Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

J. Vaičionis – žmogiškųjų vertybių puoselėtojas

Ketvirtadienis, 27 October 2022 10:04 Parašė 

Lapkričio 3-iąją sukanka aštuoneri metai, kaip netekome pedagogo, dailininko, rašytojo, kunigo Juozo Vaičionio, dirbusio ir gyvenusio Gaižiūnuose. Per savo gyvenimo metus jis nuėjo sudėtingą ir vingiuotą kelią, kuklumu, dora ir sąžiningumu išryškėdamas kaip išskirtinė asmenybė. Apie  profesionalaus kūrėjo  sielos turtus liudija jo parašytos knygos, monumentaliosios keramikos darbai bei daug paveikslų.

Meilės galia

1926 m. rugsėjo 3 dieną Anelės ir Jono Vaičionių šeimoje sukrykštė dvyliktas kūdikis, kurį tėvai pakrikštijo Juozu. Deja, iš gausaus atžalų pulko išgyveno tik šeši. Vaikystė, bėgusi Vieversynės kaime, Panemunėlio parapijoje, Rokiškio rajone, pagranduko nelepino. Bet nepriteklių spaudžiami tėvai jaunėlį leido į mokslus ir siekė, kad šis, kaip kiti vaikai, būtų išsilavinęs ir savarankiškai gebėtų susidoroti su pasitaikančiais sunkumais.

Mokydamasis Rokiškio gimnazijoje, kurią sėkmingai baigė 1944-aisiais, berniukas mėgo piešti, kurti eilėraščius, aktyviai dalyvauti meno būrelių veikloje. Atėjus laikui pasirinkti profesiją, šeimą sukrėtė skaudi vyriausiojo sūnaus Jono žūtis. Išgyvenamas sielos skausmas tapo paskata pasukti brolio Kazimiero pėdomis ir tapti sielų ganytoju. Tad tais pačiais metais Juozas nuvežė dokumentus į Kauno kunigų seminariją ir pradėjo studijuoti tikėjimo tiesas. 1949-aisiais J. Vaičionis  buvo įšventintas į kunigystės luomą.

Keturiolika metų tarnystę Viešpačiui jis ėjo Biržų, Skapiškio, Krekenavos, Rokiškio, Panemunėlio parapijose, Antazavėje. Susitikimai su tikinčiaisiais, jų atviras nuodėmių išpažinimas, gilūs pamokslai ir maldos tekėjo įprasta kasdienybės vaga. Tačiau jaunatviška siela troško kažko daugiau, ko negalėjo suteikti kunigo pareigos. 

Pažintis su gražuole Veronika Antazavėje kardinaliai pakeitė tolesnę kunigystės eigą. Pajutęs meilę moteriai, nepajėgdamas įveikti jį užplūdusių jausmų, jaunuolis suabejojo, ar jo pasirinkimas būti sielų ganytoju yra tikras? Jis pasijunta esąs vienišas, niekam nereikalingas, o bažnyčioje save laiko „užgesusiu žiburiu“. Turėdamas netrumpą kunigo patirtį, suprato, kad negali nusižengti celibatui ir pulti į didelę nuodėmę. Tad po ilgų dvejonių ir savigraužos apsisprendžia prašyti atleidimo iš kunigo pareigų ir save atiduoti į pasaulietinio gyvenimo rankas. Toks Juozo žingsnis kunigystę branginusiam broliui Kazmierui buvo didelis moralinis smūgis, tad brolio sumanymo jis nepalaikė. Tačiau, suprasdamas jaunėlio jausmus moteriai, Juozo nepasmerkė ir nuo jo nenusigręžė.

1963-iaisiais J. Vaičionis tapo paprastu pasauliečiu.   

Sunkumai neišgąsdino

Vedęs mylimą Veroniką, Juozas pasinėrė į įsimylėjusio pasauliečio gyvenimą – reikėjo rasti ir būstą, ir naują darbą. Nuo vaikystės mėgdamas piešti ir turėdamas talentą šiai meno šakai, J. Vaičionis tapo Lietuvos dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) keramikos studentu Kauno vakariniame skyriuje.

