Paskelbtas Rajono naujienos

Tėviškės kvapas maloniausias už visus pasaulio aromatus

Penktadienis, 13 January 2023 16:55 Parašė 
yra Kulvos seniūnas Ramūnas Gudonavičius yra Kulvos seniūnas Ramūnas Gudonavičius

Esame įpratę žurnalų viršeliuose matyti išsipuošusias vadinamo elito „žvaigždes“, spinduliuojančias šypsenomis ir neįžvelgiamo makiažo sluoksniu. Neretai klausiame: ar tai nėra tik išorinis blizgesys, po kuriuo slepiasi banali tuštybė? Todėl mažo miestelio žiniasklaida gręžiasi į paprastus žmones, tyliai dirbančius savo krašto gerovei. Į tuos, kuriems tėviškės kvapas yra maloniausias iš visų pasaulio aromatų. Toks yra Kulvos seniūnas Ramūnas Gudonavičius, laikomas ne tik seniūnijos, bet ir visos Lietuvos istorijos metraštininku.

Istorijos pėdomis

Kulva – tik mažytė kruopelytė mūsų šalies žemėlapyje, tačiau vietovės garsas siekia net ir kai kurias Europos valstybes. Kitaip ir negalėtų būti, nes čia, nedideliame ir neturtingame dvare, gimė ir užaugo XVI amžiaus kultūros ir žodžio šviesuolis, reformatorius Abraomas Kulvietis. Jo siekiai ir planai buvo itin dideli, tačiau netikėta mirtis nutraukė gyvenimą tada, kai šiam kultūros nešėjui tebuvo vos per 30-imt. Bet ir to pakako, kad jo vardas iki šiol būtų minimas istorijos vadovėliuose.

Pernai Kulva minėjo 640-ies metų sukaktį. Jubiliejiniai renginiai, prasidėję poezijos vakaru bibliotekoje, tęsėsi įvairiais susitikimais, o baigėsi didele šventė Kulvos kultūros centre, įsikūrusiame buvusio dvaro erdvėje. Kiekviena sueiga, kiekviena šventė turėjo savitą atspalvį, o seniūnas R. Gudonavičius kas kartą savo pasisakymuose pateikdavo vis naujų  istorinių faktų, įvykių, susijusių su šiuo kampeliu. Jo kalbose susirinkusieji išgirsdavo iki tol negirdėtos informacijos, siekiančios A. Kulviečio laikus bei aprėpiančios Kulvos krašto evoliuciją.

Anot seniūnijos vadovo, apie savo gimtinę privalu turėti kuo daugiau žinių, jas kaupti ir dalytis su kitais. Antraip istorija liks užmarštyje, o kai kurie krašto įvykiai apskritai gali išdilti iš atminties.

„Kulva traukia nemažai ekskursantų, norinčių susipažinti su Abraomo Kulviečio gimtosiomis vietomis. Mus aplanko ir mokslininkų, ir moksleivių, ir studentų grupės, o minint Kulvos jubiliejų sulaukėme ir Kauno technologijos universiteto emeritų dėmesio. Žinoma, malonu vadovauti seniūnijai, kuri yra patraukli tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu, o be viso to – tai yra mano tėviškė, kur prabėgo vaikystė, kur žinomas kiekvienas takelis, kur gyvena daug pažįstamų žmonių“, – sako R. Gudonavičius.

Vaikystės namas  

Šiandien seniūnas mintimis dažnai sugrįžta į namą, kuriame gimė. Tas medinis pastatas, jo nuomone, greičiausiai bus seniausias visame rajone, nes yra pastatytas 1847 metais. Jame gyvenusias keturias šeimas  siejo labai draugiški, kaimyniški, bičiuliški santykiai, ko dabar dažnai pasigendama.

„Laikmetis daug ką keičia, nuo aplinkybių priklauso ir pats žmogus. Šiuo laiku žmonės dažniausiai mato tik savo kiemus, stengiasi nebendrauti su šalia gyvenančiais kaimynais, tarytum užsidaro savyje. Mano vaikystės metais visos keturios šeimos gyveno tais pačiais rūpesčiais ir sėkmėmis. Pasikeitė aplinka, pasikeitė ir žmonių santykiai“, – samprotauja pašnekovas.

