą, vedusį Malką ir įsivaikinusį dvi jos dukras. Vėliau susilaukė dar vienos mergaitės. Chasia Malkos niekada nevadino mama. Tėvas buvo supratingas ir dosnus – gyvendamas gete padėdavo žmonėms pasislėpti, priimdavo kelioms dienoms į savo butą. Po karo draugai ar nepažįstami galėjo pas juos prisiglausti ir gauti maisto. Žydų vaikų namų įnamiams duodavo kišenpinigių saldumynams. Visada rėmė tuos, kurie norėjo mokytis, kitiems padėdavo rasti darbą.
Chasia jauna ištekėjo už Jakovo Gitlino, susilaukė dviejų vaikų. 1972 m. persikėlė gyventi į Izraelį. Ji palaikė ryšius su Volodia Kacu, laikė jį savo broliu. Išlaisvinus Kauną, Volodia su savo teta Ida, iš Rusijos sugrįžusia į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Tačiau žuvus Idos sūnui Foliai, ji buvo sugniuždyta, nebegalėjo auginti Volodios, tad atidavė jį į žydų vaikų namus. Vėliau, uždarius žydų institucijas, jis buvo perkeltas į lietuvių vaikų namus ir ten gyveno, iki kol baigė vidurinę mokyklą. Vaikų namai Volodios atmintyje paliko slogius prisiminimus, nes jį skriaudė vyresni globotiniai. Užaugęs Volodia, kaip ir jo tėvas, tapo dailide. 1972 m. rugsėjo 21 d. su šeima persikėlė į Izraelį. Abu jo vaikai gavo gerus išsilavinimus.
Jakovas Corefas (Goldšmitas)
Žemutiniame Naugarde Saros Pogeraitės-Goldšmit ir Chaimo Šimono Goldšmito šeimoje 1920 m. gimė sūnus Mejeris Levas (Leibas). Senelis Chaimas Šimonas tarnavo caro kariuomenėje, o po 1917 m. Spalio revoliucijos – Raudonojoje armijoje. Po demobilizacijos senelis su šeima apsigyveno Jonavoje, ten turėjo savo smulkių prekių parduotuvę.
Vilniuje Geršonas ir Roza Burko susilaukė dukros Sonios. Šeima persikėlė gyventi į Jonavą, mergaitė lankė Javnės mokyklą, kurioje susipažino ir su būsimu savo vyru Mejeriu. Abu susituokė būdami studentai. Mejeris, svajojęs tapti aktoriumi, metė mokslus Ješivoje – pasuko į teatro studiją Kaune. Tuo metu Sonia studijavo Kauno konservatorijoje. Mejeris aktyviai dalyvavo komjaunimo organizacijos veikloje. Gavęs pasiūlymų dirbti garsiajame Michoelso vadovaujamame Maskvos žydų teatre, atsisakė, nes Sonia laukėsi pirmagimio (Jakovo). Po vokiečių įsiveržimo jauna Goldšmitų šeima kartu su Lubošicais ir dviem jų vaikais bandė trauktis į Rusiją. Prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos jie susidūrė su vokiečiais, jaunas vokiečių policininkas patarė jiems saugotis SS dalinių, perspėjo juos, kad esesininkai gali būti žiaurūs žydams. Neturėdami pasirinkimo, Goldšmitai išsiskyrė su Lubošicais ir pasuko į Jonavą, kur buvo likusios jų šeimos. Goldšmitai su Lubošicais daugiau niekada nesusitiko ir jų likimo nežino.
Pasiekę Jonavą, Goldšmitai sutiko savo seną pažįstamą, kuris juos priėmė į savo namus, pamaitino, įdėjo atsargų kelionei ir liepė aplenkti Jonavą, nes ten žudomi žydai, tada šeima pasuko link Kauno, kur pakliuvo į getą.
Pirmosiomis karo dienomis Jonavoje nužudyta apie 2100 žydų. Jonavoje gyvenę Goldšmitų artimieji senelis Chaimas, dėdė Hiršas (jo sūnus) buvo paimti į nelaisvę sinagogoje ir nužudyti pirmąją okupacijos dieną. Senelę Sarą ir tris jos vaikus – Ičelę, Belą ir Gitą Goldšmitus nužudė IV forte su tūkstančiais kitų žydų.
