Margomis skaromis apsidangstę medžiai kviečia pasivaikščioti po poezijos lankas, kuriose glūdi nostalgiškas gervių atsisveikinimas, meilė žmogui, o svarbiausia – ištartas žodis tampa autoriaus giluminiu jausmu. Toks tas gyvenimo dėsnis – duoti ir kažką pasiimti. Negrįžtamai. Nebeprišaukiamai. Skausmingai. Tai ir pabraidykime po mūsų rajono kūrėjų užrašytas mintis kaip audinį, vadinamą eilėraščiu.
Malonu, kad poezijos klubo „Šaltinis“ nariai, vadovaujami Kristinos Jaskūnienės, tęsia savo kūrybinę veiklą ir aktyviai atsiliepia į kvietimus pasidalyti savo sukurtomis eilėmis. Jų skaitomi eilėraščiai skambėjo Vyšnialaukio (Upninkų sen.) bendruomenės vasaros palydų šventėje, Šveicarijoje surengtoje tvirtas tradicijas turinčioje „Rudens mozaikoje“, įvairiuose kolektyvuose. O rugpjūčio mėnesį Pakruojo savivaldybės ir literatų klubo „Židinys“ paskelbtame respublikiniame eilėraščio konkurse „Kad būtumei ne skausmas, o daina“, kuris skirtas poetui Vaidotui Spudui atminti, šių eilučių autorė tapo antros vietos laimėtoja.
Šiemet savo autorinių knygų sąrašą šeštuoju poezijos leidiniu „Po vieversių dangumi“ praturtino Upninkuose gyvenanti Ana Aleksandravičienė. Pasak autorės, tai jos vyro Alekso dovana jubiliejaus proga. „Gyvenime nesiskundžiu artimųjų dėmesiu, bet susikurti gražią pasaką sau – labai smagu. O kai ji yra dar ir gyvenimiška, sveikatos prideda. Toji knyga nėra stebuklas, juk gyvenu „po vieversių dangumi“, o gamta įkvepia. Mano knygos yra savotiški dienoraščiai. Kūnas sensta, o siela tai blezdingėle plazda!“ – šmaikštauja Ana.
Produktyvi eiliuotoja jau turi rankraštį ir septintam leidiniui, tad būsimos sukakties proga tikriausiai vartysime dar vieną jos eilėraščių rinkinį. Anot autorės, „davė Kelmė motinėlė žemaitukei širdį nenuoramą, tai ir streksiu“. Rinkinyje yra ir žemaičių tarme sukurtų eilėraščių, o knyga iliustruota pačios kūrėjos piešiniais. Gaila, kad A. Aleksandravičienė pasitraukė iš „Šaltinio“ klubo.
Į kūrėjų gretas įsilieja naujų talentingų žmonių. Šio puslapio rubrikoje „Nauji vardai“ kviečiame susipažinti su Kristinos J., kol kas nedrįstančios atskleisti savo pavardės, ir Jovitos Rutkauskaitės poetiniais bandymais.
Tegul rudens spalvos įkvepia geriems darbams, šiltoms mintims ir pažinčiai su jautrios sielos poezijos kūrėjais.
Irena NAGULEVIČIENĖ,
„Šaltinio“ klubo Garbės pirmininkė
---------------------------------------------------------------------
Nauji vardai
Jovita RUTKAUSKAITĖ
CAFE DE FLORE
Rytinės meditacijos metu akis užmerkiau
Ir atgręžiau save į akinančią pietų saulę.
Nušvito akyse geltona dieviška šviesa.
Tą skaidrią laimės šviesą jau esu regėjus
Akimirkoj trumpoj su mylimais praėjusiais.
Atėjo šiltas supratimas – juose mačiau tave.
Mačiau tą gėrį, jausmą tyrą
Pirmosios meilės žvilgsny giliame,
Jaučiau aistros intensyvumą
Skriaudėjų toksiškame glėbyje.
O kiek akimirkų jau pamiršta, sapnuos ištirpę,
Kai gimėm ir užmigom užmaršties miegu.
Gyvenimai praėję muzikoj prisikelia
Lengvu ir ilgesingu džiaziniu ritmu.
TIKRA-NETIKRA NR. 2
Ar menas – kai gražu, kai ausiai malonu?
O kaip tada vadinsim tai, kas kalba tiesą,
Bet ką matyt, girdėt – nepatogu?
Išnirus iš tamsos koktu žiūrėt į šviesą.
Ir kaip apsaugot jautrią meno klientūrą,
Kai ją net nekalta tyla baugina?
Tik drąsiai kaltins veidrodį melu,
Išvydę savo veidą abejingą.
Tekste – gelmė. Užlieja muzika prasminga,
Bet atlikėjo mimika – neišraiškinga.
Atrodo pasikėlęs. Žiūrovui nuobodu...
Leist menui už save šnekėti – per kuklu.
Poezija – leidyklos šiukšlinėj, kišenėj – vėjas.
