Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Dvaro sodybos autentika priklauso nuo šeimininkų pozicijos

Ketvirtadienis, 10 November 2022 13:19 Parašė 
Dvaro rūmai glaudžiasi senų medžių šešėlyje Dvaro rūmai glaudžiasi senų medžių šešėlyje

Šimtmečius kurtas Žeimių dvaro rūmų ansamblis glaudžiai susijęs su šalia išaugusio miestelio istorija. Praeityje  Žeimiai – LDK  kunigaikščio kiemas – dvaras, vėliau – didikų Zavišų, Medekšų, Kosakovskių giminių tėvonija. Dabartinis valdų savininkas Domas Noreika , ypatingą dėmesį skiria pastatų ir parko renovacijos autentiškumui  bei regiono kultūros  židinio puoselėjimui.

Ryškiausias vaidmuo dvarų sodybų kultūrinio kraštovaizdžio panoramoje tenka istoriniams želdynams: sodams, parkams – pirminiams kraštovaizdžio architektūros židiniams, atskleidžiantiems žmogaus siekį tobulinti aplinką, kurti „gyvuosius“ meno kūrinius.

Istorinio želdyno (sodo) vaizdas kiekvienoje epochoje savaip išryškina supantį pasaulį, žmogaus vietą jame. Ne veltui sodai vadinami mūsų sielos veidrodžiais. Tai tarsi gyvenimo modelis, siekiamybė, esanti ne tik realioje, bet ir meninėje – kultūrinėje erdvėje. Istorinių sodų, parkų kūrimo principai visuomet atspindėjo ir vyraujančius dailės, poezijos, filosofijos mąstymo principus, todėl jų stilių istorija yra itin glaudžiai susijusi su kitais menais. Tad ir mes su naujuoju šeimininku D. Noreika pažintį su dvaro ansambliu pradedame nuo senojo parko.

Parko želdynai

Žeimių  dvaro parkas pradėtas kurti XVII a. Pasak Domo, dabar matome hibridinį parko stilių – vėlyvojo baroko parko likučių ir angliško tipo peizažinio parko sintezę. Taip yra todėl, kad keičiantis dvaro valdytojams, perplanuojama ne tik pastatų architektūra, bet ir ją supantis peizažas. Visą sodybos teritoriją seniau supo apsauginės želdinių juostos. Parteris buvo apsodintas alyvų krūmais ir gėlių klombomis. Prie takų driekėsi gazonai, stovėjo suolai su akmens pagrindais. Iki šiol yra išlikę vartai su keturiomis kvadratinėmis tinkuoto mūro kolonomis. Valstiečiai galėjo pėsti ateiti iki jų ir per tarnus kreiptis į šeimininkus. Kalbėti privalėjo tik lenkiškai.

Iki dabar ošia 400 metų skaičiuojanti senųjų liepų alėja, vedanti nuo dvaro iki pat Jonavos-Šėtos kelio – vis dar barokinio parko fragmentai, kurti  Dominyko Kosakovskio. Tiesa,  senųjų medžių jau likę gana nedaug. Domas apgailestauja, jog kasmet  audrų ir vėtrų neatlaiko po keletą parko senolių. Pietų pusėje – ryškiausia peizažinio parko dalis. Čia tebėra kadaise supiltas poilsio kalnelis, už kurio vis dar tyvuliuoja tvenkinys, o jame smagiai krykauja laukinių antelių pulkeliai.

Ten pat auga juodauogių šeivamedžių giraitės -  krūmai gana aukšti, žydintys baltomis, savito kvapo žiedų kekėmis. Šeimininkas pasakoja, jog seniau naujakuriai dėdavo šakeles po grindų lentomis, kad pelės, neapsikentusios stipraus kvapo, amžiams paliktų namus. O pats Domas žiedų arbata veja šalin prikibusį kosulį.

Gamta ir ekologija

Aukštuose parko medžiuose juoduoja daugybė lizdų. „Pilkieji garniai su mumis draugėje gyvena,- rodo dvaro šeimininkas. - Čia esančiuose tvenkiniuose ir žuvį traukia.“ Šalia garnių, skardžiai karksėdami ratus suka kovai. O netolies ir didžiosios antys vaikus augina. Ne tik vasarą parkas pilnas gyvybės – žiemą ir kiškis ilgom ausim nustraksi alėja, ir lapės teritoriją patikrina – bene ras kur vištų tuščiam skrandžiui užpildyti. Ir stirnaitės pagraužt jaunų medelių žievės taikosi, o seniau net stumbras ateidavęs po rūmų teritoriją  pasižvalgyti, tačiau likimas nebuvo jam maloningas – nušovė medžiotojai.