Prasidėjus Krikščiukaičio gatvės akcijai (gatvė taip pavadinta, nes joje gyveno dauguma tokios pavardės žmonių), teta Asia ir dėdė Abraomas tą dieną buvo aplankyti Goldšmitų. Mažajame gete sužinoję apie jų gatvės akciją, nedelsdami išėjo ieškoti ten likusių savų, bet policininkai nieko nebeišleido ir neįleido į mažąjį getą. Šis atsitiktinumas išsaugojo jų gyvybes.
Teta Malka Goldšmitž-Zinger, vyras Berlas ir jų trejų metų dukra Selija Zinger žuvo mažojo geto akcijoje. Močiutė Roza Burko ir jos šeši vaikai Gita, Jankelis, Juslia, Jocheved, Motelė ir Šimelė buvo sulaikyti Jonavoje. Lietuvių policininkas, pravarde Labas (su visais taip sveikinosi), buvo palankus žydams. Veždamas juos ir dar kelis žydus į IX fortą, žinojo, kas jų laukia, todėl sąmoningai sulėtino arklius ir nuvyko daug vėliau nei buvo liepta. Tuomet šaudymai buvo sustabdyti iki kitos dienos, o Burko šeimą įsakyta Labui nuvežti į Vilijampolę. Goldšmitų šeimoje, be Mejerio, buvo dar devyni vaikai, tačiau gyvi liko tik keturi: vyriausias sūnus, kuris po mokslų išvyko į Palestiną, Mejeris, sesuo Asia ir brolis Abraomas išgyveno getą ir koncentracijos stovyklas.
Mejeris sakydavo: „Dar vienas pavyzdys, kad tuometinis gyvenimas buvo tik gerų ir blogų atsitiktinumų virtinė, priklausoma nuo aplinkybių. Kiekvienas žingsnis ir kiekviena minutė galėjo nulemti žydų likimą – gyvenimas ar mirtis“.
Prieš pat karą Geršonas Burko buvo pašauktas į sovietų kariuomenę. Patekęs į vokiečių nelaisvę buvo kalinamas Žiežmarių belaisvių stovykloje. Abraomas Goldšmitas iš geto turėjo paskyrimą dirbti gimnazijos pastate, kuriame buvo įsikūrę esesininkai. Eidamas į darbą, jis sutiko žydų kalinius ir teiravosi, ar jie nieko negirdėję apie žmogų, vardu Geršonas. Šie žinojo, kad toks žmogus yra kalinamas stovykloje kartu su jų grupe. Abraomas nedelsdamas perdavė žinią Mejeriui, o šis, ieškodamas pagalbos, kreipėsi į jonavietį Jahudą Zupovičių. Jahuda, nepriklausomoje Lietuvoje mokęsis karinėje mokykloje, gete buvo paskirtas žydų policijos viršininko pavaduotoju. Jahuda ir Mejeris prieš karą laikėsi skirtingų pažiūrų: Jahuda priklausė „Beitar“ organizacijai, o Mejeris buvo komjaunimo veikėjas. Jahuda, pirmą kartą sutikęs Mėjęrį, išsigando ir pasakė, kad vokiečiai, radę jo pavardę komjaunuolių sąrašuose, tuojau susidoros. Liepė iškart pasikeisti pavardę iš Goldšmito į Geną.
Zupovičius kreipėsi į darbo grupių vadovą Izią Rabinovičių, kuris įtikino vokiečius, kad kepykloje trūksta darbuotojų. Tokiu būdu kepėjas Geršonas iš belaisvių stovyklos buvo perkeltas į getą. Alkį kentusios Goldšmitų ir Burko šeimos pastatė nedidelę krosnį, kurioje slapta Geršonas ėmė kepti duoną.
Iš didelės Burko šeimos holokaustą išgyveno tik dvi seserys – Julia ir Jocheved. Tetos Gitos Burko-Vafnerienės vyras buvo nužudytas Jonavoje, o Gita – Estijoje, Klogos koncentracijos stovykloje. Senelis Geršonas ir keturiolikmetis jo sūnus Jankelis nužudyti Dachau. Senelė Roza ir jos vaikai dvylikametis Motelė ir dešimtmetis Šimelė žuvo Aušvice, o Sonia Kaune.
Mejerio žmonai Soniai viskas buvo paruošta, kad pagimdyti galėtų už geto ribų. Rado ir asmenį, galėsiantį pasirūpinti naujagimiu, surasti globėjus. Tačiau šio plano įgyvendinti nepavyko. 1942 m. sausio 27 d. gimdymą priėmė seselė Markovič. Tėvai nutarė naujagimį, pavadintą Jakovu, paauginti dar keletą savaičių, o tada bandyti išnešti iš geto. Po aštuonių dienų, kai Mėjeris buvo darbe, močiutė Roza ir jos pusseserė Gita įkalbėjo Sonią, kad pagal žydų papročius vaiką reikia apipjaustyti ir pakvietė rabiną. Taip baigėsi visos viltys išgelbėti vaiką iš geto. Mėjeris labaI pyko ant Rozos ir Gitos, bet šios laikėsi savo: „Jei Dievas norės – jis gyvens būdamas žydas, o jei ne, bent mirs žydas“.
