Paskelbtas Laisvalaikis

GAMTOS PUSLAPIS. Mažieji gamtos architektai

Penktadienis, 04 November 2022 11:47 Parašė 
Tik pačiam bebrui žinomi jo reikalai Tik pačiam bebrui žinomi jo reikalai

Daug šaunių ir įdomių žvėrelių gyvena mūsų miškuose, bet mano  ypač didelė simpatija priklauso bebrui. Gaila, kad daugelis jo nemėgsta, įžvelgia tik neigiamą įtaką žvėrelio daromą aplinkos atžvilgiu ir visokiais negerais būdais nori išguiti tą mažą darbštuoliuką iš nuosavų namų – gamtos platybių.

Reikėtų pasvarstyti, kodėl gi jis užsitraukė tokią žmonių nemalonę? Gal kad miškininkams gadina nervus, nes patvenkia miško upelius ir pamažu numarina produktyvios medienos plotus? O vis tik yra darbų planai, kiekvienas miško plotelis svarbus, kad užaugintų reikiamą tūrį reikiamos medienos, kurią ateity reikės paruošti tolimon kelionėn. Medžiotojai stato kilpas ir pasiteisina legaliu kulkų laidymu, nes gi bebrų tai visada per daug.  Juolab, kad ir ūkininkai, melioratoriai skundžiasi dėl žvėrelių daromų eibių. Brakonieriai veikiausiai labai alkani, nes ir be leidimų spendžia geležinių dantų spąstus. Tuo labiau, jei pats pamiškėj gyveni, o bebrai panosėj šmirinėja -  taigi maistas pats prašosi į terbą. Kas dar? Ai, miško savininkai.  Jeigu jie žiūrėdami į savo ošiantį mišką mato tik besisukančius skaičius, tai nesibodėdami irgi vaikosi plokščiasias uodegas. Ir dar vakare susėdę pirtelėn, begerdami tamsų alutį tas plokščias uodegas kramsnoja. O jei dar prisiminsim, kaip seniau bebrai buvo be saiko medžiojami dėl savo brangaus kailiuko, muskusinių liaukų būtų ir nebūtų stebuklų ir tų pačių uodegų delikateso… Vienu metu, beveik visoje Šiaurės Amerikoje, Europoje, neišskiriant nei Lietuvos, šių graužikų populiacija be skrupulų buvo uoliai sunaikinta. Tačiau gamta, tai ne žmogaus kūrinys. Atsipeikėjęs žmogus susiprato, jog be šios gyvūno rūšies kenčia visa miško simbiozė, tad vėl ėmėsi veisti tvirtadančius, juolab, kad  buvęs toks brangus kailis iš mados išėjo…

Pamėginsiu paporinti iš kitos pusės – kodėl tas bebras vis tik nusipelnęs gyventi mūsų miškuose. Iš bendrosios pusės žvelgiant, jis toks pat lygiateisis gyvūnas, kaip ir visi kiti miškų ar laukų gyventojai –  kanopiniai, plėšrieji, straksintys, ar medžiais besikarstantys. Jau vien tuo ypatingas, kad gali gyventi ir sausumoje, ir vandeny. Yra visiškai nepavojingas nei žmogui, nei kitam gyvūnui, atvirkščiai – turi priešų ir nuolat privalo būti atsargus.  Vegetaras – minta tik augaliniais pašarais. Beje, bebrų pakeistuose biotopuose ( užlietuose vandeniu) susidaro sąlygos įsikurti įvairioms gyvūnų rūšims: varliagyviams, žuvims, ūdroms, paukščiams ir kitiems. O jei žiūrėsim dar skvarbiau,  jo sugebėjimai ir gyvenimo būdas bei protavimas daugelį gali gerokai nustebinti.

Taip, bebrai patvenkia miškus, laukus, bet argi jie kalti, kad toks šių žvėrelių gyvenimo būdas? Visi gyvi padarai turi savo gyvenimo plotus ir būdus, ir svarbiausia turi teisę gyventi.  Žinoma, graužia bebrai savo aštriais kandžiais  medžius – betgi jų maistas toks. Ir beje ne vien medžius jie guldo ant žemės, bet ir įvairia vandens bei žoline augalija mėgaujasi, ko jau tikrai niekam negaila. Tik žmogui gaila  medžių, nes jis iš savo pusės viską matuoja. Ir vis tik medžiai yra gamtos dalis, todėl bebrai turi pilną teisę maitintis sau skirtu maistu. Mūsų maisto nei vegetarinio, nei mėsinio niekas negaili ir neatiminėja, tad kodėl gyvūnui gailima ir piktinamasi?  Arba, tarkim, gaila mums mažų paukštukų, kuriuos pastveria suopis, arba lapės gainiojamo kiškučio, tačiau privalom  suvokti, jog tai jų išgyvenimo šaltinis, nes nei lapė, nei suopis nėra vegetarai ir žolytės neužkrims. Dar svarbu, jog bebro tokia fiziologija – negrauždamas medžių, nenudildys savo nuolat augančių priekinių dantų. O to nepadarius, gyvūnas dėl peraugusių kandžių nebegalės užsičiaupti ir jo gyvenimo kokybė ryškiai nusiris žemyn, arba dar blogiau – ateis paskutinioji.