Naujieji dvaro šeimininkai itin palaiko ekologijos idėjas: nors žolė apima didelius plotus, tačiau su burzgiančia technika jie žemės nekankina. Tik takelius praėjimams išryškina, o parko žolę leidžia nukramsnoti kaimynų triušiams, arba įleidžia karvę pasiganyti. Mainais valdų savininkai  gauna šviežio pieno, bet ne maistui jį vartoja. Pasak D.Noreikos, išrūgų baltymas yra stipriausias klijus iš senųjų polimerų. Tačiau apie tai kiek vėliau. Stebėdami sparčiai augančią žolę, abu suvokiam, jog anuomet žoliapjovių tai nebuvo - jas atstojo avys, ožkos, dar arklys koks prarisnodavęs per kiemą. Tik patvorius dalgiu nurėždavo mūsų protėviai, tačiau aukštos žolės nesibijojo ir neskuto sulig žeme kaip dabar.

Pats dvaro parkas  gana kompaktiškas, vidinė jo kiemo dalis nedidelė. Tačiau 1890 m. dvaro inventoriuje minimas didelis sodas. Tad ir dabartinis savininkas lygiuojasi į didikų pavyzdį ir siekia jį atkurti sodindamas senovines obelų veisles. O medelių – ąžuolų, klevų, liepų – parko tuščioms erdvėms pats prisiaugina. Smagu būtų sulaukti voveraičių šėliojimo. Tiesa, buvo keletas pūstauodegių anksčiau, tačiau atklydusi kiaunė visas išgainiojo. Vos atsikėlę dvaran šeimininkai iškart suprato, jog ne vieni esą – palėpėje šeimininkavo šeškai. Dabar gi triukšmadariai išsibėgiojo, tik laukiniai karveliai po langais burkuoja.

D.Noreika sodo ir parko nei purškia, nei tręšia cheminėmis trąšomis, o pakraštėly iškastas  duobes pildo organinėmis  medžiagomis ir gamina biomasę, kuri puikiai praturtina žemę. Tokiame ekologiškame gamtinės žemdirbystės ūkyje vakarais ūbauja pelėdos, pupsi ežių šeimynos, o nuolatinių gyventojų baltųjų gandrų pora niekad neapleidžia senojo, apie 350 metų gyvuojančio klevo. Beje, to klevo medienoje veisiasi viena šakninių vabalų rūšis, užimanti garbingą vietą Lietuvos Raudonojoje knygoje.

Privatumo kultūros stoka

Sukame link rūmą puošiančio lenkto panduso su laiptais ir jaukia terasa antram aukšte. Domas ir čia eina autentiškumo keliu: sodina senovinius erškėčius, kuriuos parsisiunčia iš tolimų kraštų, senųjų veislių rožes, išvestų net 1886 m. Ūglius saulėn kelia keliasdešimt veislių vynui skirtų vynuogienojų eilės, iš kurių pats seniausias ir atspariausias šalčiui  XVIII a. veisimo  sodinukas, ypatingai džiuginantis šeimininkus.

„Parko restauracija ne tokia lengva kaip rūmų, - dėsto D. Noreika.– Gamta nuolat keičiasi. Ir tokios koncepcijos, kokią matė Kosakovskiai pasodinę medį, jau niekaip atgal nesugrąžinsi. Nors yra išlikę  šiek tiek žinių, monografijos, betgi parkas - ne rūmai, kiekviena nuotrauka gali padiktuoti naujus sprendimus. O svarbiausia esmė yra ta, kad parkas - čia likusi viso dvaro vertybė.“