Praeidamas ar pravažiuodamas pro savo vaikystės namą, seniūnas prisimena, kaip jis, būdamas vaikas, stovėdavo prie lango ir žvelgdavo į gatvę, kuria nuvažiuodavo mašinos, nuskubėdavo žmonės. „Kaip šiandien matau save, stovintį prie baltomis langinėmis papuošto lango, per kurį žvelgiant atsiverdavo didelė erdvė. Kol mama sugrįždavo iš darbo, dažniausiai „paleisdavau“ balsą ir dainuodavau dainuodavau, atkreipdamas praeivių dėmesį. Mūsų namas iki šiol tebeturi unikalią šildymo sistemą, kuomet visų keturių butų vamzdynai sueidavo į vienintelį kaminą. Malonu, kad statinys gyvybingas ligi dabar – jame įsikūrę gyventojai rūpinasi tvarka, prižiūri aplinką. Vėliau, pradėjus lankyti pirmą klasę, tėvai pasistatė namą Kulvos centre ir visa mūsų šeima persikėlė gyventi į naujas patalpas. Man, tokiam berniokėliui, tai buvo labai didelis įvykis. Tiesą sakant, kartais prisiminimai jautriai paliečia sielą, kažkas suvirpa viduje, vaizduotėje atgyja mamos veidas, atbunda jos pasakyti žodžiai... Deja, ji sunkiai susirgo ir anksti paliko mus vienus. Man tebuvo devyneri. Taigi nuo vaikystės mane ir brolį augino tėtis, prieš ketverius metus netikėtai miręs. Pats patyriau, kaip nelengva gyventi be mamos, ypač vaikystėje. Prisimenu, kaip tėtis stengdavosi pagaminti maisto vaikams, bet jam nekaip sekėsi. Laimei, močiutė padėjo“, – prisiminimais apie tėviškę dalijasi seniūnas.

Savarankiškumas – naujas potyris

Būdamas labai judrus ir mėgstantis sportuoti berniukas vakarus leisdavo Kulvos mokyklos sporto salėje. Mat įstaigos direktorius Baravykas pasitikėdavo vietos jaunimu, tad duodavo sporto salės raktus ir įleisdavo į vidų. Į perspektyvų sportininką dėmesį atkreipė Kulvos kolūkio krepšinio komanda. „Ką manote? Mokydamasis septintoje klasėje žaidžiau drauge su suaugusiais jaunuoliais. Tuo laiku sporto metodininku dirbo Juozas Storpirštis, jis subūrė šaunią krepšininkų komandą, kuri rajone dažniausiai laimėdavo pirmąsias vietas. Mane domino ne tik krepšinis, žavėjo ir kitos sporto šakos – tinklinis, futbolas, lengvoji atletika. Visur dalyvaudamas susipažinau su daugeliu rajono trenerių, sportininkų, kitokių sričių žmonėmis. Nebuvo kada nuobodžiauti ar tinginiauti – kasdienybė buvo įvairi ir labai įdomi, sakyčiau, nekasdieniška“, – apie pomėgį sportuoti pasakoja seniūnas.

Baigęs devynias klases Kulvoje, o vidurinio mokslo atestatą gavęs Žeimių vidurinėje, abiturientas neabejodamas pasuko į Kauno technologijos universitetą Mechanikos fakultetą, turėjusį maisto pramonės įrangos specializaciją. Tada būsimajam studentui atrodė, kad pakanka šiek tiek išmanyti apie techniką – dviratį, motociklą, o aukštoji mokykla praplės turimas žinias ir išugdys gerą specialistą. Vaikinas iš rajono manė, kad mokslas universitete yra toks pat, kaip ir vidurinėje mokykloje. Tačiau jau pirmomis studijų dienomis suprato, jog svarbiausią vietą čia turi gebėjimas savarankiškai gyventi, dirbti, mąstyti. Aštuoniolikmetis, atvykęs iš Kulvos apylinkės, staiga turėjo persiorientuoti ir tapti suaugusiu piliečiu, atsakingu už save. „Tiesą sakant, patyriau šoką ir negalėjau suvokti, kad viską turėsiu daryti pats. Mokykloje buvome įpratę jausti mokytojo patarimus, išaiškinimus, o čia staiga turi pertvarkyti savo vidinį pasaulį tiesiog į kitą erdvę. Nebuvo lengva, bet pamažu „sukramčiau“ sunkumus, tapau visai neblogu studentu, 1995-aisiais įsigijau aukštojo mokslo diplomą, paskui apsigyniau magistrą“, – sako kulviškis.

Neramus periodas

Būtent tais metais įmonėje „Beržų kompleksas“ buvo renkama nauja jaunų žmonių komanda darbui baigiamame statyti mėsos perdirbimo  ceche. R. Gudonavičius  atitiko vadovybės lūkesčius – jam patikėta vadovauti naujam cechui, vėliau eiti direktoriaus pavaduotojo, o galiausiai, komplekso direktoriui Jonui Klemensui Songailai pasukus į politiką, – ir bendrovės vadovo pareigas.