Kame bebro sugebėjimai ir mąstymo originalumas? Ogi jis puikus medkirtys. Nepuls prie bet ko, tačiau nusižiūrės patinkantį lapuotį, o tokios dažniausiai būna drebulės, tačiau pasimėgaus ir karklais, gluosniais, išvalys miškų ir pelkių pakraščius nuo bruzgynų. Alksnius ir beržus nuvers jau bėdos ištiktas, tada ir eglės su pušimis tiks nustumti alkio kirminą. O jei bebrų gyvenvietė netoli žmogaus, tai vakare kailiniuotasis ir sodo pagenėti atkulniuos, ir krituolius obuolius paskanaus. Vienas geras prietelius yra pasakojęs, jog jo sodo pakrašty, palei pat tvenkinio vandenis augo dvi senovinių veislių obelaitės. Ir vieną dieną jis pamatęs vieną obelaitę pagraužtą bebro dantų. Nekeršijo jis bebrui, nestatė spastų, o palikęs sužeistąją graužikų badui nuginti, antrąją aprišo ir saugojo savo gomuriui lepinti. Jei visi sodiečiai turėtų tokį platų akiratį, ko gero, būtų taika žemėje.

Tikriausiai retas yra matęs bebrą jo statybvietėje. Medį žvėrelis skaptuoja iš vienos pusės arba suka aplinkui liemenį. Tai daro atsistojęs ant užpakalinių letenų, uodega tvirtai įsiremia į žemę. Priekinėmis letenėlėmis atsispiria į medžio kamblį ir paleidžia į darbą savo aštriuosius rėžtukus – ilgos skiedros tik lekia į šalis. Vienintelis gyvūnas taip sugeba nudrožti medį – smailiai lyg pieštuką ir beje, medį kerta tik šeimos galva, o nukirsto tvarkyti skuba visa šeimyna. Ir ką bebras veikia su tuo medžiu?  Ogi statosi sau namus. Ne veltui bebrai inžinieriais vadinami. Supratę, kad statybines medžiagas reikiamon vieton sausuma vilkti per sunku, jas plukdo, o dažnai net kanalus iškasa, kad darbas vyktų sklandžiau. Pirmiausia surenčia užtvanką, kad apsėmę vandeniu didelius plotus, drąsiai galėtų keliauti po užlietą teritoriją nesibijodami plėšrūnų antpuolių. Tada eilė ateina namų statybai. Trobelei naudoja ne tik įvairaus storio medžio šakas, bet ir žoles, velėną. Viską sutvirtina dumblu. Be namų, kuriuose yra prieškambaris susitvarkymui išlindus iš vandens, valgomasis, kur prie pietų stalo privalai ateiti švarus ir tvarkingas, šalia miegamasis poilsiui, tačiau dar reikalingas maisto sandėlys šaltymečiui, nes šie graužikai neužmiega žiemos miegu. Sandėlius įsirengia duobėse, iškastose po vandeniu ir rudenį prisineša žievių, šakelių skanėstų. Tada jau jokie šalčiai nei speigai nebaisūs. Ramiai leidžia laiką šeimynėlė ir pavasario laukia. Bebrai – monogamai, susiporuoja visam gyvenimui ir vaikus augina abu tėvai, kas itin reta gyvūnų pasaulyje.

Pati bebrą pamačiau visiškai netikėtai. Išėjus iš miško ir kulniuojant sau įlankos pakrante, dar šviesoje, lengvai vakarėjant pastebėjau kokį tai rąstigalį plūduriuojant vandeny. Ir vis tik ne medžio žabaras ten buvo, o tamsi bebro galva su paviršiun išlindusia nugara tykiai yrėsi. Aš sustojau kaip įbesta ir sulaikiusi kvapą stebėjau tą mažą gamtos stebuklėlį. Koks grakštumas, koks atsargumas -  nė bangelė nesujuda iš po gyvūno, tik skrodžia be menkiausio garselio tylų užutėkį ir klausosi, uodžia. Nebūčiau žvilgterėjus į šoną, taip ir praeičiau sau  tą paslaptingą užtvankų ir trobesių statybų meistrą. Tad stovėjau aš ramiai, tarsi medis ir tik šypsojausi, o bebras plaukė ir nuplaukė savo neatidėliotinų reikalų tvarkyti.

Kasmet  po kelis kartus  lankausi vienoje bebravietėje ir regis, būta čia ko – tie patys graužikų pramogų baseinai, tie patys trobesiai, medžių kelmų styrantys pieštukai. O tačiau kiekvienąsyk atėjus turiu kuo nusistebėti: tai, žiūrėk, ąžuoliuką įsismaginę nuvertė, tai naują užtvanką susirentė, upelį gerokai išplatino, kad nesušlapęs kojų nepereisi. O, beje, miškas tai privataus savininko. Tačiau leidžiu sau įtarti, jog šeimininkas itin sąmoningas ir nuovokus, nes nėra tos perdėtai atžagarios lentelės su užrašu – dėmesio, privatus miškas! O jau apie užtvarą  su kabančia spyna, kaip daugel miškų kelių teko regėti, tai nė kalbos nėra. Todėl esu be galo  dėkinga tiems  šauniems savininkams, kad leidžia savo valdose gyventi bebrams. Leidžia ir žmogui ateiti pailsėti ir pasidžiaugti natūralia gamta. Tad ir darbuojasi netrukdomi stropuoliai, kruopščiai, atkakliai,  taiso kur pagriuvę, kur polaidžio vandenys statinius paplovę, avariniams atvejams visuomet atsargines patvankas pasiruošę. Todėl ir lankausi ten dažnai, nes žinau, jog kaskart mažieji darbininkai turės kuo mane nustebinti. O ir Henrikas Gudavičius, knygos “Gamtmeldžio sodas” autorius, įžvalgus miško pasaulio žinovas, ir šiaip aštraus proto šviesuolis, apie tai yra pasakęs:

“Štai todėl reikia nuolat eiti ir eiti tais pačiais gyvastingais savo atradimų takais”.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