Darbų čia dar laukia labai daug, o dar daugiau genialių idėjų sukasi veržlumo pilnoje galvoje – visa ko atkūrimo, tobulinimo, bendravimo su visuomene planai.  Domas net nežada apsitverti aklina tvora ir slėpti nuo žmonių tokį turtą. Jis atviras visuomenei ir nori dalytis dvaro paveldu. Tačiau kiekvienas parko lopinėlis, kiekviena rūmų kertelė net  minimaliems irimo procesams sustabdyti reikalauja lėšų. Čia ne butas, ir ne kaimo sodybėlė, čia didžiuliai dvaro sodybos plotai ir vieniems savininkams ją tvarkyti, pildyti, lopyti – didelis iššūkis. Todėl šeimininkai mielai įsileidžia už tam tikrą mokestį vestuvininkus, fotosesijų, švenčių  rengėjus, ar šiaip ekskursantus, o surinktas lėšas investuoja į šio dar nenušluoto nuo žemės paviršiaus perlo tvarkymą. Štai po visų neramumų neblogai išsilaikiusią ledainę siekia pritaikyti vynuogių vynui, obuolių sidrui gaminti iš čia pat auginamų sidrui skirtų obelų, šiltnamy sirpsta dar gausybė veislių desertinių vynuogių. Asmeninėms šventėms visada galima užsisakyti 1893 m. atrestauruotą dvaro svirną.

Žeimių dvaras – ne tik jų dabartiniai D.Noreikos namai, bet ir verslas, ir gyvenimo būdas. Tuo labiau, jog pats Domas yra meniškos prigimties, rankoje tvirtai laikantis dailininko teptuką ir kasmet sukviečiantis savo kieman šiuolaikinius menininkus iš viso pasaulio bei rengiantis  kūrybinių industrijų , dirbtuvių ar edukacines programas. Tai  inkubatoriaus, ekologinių programų erdvė. Joje puoselėjama dvarų kultūra ir istorija, kultūriniai renginiai, įvairios parodos. Šiuo metu Domas Noreika turi restauracijos asistentą, bei ekspozicijų gidą,  Artūrą Narkevičių, kuris savo žiniomis bei darbu itin daug prisideda prie vykdomų veiklų.

Dvaro rūmų parteryje lankytojus pasitinka vieno garsiausių  Lietuvos menininko, premijos laureato  Donato Jankausko skulptūra, vaizduojanti dėl aplinkos taršos pajuodavusią gėlę, kurios kiekviename žiede lindi beždžionės galva. Tai tarsi priminimas, kokia svarbi nūdienai yra ekologija.

Viskas, regis, keičiasi, dvaras pagal galimybes atgauna savo pirmykštį vaizdą, parkas plečiasi ir gražėja, sodai greit ves mūsų protėvių skanautus obuolius, tačiau, anot savininko, liūdina tik viena „smulkmena“ – žmonėms vis dar trūksta sąmoningumo. Kažkodėl visi galvoja, kad Žeimių dvaro sodyba vis dar priklauso visiems ir nieko nepaisydami, be leidimo klajoja po teritoriją. Nors ant vartų kabo lentelė, skelbianti, kad čia privati teritorija, o ir pasikeitusi aplinka nepalieka abejonių, kad jame gyvena nauji šeimininkai, netgi iš tolo baltai  šviečiantys užtvarai bando sudrausminti nesusivokiančiuosius, tačiau pašaliniai vis tiek atkakliai braunasi vidun. Pasitaiko atvejų, kai Domo šeima per langą stebi jų kieme  šeimininkaujančius  atvykėlius. Kiti net su motociklais birbina  ratus aplink dvarą, arba dar geriau – vakarą  užsisakę kai kurie  vestuvininkai su limuzinais pro medžių ir krūmų plyšius ko ne ant rūmų laiptų  sulekia...

Nesmagu ir liūdna dėl tokios kultūrinės sąmoningumo stokos. Matyt, viskam reikia laiko, todėl Domas ir toliau optimistiškai žvelgia priekin, ir įgyvendina plačius savo užmojus. Jau vien ką reiškia prie rūmų  įveista baltauogės meškytės gyvatvorė – senas tradicinis dvarų ir parkų krūmas, dar alyvų ir skroblų alėjos – tiesiog visa paletė senųjų dvarų sodybų želdinių palikuonių. Ir visa tai šeimininkas daro puikiai suvokdamas, kad kaip ir ankstesni dvaro valdytojai, taip ir jis niekada nepamatys pasiekto rezultato, nes medžiai gyvena ilgiau nei žmonės, todėl atkurtas ir išpuoselėtas dvaro parkas vėlgi liks ateities kartoms – kad tik jos mokėtų ir norėtų tą palikimą išsaugoti.

