Viešojoje bibliotekoje įsikūręs senjorų klubas „Polėkis“ savo popietę paskyrė poezijai ir dainoms apie rudenį. Ne vienas dalijosi prisiminimais apie tai, kas įvyko mielo ir neužmirštamo jo rudenį, skaitė savo mėgstamų poetų posmus, savo sukurtus eilėraščius.

Svarbioji renginio dalis paskirta ką tik pasirodžiusiai jonaviečio Petro Zlatkaus knygai „Meilės ir vienatvės filosofija“. Ją pristatęs žurnalistas Marius Glinskas apgailestavo, kad knyga išleista tik 60 egzempliorių tiražu. Jei pasiektų mus ir 100 egzempliorių, knyga būtų akimoju išgraibstyta.  O ji išties verta dėmesio. Sudėta ne iš atsitiktinių tekstų, o tam tikra seka, apgalvotai, tad ir pakankamai konceptuali, priskirtina meilės lyrikai. Pradedama, rodos, iš toli – nuo gimtųjų Noriūnų, Kupiškio, Kupos, Lėvens su ganėtinai nostalgiškais etnografiniais motyvais (varnėnas – tai špokas), toliau autorius aprašo savo jaunatviškus susižavėjimus, sužadinančius ir dabar poetinį įkvėpimą, nuo konkretybės pereina prie abstraktaus kūną ir sielą užburiančio moteriško grožio. Moteris jo poezijoje – tai undinėlė, Afroditė, nimfa, o poezija – žavi pozuotoja („Plunksnos draugei“), kuri ne visiems suvaldoma ir suprantama, kartais teužmatoma pro lango stiklą (skyrius „Jonavos naktys“). Vis dėlto kartais sunku atspėti, ar čia asmeniniai intymūs posmai, ar donkichotiška šėlionė, įsivaizduojant kone visomis prasmėmis tobulą moters idealą. Šiek tiek taip ir šiek tiek kitaip. Čia, matyt, ir slypi meilės lyrikos paslaptis, varomoji jėga – sužeista širdis, išreiškiama metaforomis, gimtosios kalbos turtingumą bylojančiais rimais. P. Zlatkus lig šiol ištikimas tradiciniam eiliavimui, klasikinei strofai, ir tai džiugina, nes kol kas niekas nežino, kieno vaga poezijos arimuose bus gilesnė – postromantikų ar postmodernistų...

Popietėje gimtadienio proga buvo pasveikinta ilgametė bibliotekininkė  Nijolė Šaparavičienė. Šios įstaigos direktorė Skirmutė Gajauskaitė palinkėjo jai ir toliau spinduliuoti kūrybine energija, neprarasti visuomeninio aktyvumo. Popietę gražiai paįvairino įrašai su jaunųjų atlikėjų muzika, senjorų bandymai pritarti iš eilėraščių gimusiems posmams. „Toks nuogas, toks nuogas ruduo...“ – niūniavo klubo nariai kadaise A. Miškinio žodžiais sudėtą dainą.

Gintas Milkus

Viešosios bibliotekos nuotr.