Gal pasirodė per keista? Jie ne tokios tikėjos.
Charizma – valiuta, pritraukianti gerbėjus!
Iš spausdintuvo pigūs printai liejas...
EGZISTENCINIS
Kartą kilo klausimas – ar aš laiminga?
Negaliu sakyt, kad nelaiminga.
Laiminga, kiek esi laimingas,
turėdamas saugius, šiltus namus,
Sotų pilvą ir lentyną, knygų pilną.
Aš bent jau ne mažiau laiminga,
nei prieš rytinę saulę besirąžanti katė.
Tai kodėl tada gūdžioj nakties gelmėj,
Kai skubos rūbus numetęs miestas guli,
Ir stebiu liūdnai man besišypsantį mėnulį,
Daros taip giliai, taip egzistenciškai ilgu?
Ilgu mylimo Žmogaus, kur mano širdį turi,
Bet dar ilgiau Tėvelio kosminių Namų.
Miela, kančios pripildytoji Žeme,
Nepyki, kad jaučiuos čia lyg narvely.
Pritūpus pro balkono virbus žiūriu,
Kaip paprasta be išvedžiojimų gyventi.
Tiesos ieškot paklydus Dievo valioj –
Prakeiksmas, o gal išimtinė laimė?
Įstrigusi esu tarp amžinos vienatvės
Ir nepakeliamos žmogui meilės.
Tai ne šio pasaulio ilgesys man gelia,
Gležnas kūnas bijo, kad neatlaikys –
Gal suplyš, gal išsilies upeliais,
Žemėn susigers, išnyks.
Bet godas nutraukė šypsena mėnulio,
Paukščių takas pargrąžino, kur ramu.
Širdis kužda – žemėj šioj pabuvę,
Lėksim vėl link amžinų Namų.
-----------------------------------------------------
Kristina J.
***
ten gumulas po krūtine
lyg saulės rezginy
didžiulis spiečius bičių
sunešęs klampų limpantį
ne medų
ir dūzgiantis
ir lipdantis
ne vaško akutes
ir jos išplinta
visais spalvotais josios viduriais
lyg rėtis košdamos
išlikusius dar syvus
iš kraujo
deguonies
iš to kas gyva
dar bus šiek tiek trumpiau
nei saulės blyksnis
nutūpęs ant jos strazdanoto veido
paliks dar vieną mažą rausvą gėlę
ir tyliai smilks
silpnėjant iškvėpimams
iš švelniai ges
jos ašaroms ledėjant
***
aš neblaivi
apsvaigus tarsi kelio dulkės
nežinančios, kuria kryptim išnykt
nulijo lietūs
o tu vis dar klūpai
prie snaudžiančio akmens
nubusk ir imk
mane į saują
panešėk per žingsnį
link ąžuolo, kur glaudėmės kadais
pamirški kaip liečiau
ir ramų žvilgsnį
ištiesk pirštus
mylėdamas
paleisk
kad aš nugulčiau ant notrelės žiedo
to balto
pasidengusio pūku
ir eik tolyn
klausydamas kaip giedu
aš savo rytą
naktį be sapnų
nutilsiu greitai
vos išauš rugpjūtis
ir mano aidą tyliai pakartos
svyruoklė smilga
rytmetis per pjūtį
užkritusi žvaigždė už pakarpos
***
braukiu per save
tarsi raidę
ne vietoj padėtą kablelį
trinu vos ryškėt ima vaizdas
maskuoju rodykles į kelią
kurio nepasieks jokios svajos
joks planas negims
jokie norai
neperlips per slenkstį
į žalią
sodelį, kurio dar nerodžiau
nei tau
nei kitiems
ir save
iš ten pamažu išvarysiu
nubrauksiu dulkėta gatve
per visą save
kad sugrįžčiau
---------------------------------------------------------------
Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ
NORS IR PASENO OBELIS
Žvilgsnis nuslysta upe:
Ak, kaip žydėjo mūsų sodas,
Grožybės kiekvienam kampe,
Aušra lyg pasaka atrodė,
Kai iš naktigonės svaigios,
Pasaga žirgo žolę skynė,
Lūpos žadėjo, išbučiuos…
Ir viską laikas nulakdino.
Vasara liko, bet joje –
Kiti žvaigždes dabar skaičiuoja.
Esu dar čia ir jau ne čia, –
Pražydus sodui, pagalvoju, –
Paseno mūsų obelis,
Šešėlį meta jau gruoblėtą,
Metai išlis, bet juk paliks
Kas buvo mudviejų mylėta.
DANGAUS SKIAUTELĖ
Neliūdėk, neliūdėk… kai alėjos
Gelsta, vėjas nešioja lapus,
Tarsi laiškus rudens, nugalėjęs
Liūdesį, pasitiksi gandrus.
Jie sugrįš, jie sugrįš į Tėvynę,
Bus pilni vėlei laimės lizdai.
Kleketuos, kleketuos naują žinią,
Sodai puošiasi meilės žiedais.