Restauracijos unikalumas ir staigmenos

Žeimių rūmų architektūroje, pasak D.Noreikos, vyrauja vėlyvasis klasicizmas. Šeimininkas supažindina su biblioteka ir joje slypinčiais lobiais. Pasirodo, ten dabar ne šiaip biblioteka, bet ir visa Domo eksperimentų patalpa. Tamsios draperijos dengia stiklines duris nuo lauko šviesos, o palubėj sūpuojasi blanki lempelė.

„Šviesa – pagrindinis kenkėjas, - aiškina šeimininkas. - Eksperimentų medžiagos negali gauti stiprios šviesos“. Ant plataus stalo išrikiuoti iš dvaro surinkti architektūriniai fragmentai. Restauraciją studijuojantis Domas neskubėdamas vykdo senosios bibliotekos ir visų rūmų rekonstrukciją.

„Originalių detalių čia likę itin menkai – tik parketo grindys, siena ir lubų lopelis. O daugiau viskas buvo suniokota“, - apgailestauja jis.

Apie buvusios didikų bibliotekos knygas ir meno kūrinius, žinoma, net svajoti neverta. Nors kadaise knygos pagarbiai sudarė 4000 egzempliorių, galbūt ateityje vėl pamažu rikiuosis nauja kolekcija. O šiandien ant sienos kuriamas istorinis groteskas ir vykdomi dideli eksperimentų darbai. „Smagiausia, kai visus metus kažką darai po gabalėlį ir vėliau, surengus parodą, atėjusieji tai pastebi ir įvertina. Mums tuomet  didelė paskata nenuleisti rankų ir eiti toliau“, - šypsosi menininkas.

Restauracijai viskas naudojama iš natūralių medžiagų, kuo aš be galo nusistebiu – Domas rankose varto kamine rastas sudžiūvusių gyvūnėlių – šeškų ir kitokios smulkmės mumijas. Suodžiuose jos išlaikomos kaip statybinė medžiaga, o vėliau atitinkamai apdorojus, išgaunamas gruntas, kuris naudojamas sienų tapyboje kaip rišamoji medžiaga.

Kita staigmena – iš  gyvūnų kaulų ir odelių gaminamas plastikas. „Tokį unikalų plastiką  išrado jau XVIII a. Ir dabar visa ši patalpa paklijuota apdorota triušio odele, - nustebina restauratorius. – O senų seniausias lakas gaminamas iš grindų vabzdžių išskyrų. Netgi smuikus anksčiau juo lakuodavo“. Žinoma, jis pats gyvūnų nedobia, o apdorotus perkasi restauracinių medžiagų skyriuose. Man gi pats  išradingiausias protėvių pasiteisinęs eksperimentas  tapo karvės pieno išrūgų klijai.

„Tai itin sena technologija, - aiškina Domas. - Karvės piene yra kažkiek procentų gryno kazeino. Todėl pieno baltymas yra pats stipriausias klijus iš senųjų polimerų. Tokį klijų naudojo senovės egiptiečiai, graikai.“  Lauke jis parodo rūmų sienos užlopytą plyšelį.  Iš natūralios  medžiagos pagamintas sukietėjęs klijus tampa kietas kaip cementas. Taip restauratorius visus rūmus aplink eidamas tvirtina.

Pašnekovas sako, jog ateity norėtų praplėsti rūmų erdves ir atverti duris lankytojams. Kol kas tam skirtas tik vienas didelis kambarys, kuriame  veikia A.Narkevičiaus istorijos archyvų ir jo paties gamintų dirbinių  parodos, o jų autorius ten veda senųjų liaudies amatų edukacijas. Abu  dvaro puoselėtojai tikisi sulaukti vis daugiau lankytojų, kuriems galėtų daug ką papasakoti ir parodyti.  Argi galima pamiršti savo šaknis, iš kur atėjome ir ką turėjome? Anksčiau ar vėliau  ateina suvokimas, kad esame senųjų protėvių palikuonys, tad verta dažniau prisiminti savo kilmę, pasidomėti jos istorija bei kasdienybės ypatumais.

Parengė  Jūratė VITKAUSKAITĖ

logo srtrf