Gete trūkstant maisto, trylikametė Sonios sesuo Julia (Judit), išlindusi pro tvoroje rastą plyšį, papasakojo gyventojams apie bado kančias gete ir gavo maisto iš geraširdžių žmonių. Taip Julia pasielgė ne vieną kartą.
Pasklidus gandui apie „vaikų akciją“, kurios metu vokiečiai iššniukštinės kiekvieną geto kampelį, Mejeris po židiniu iškasė duobę su vėdinimo anga, visą apklojo šiukšlėmis, sumaišytomis su rusišku tabaku (machorka”), kurio kvapo nekenčia šunys, ir ten paslėpė Jakovą. Akcijos dieną Mejeris buvo likęs gete, nes sirgo. Mat prieš kelias dienas vokiečiai suvarė žydų kalinius į ledinį ežero vandenį, o paskui įsakė gulėti ant įšalusios žemės. Peršalimo neišvengė nė vienas.
Vaikų ieškojimas prasidėjo triukšminga muzika, kuri turėjo užgožti vaikų verksmą, motinų maldavimus ir šunų lojimą. Geto teritorijoje buvo intensyviai ieškoma slėptuvių, kur slepiasi vaikai ir pagyvenę žmonės. Tačiau vokiečiai, patikrinę kalinių sąrašus ir pasigedę 20 vaikų, suėmė žydų geto policininkus, kankino IX forte, reikalaudami išduoti, kur paslėpti mažamečiai. Juda Zupovičius, kuris išgelbėjo savo dukterėčią Riną Zupovičiūtę, perdavęs ją daktarui Baubliui, buvo kankinamas, sumuštas, bet nieko neišdavė. Jis buvo nuteistas mirtimi ir sušaudytas.
Mejerio draugo mokytojo Samuelio Rozentalio žmona Ronė aktyviai prisidėjo prie geto vaikų gelbėjimo. Ji pasiūlė Jakovą paslėpti vienuolyne Žaliakalnyje. Maiše paslėpusi vaiką, Sonia nepastebėta išspruko iš geto, o savo gyvą nešulį paliko prie vienuolyno durų. Onutė Samuolytė-Liutkevičienė, dirbusi sesele gydytojo Baublio kūdikių namuose, rado vaiką ir nunešė į kūdikių namus. Kadangi berniukas buvo apipjaustytas, jį paslėpė rūsyje, atokiau nuo kitų našlaičių.
Soniai ta diena baigėsi tragiškai. Ją, grįžtančią su draugėmis Sarale Kac ir Alia Ranzuk atgal į getą, prie vartų patikrino gestapininkai ir Saros kišenėje rado seną revolverį. Už tai visas tris moteris sulaikė ir nužudė IX forte.
Po karo Onutė papasakojo Jakovui, kaip jis jautėsi paliktas nepažįstamoje vietoje. Iš pradžių slepiamas rūsyje neverkė, bet tyliai šaukė mamą Sonią, tėtį Leibą. Tada berniuko aplankyti atėjo nepažįstama moteris, kuri nemokėjo jidiš kalbos, ji pažadėjo, jog, jei jis nustos murmėti tuos žodžius, galės išeiti iš rūsio ir žaisti su kitais vaikais viršuje. Jakovas paprašė tik vieno – leisti tuos žodžius kartoti tik sau mintyse, kad jų niekada nepamirštų. Moteris sutiko. Teta Jachoved, kuri pažinojo Jakovą nuo mažens, išgyveno teisuolės katalikės Viktorijos Krulickienės pagalba. Kai Kaunas buvo išvaduotas, tetai Jakovą surasti padėjo partizanė Bela Ganelin (pravarde Katiuška). Ji berniuką priglaudė savo neseniai sukurtoje šeimoje.