Dar pabūk, dar pabūk, mielas mano,
Tu laimingas šioj žemėj, pabūk.
Širdį juk paprastumas išgano,
Dalini jei gerumą perpus.
Neliūdėk, neliūdėk… rankos vėjo
Debesis renka, liūdesį praus.
Jei esi, jei esi tu mylėjęs,
Atsikirpsi skiautelę dangaus.
--------------------------------------------------------------------------------
Marius GLINSKAS
Į SENAMIESTĮ ATPLAUKIA VALTYS
(regėjimas)
Žydros ir geltonos plaukia valtys –
Gyvos ir užmirštos mūsų kaltės.
Kuršių, jotvingių, šmaikščių aukštaičių
Jos švartuojas Gedimino aikštėj.
Vos vidurdienį nuaidi dūžiai –
Skrodžia skersgatvius žili sūduviai.
Barška ietys, skambalai, grandinės –
Ilgaplaukę vilkmergę skandina.
Šluosto veidus miestelėnai, gaila –
Tiktų ji poron pačiam Jogailai.
Tik po daugel amžių, daugel metų
Dar prikels jos vėlę filomatai.
Švystelės grakšti vėlė oran –
Jau ne vilkmergė, o Barbora.
Ir lėtai sklandys virš miesto vartų,
Kad užtartų kenčiančią, užtartų...
Bet nebus kryžiuočių jau, pajacų,
Pajuodavo freskos kriptoj Pacų.
O į rašmenis senų žodynų
Daug įmaišė valtininkai vyno.
Gal tik migloje žibintui mirgant
Dar išvysim valtį. Ji – be irklo.
MEDINIS ANGELAS
Skiriu Artūrui N.
lietus beldžiasi liūdesio dienos
nelaimina mus net Dievas
tad angelui nors padėkokim
kad viltį atsiųstų kokią
dalinkim tą viltį kaip riekę
vaikams ir senoliams jos reikia
jei žiemą vilties pristinga
sušukim: riestainiais sninga
o tas dievdirbys keistuolis
kurs angelus glosto uoliai
išdroš stebuklus tau septynis
deja, angelai jo mediniai
išdrožt neužtenka proto
kad paukščio balsu sugiedotų
ištartų: žmogau, tu ne vienas
esi čia ir knibžda jau kiemas
medienos taip pat neužtenka
kad tau nusileistų ant rankų
šviesos širdyje reik ir meilės
ir ašaros riedančios gailiai
-----------------------------------------------------------------------
Irena NAGULEVIČIENĖ
MANO MŪZA
Einu į žiburį,
pas savo sielos Mūzą,
paliesiu lūpas, kvepiančias sakais,
per melsvas lygumas
nueisime abudu
ir po pušim rymosim kaip kadais.
Užgims melodija
iš žodžių plačios jūros,
rasotu dobilu pavirs daina...
Tai džiaugsmo posmas,
lyg dangus staiga prakiuręs,
tarsi taurė, svajonių sklidina.
Einu į žiburį,
į spindulėlį mažą –
beribis kelias liepų šlamesy.
Likai many kaip pats
tyriausias meilės lašas,
tu mano Mūza, vyturys esi.
TARP ŠIANDIEN IR RYTOJ
Vanduo, pajuodęs seno kiemo kūdroj,
Žaliom vienatvės ašarom apteko.
Net ir pelėda čia užmiršo ūbaut,
Apleidus šiltą kaimynystės šneką.
Nutilęs rymo velenas malūno,
Sparnai suplyšę tarsi žvejo tinklas...
Gal gyvastis galaktikoj pražuvo?
Nėra, kas gali mįslę tą įminti.
O laikmetis vis šimtmečius skaičiuoja,
Užklodamas velėną ant likimų,
Plona gija tarp šiandien ir rytojaus
Baltų lelijų puokštę kažkam skina.
---------------------------------------------------------------------
Petras ZLATKUS
***
Jausmai pasiklydo
Rugsėjo sonetuos –
Akorduos lietaus
Melancholiškai lėto.
Ir lapai nukritę
Po kojomis čeža,
Lyg auksas, lyg varis,
Lyg sapno miražas.
O muzika sklinda
Iš tolių Visatos,
Siela apžavėta –
Aš girtas kaip reta!
Ir kužda ruduo:
Aš – daina paskutinė,
Greit deivės sulauksit
Plaukais sidabriniais.
***
Rudeniniuos vėjuos
Sodo gėlės vysta,
Draikos rūko šilkas
Kiek tik užmatai.
Viskas žemėj keičias,
Tik sapne išlieka
Tas žavus pasaulis,
Kurį tu matei.
Ir lietum į stogą
Naktimis barbena,
Vaikšto palei langus –
Gal kas įsileis...
Aš užmigt norėčiau
Ant krūtinės tavo
Ir pabust, kai puošis
Obelys žiedais.
Puslapį parengė Irena BŪTĖNAITĖ