Mintimis sugrįždamas į tuos laikus, Ramūnas pasidžiaugia, kad likimas suvedė jį su įmonės valdybos nariu Adolfu Šleževičiumi, buvusiu Lietuvos šeštosios Vyriausybės premjeru. Pasak pašnekovo, tai buvęs nuostabus ir sumanus žmogus, gebėjęs matyti perspektyvą, visada ištiesdavęs ranką kiekvienam sutiktam kolektyvo nariui. Ir vėliau bičiuliški ryšiai su juo nenutrūko – pasikalbėdavo, pasisveikindavo asmeninių švenčių proga. „Praėjusių metų vasarą atsisveikinome su Jonu Klemensu Songaila, o gruodį pasiekė žinia apie jo bendraamžio Adolfo Šleževičiaus mirtį.  Skaudžiai išgyvenau jų abiejų netektis“, – prisipažino R. Gudonavičius.  

Darbas kiaulininkystės komplekse užtruko 18 metų. Ir tai, pasak Ramūno, buvęs pats sudėtingiausias laikotarpis, lydimas įtampos ir milžiniško krūvio. Taip, buvo pasiekta gerų rezultatų, buvo mėnesių, kai apyvarta viršydavo pusantro milijono litų. Tačiau kokia tų rodiklių žmogiškoji kaina? O kiek naktų teko nemiegoti netikėtai užklupus kiaulių marui?

Šiandien slogu apie tai kalbėti, tačiau įmonės bendruomenės nariai suprato sudėtingus procesus, problemas, o svarbiausia – nebuvo palikti be pajamų. Nemigo naktys, rūpinimasis kolektyvu, darbas kartais net „apvaliomis“ paromis ir stresas atsiliepė R. Gudonavičiaus sveikatai. Teko patirti kelias operacijas, kelis kartus gulėti reanimacijoje ir laukti, kokia išauš kita diena. O įveikti ligą labai norėjosi, juolab kad šeimoje smagiai krykštavo metukų neturintis sūnus.

Artimieji gyveno neramiu laukimu, o teta  Vladislava išsirengė į piligriminę kelionę, su savimi nešdama maldą už sūnėno Ramūno sveikatą. Moteris sakė, kad kiekvienas, pasiryžęs tokiai ilgai kelionei, atlieka tam tikrą misiją – meldžiasi už artimuosius, prašo Aukščiausiojo pagalbos ir tvirtai tiki, kad viskas yra Dievo valioje. 

„Tas laikotarpis man visiškai pakeitė gyvenimą – gyvenu nebeturėdamas skrandžio, todėl visada jaučiu alkį, nes nebėra organo, kuris perduotų signalą smegenims apie sotumą. Bet esu gyvas, vaikštau žeme, bendrauju su žmonėmis, dirbu, rūpinuosi šeima ir labai myliu gyvenimą. Tas juodasis periodas – jau praeityje ir, tikiuosi, niekada nebepasikartos“, – mąsto R. Gudonavičius.

Giminės suėjimai

Laikas nenumaldomai veržiasi į priekį – čia vasara, čia žiema. Ir vėl viskas iš naujo. Seniūnas pastebi, kad rudenį jis laiko artimesniu savo sielai. „Visi metų laikai nuostabūs, bet ruduo turi išskirtinių savybių. Artėja metas, kai reikia susumuoti metų rezultatus, apžvelgti nuveiktus darbus, įtakos turi didžiųjų švenčių – šventų Kalėdų laukimas. Atrodo, kiekviename kamputyje laukia paslaptis, kuri atsivers Kūčių vakarą“, – mintija pašnekovas.

Plati Gudonavičių giminė į Kulvą susirenka du kartus per metus. Apie pusšimtis artimų giminių su savo šeimos nariais į Ramūno namus atskuba birželio mėnesį, per Jonines. O antrasis suėjimas skiriamas prisiminti tuos, kurie buvo kartu, – lapkričio 1-ąją.

„Tėčio gimtadienis yra lapkričio 3 dieną. Kai minėjome jo 70-metį, lapkričio 4-ąją mano šeimoje gimė sūnus. Tad po šv. Mišių bažnyčioje susėdame prie pietų stalo. Šioji giminės sueiga ramesnė ir tylesnė už birželio, bet visi pasidalijame patirtais įvykiais, prisiminimais. Toks gyvenimo dėsnis – vieni išeina, kiti ateina. Atrodo, visko turėtų pakakti, bet pasaulyje tvyro nerimas, kaip tame Čiurlionio paveiksle. Tarytum maldą kartojame žodžius – kad tik nebūtų karo. Visa kita įveiksime, o duona pasidalysime“, – atsisveikindamas priduria Kulvos seniūnijai vadovaujantis  R. Gudonavičius.

Irena BŪTĖNAITĖ  

Vitos Radionovienės nuotrauka.