Aleksote dirbantis Mejeris priklausė pogrindžio grupuotei, kuri padėjo daugeliui žydų pabėgti iš geto. Kartą Mėjeris su draugu pastebėjo vokietį, saugojusį apleistą trobelę. Tai vyrams pasirodė įtartina, todėl apie įtartiną vokietį jie papasakojo draugams iš rusų pogrindžio ir šie užpuolė tą vietą – rado daug ginklų. Tokie veiksmai padėjo suorganizuoti didelės žydų grupės pabėgimą iš Kauno geto. Pabėgusieji galėjo prisijungti prie partizanų, nes norintys jungtis turėjo atsinešti savo ginklus. Taip kelios grupės sėkmingai pasiekė partizanų būrius, o paskutinė grupė pakliuvo į gestapo pasalą ir visi žuvo. Manoma, kad sunkvežimio vairuotojas galėjo būti provokatorius.
Mėjeris ir jo brolis liko gyvi, nors kalėjo Dachau stovykloje. Brolis Abraomas, gavęs galimybę, išvyko į Izraelį. Mėjeris nusprendė grįžti į Lietuvą ieškoti Jakovo. Jis prisijungė prie į Lietuvą keliavusios buvusių Dachau kalinių grupės, tačiau visus sustabdė priešiški Raudonosios armijos kariai, kurie tyčiodamiesi aprengė Raudonosios armijos karių uniformomis ir nuvežė į Drezdeną – ten uždarė į izoliatorių. Kaliniai suprato, kad juos gali išgelbėti tik pabėgimas. Nežinodami kelio į Lietuvą, jie perėjo Prahą, Varšuvą, Lodzę, kol po mėnesio klaidžiojimų grįžo į Kauną, kur Mėjeris surado Jakovą.
Mėjeris vedė jauniausią mamos seserį Julią (Judit). Po karo šeima persikėlė gyventi į Vilnių, susilaukė daugiau vaikų, kurie Jakovui buvo kaip sesuo ir brolis. Berniukas, žinodamas, kad Julia nėra tikroji mama, niekada apie tai nekalbėdavo. Julia turėjo Lenkijos pilietybę, tad 1957 m. šeima galėjo repatrijuoti į Lenkiją, o iš ten – į Izraelį. 1967 m. Jahuda vedė ir susilaukė trijų vaikų – Amir, Sagiir Adi.
Rina Zupovičiūtė-Kaplanaitė
Mejeris Zupovičius iš Jonavos ir žmona Mira (mergautinė pavardė Strašūnerytė) buvo įkalinti gete, likus kelioms savaitėms iki jų naujagimės Rinos atėjimo į šį pasaulį. Rina gimė 1941 m. rugpjūčio 16 d. Gete taip pat gyveno daugiau šios šeimos giminių, tai: močiutė Hinde Chaja su mamos seserimi dvyne Frida, teta Roza Strašūneryte, dėdės Juda Zupovičius, Moše Zupovičius. Juda Zupovičius buvo geto policijos viršininko pavaduotojas. Mejeris Zupovičius bei jų broils Moše taip pat tarnavo geto policijoje, visi jie bendradarbiavo su antifašistine pogrindžio organizacija. Juda planavo Rinos gelbėjimą iš geto. Jo žmona Dita Zupovičienė- Šperling atsiminimuose rašo: „Prieš karą Juda dirbo su architektu grafu Vladimiru Zubovu. Karo metais šis drąsus žmogus gelbėjo žydus, rizikuodamas ne tik savo, bet ir šeimos narių gyvybėmis. Zubovas mus supažindino su gydytoju Petru Baubliu. Švelnią žiemos dieną nutarėme išnešti Riną iš geto ir palikti ant gydytojo vadovaujamų kūdikių namų laiptų. Rinai, mielai rausvaskruostei mergytei, buvo metukai. Užmigdėme ją liuminaliu, ant rankytės užrišom raštelį su vardu Irena Krikščiukaitė. Man ir šiandien prieš akis – geto vartai, lyg viskas būtų vykę vakar. Temo – gatvė buvo pilna geto gyventojų, grįžtančių voromis iš priverčiamųjų darbų. Lietuvių policininkai prie vartų buvo užsiėmę žmonių tikrinimu, rausėsi po grįžtančiųjų ryšulėlius, kratė drabužius. Pasirinkom tinkamą momentą sumaištyje – nepastebėtos išsmukome pro siaurus šoninius vartelius, kuriuos mums atvėrė žydų policininkas. Frida ėjo su manimi, padėjo nešti mergaitę. Ėjome šaligatviais, kuriais žydams buvo draudžiama vaikščioti, slėpdamos savo geltonąsias žvaigždes. Priešais mus buvo ilga, iki pat tilto gatvė. Dėl antskrydžių nebuvo šviesų, net mėnulio nesimatė, vien pilkas sniegas. Žmonės skubėjo namo po darbų nešini ryšuliais, maišais, krepšiais ir pintinėmis. Niekas nekreipė dėmesio į dvi moteris su vaiku ant rankų. Tamsa slėpė mūsų žydišką išvaizdą. Judrioje gatvėje pavojaus nejutome. Greitai praėjome priemiestį, pasiekėme sutartą vietą. Buvome nedideliame miškelyje. Staiga debesys išsisklaidė, ir pilnatis nušvietė sniegą. Tapo šviesu kaip dieną. Einant toliau apėmė keistas klaikus jausmas, baimė vis augo. Buvom sutarę mergaitę palikti ant įstaigos laiptų, gydytojas Baublys mūsų jau laukė. Tačiau kelias link laiptų vedė pro labai siaurą praėjimą tarp pastato sienos ir aukštos tvoros. Jei būtume buvusios pastebėtos, iš praėjimo nebūtume pabėgusios. Nerimaudamos nusprendėme šiltai įsuptą mergytę padėti ant sniego prie vartų – tikėjomės, kad kas nors ją ras. Tada dar kartą žvilgtelėjusios atgal nubėgome. Sugrįžti neturėjome jokios galimybės, turėjome kuo skubiau pasiekti getą. Vėliau sužinojome, kad Rina ant šalto sniego atsibudo ir ėmė šliaužti, laimei, ji dar nevaikščiojo.”
Kitą dieną Dita iš Zubovo sužinojo, kad mergaitę pro šalį eidamas rado lietuvių policininkas, nunešė ją į kūdikių namus ir įsivaikino, nes su žmona neturėjo savų vaikų. Grįžusi į getą, Dita nuskubėjo pranešti žinią mergaitės tėvams, bet surado Riną savo lovelėje. Paaiškėjo, kad mergaitė naujoje šeimoje gautą saldainį pavadino jidiš kalba. Policininko šeima suprato, kokios tautybės vaikas, nunešė atgal prie geto vartų ir atidavė žydų policijai. „Vaikų akcijos“ metu Rina buvo gete, močiutė ją slėpė su kitais vaikais, bet migdomųjų poveikis baigėsi būtent tada, kai vokiečių kareiviai buvo jau ten. Močiutė tiek užspaudė verkiančiai Rinai burną, jog praėjus pavojui ilgai teko gaivinti. Kitą dieną šeima vėl mėgino mergaitę išvaduoti iš geto. Frida išnešė Riną iš geto ir perdavė lenkei, kurią pavadino Irute Nešukaityte (lenkų kalba tai reiškia „neieškokite manęs“). Bet kaimynas pranešė policijai, kad slepiama žydų mergaitė. Laimei, globėjai pavyko papirkti prisistačiusius policininkus – Rina liko lenkės šeimoje.
Mejeris ir Juda Zupovičius kartu su 35 geto policininkais buvo sušaudyti IX forte, nes neišdavė kur akcijos metu buvo paslėpti vaikai. Mira ir Roza žuvo geto naikinimo metu – gyvos sudegė slėptuvėje. Ditai Zupovičienei pavyko išgyventi. Ji buvo išvežta į Štuthofą. Šiuo metu ji jau garbaus amžiaus ir gyvena Tel Avive. Frida iš geto išsigelbėjo – spėjo pabėgti prieš jo likvidavimą. Ji ištekėjo už Jakovo Kaplano, Jakovas pats buvo išsigelbėjęs iš masinių žydų žudynių Raseiniuose, kur neteko visos savo šeimos. Naujai susikūrusi šeima paėmė Riną iš jos ankstesnių globėjų ir ją įsivaikino. Frida nenorėjo, kad mergaitė žinotų, jog ji nėra jos biologinė motina, dėl to vengė susitikti su ankstesniais globėjais ir Dita. Visi aplinkiniai žinojo ir kalbėdavo, kad mergaitė ne jos – ji įvaikinta. Pati Rina taip pat žinojo, kad Frida yra jos teta, bet visada ja vadino mama, o Jakovą – tėvu. Ta tema jų šeima niekad nekalbėdavo.
Tai keletas jonaviečių likimų, kurių prisiminimai yra slogūs ir slegiantys, bet, norint sužinoti to meto įvykius, reikia užfiksuoti net mažiausias smulkmenas. Laikas nenumaldomai skuba, lieka vis mažiau liudininkų, išgyvenusių tą siaubingą laikotarpį. Ir tik užrašyti tekstai papasakos apie laikotarpį, kurio daugelis net susapnuoti nenorėtų.
Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, istorikė
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