Vakarais studijuodamas meną, dienomis triūsė Kauno elektros gamykloje, pieno kombinate, o 1964-aisiais jam patikėtos dailininko pareigos Kauno eksperimentinėje dailiosios keramikos gamykloje „Jiesia“. Būtent čia atsivėrė plačios galimybės kurti vazas, suvenyrus, skulptūrėles, dekoratyvines lėkšteles, pano ir t. t. bei dalyvauti Kauno menininkų parodose, kuriose eksponuodavo ne tik keramikos, bet ir realistinius akvarelės kūrinius. „Jiesios“ gamykloje menininkas dirbo iki 1991 metų. Kruopštus darbas, naujų meno formų paieškos, teigiami įvertinimai davė puikių rezultatų – 1985 m. J. Vaičionis tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu.

Dailininko J. Vaičionio paveikslai yra nesudėtingi, tikroviški, be įmantrių potėpių ar abstrakcijų, juose nemažai tėviškės vaizdų, bažnyčios bokštų, peizažų, Biblijos motyvų. Jo dekoracijos puošia Pabradės, Paberžės, Turgelių bažnyčias, Panemunėlyje, kur J. Vaičionis buvo įšventintas į dvasininkų luomą,  kunigo Jono Katelės muziejuje saugomas jo tapytas J. Katelės portretas.

Gaižiūnų pradinėje mokykloje

LIetuvai atkūrus nepriklausomybę, mokykloms labai reikėjo tikybos mokytojų. Gavęs pasiūlymų vaikus mokyti tikėjimo tiesų, J. Vaičionis dirbo keliose ugdymo įstaigose, o nuo 2000-ųjų įsikūrė Gaižiūnuose, kur dėstė ne tik tikybos pamokas, bet ir siekė kaimo mokinių sielose per pasaulio pažinimą ir meną skiepyti gėrį bei aktyvų gyvenimo būdą. Ne vienas ugdytinis noriai sėmėsi keramikos žinių šio pedagogo vedamuose būrelio užsiėmimuose.

Liudininkai pasakoja, kad pedagogo Juozo pamokos būdavo labai įsimenančios, nes mokytojas gebėdavo sudominti komunikabilumu, paties nupieštu religinio ar gamtos turinio paveikslėliu, giedamomis giesmelėmis. Pats patyręs gyvenimo sunkumus, mokėjo vaikams kelti nuotaiką. Pavyzdžiui, artėjant Kalėdoms, sukurdavo scenarijų spektakliams ir, padedamas kolegų, vaidinimus rodydavo mokiniams ir jų tėveliams.

Literatūros baruose

Lankydamas Rokiškio gimnaziją, moksleivis pasireiškė kaip žodžio meistras – sukūrė pirmuosius savo eilėraščius, dalyvavo literatų būrelio veikloje, deklamavo įvairių poetų eiles. XX amžiuje nebuvo lengva išspausdinti savo kūrybos knygelę  – to padaryti neleido nei finansinė padėtis, nei juolab ano meto technologijos. Jaunam kūrėjui į pagalbą ateidavo brolis Kazimieras, sugrįžęs iš tremties Intos, Vorkutos lageriuose, Vladimiro kalėjimo kamerose. Surinkęs spausdinimo mašinėle Juozo sukurtus tekstus, juos padaugindavo, surišdavo rankraščius į knygelės formatą ir platindavo pažįstamų žmonių rate. Ankstyvojoje būsimo profesionalaus menininko poezijoje išryškėjo religiniai motyvai, kūryba buvo nukreipta į Viešpaties galią ir malonę.

Vėliau J. Vaičionio eilėraščiai buvo publikuoti periodinėje spaudoje („Artuma“, „Nauja vaga“, „Kregždutė“, „Šviesa“, „Prie Nemunėlio“, „Naujienos“, kt.), poezijos rinktinėse. Pirmoji poezijos knygelė „Pažadėtoji žemė“ išleista 1994 m, paskui pasirodė eilėraščių rinkiniai „Langas“ (2007), „Sunkus kelias į Nepriklausomybę“ (2009), „Ieškau Dievo žodžio“ Senojo ir Naujojo Testamento tematika, „Išprotėjusios gėlės“, „Angeliukas su smuiku“ (2013 m.), autobiografinė knyga „Iš prisiminimų“.

Rinkinys „Langas“
Eilėraščių rinkinyje „Langas“  publikuojamuose eilėraščiuose išryškėja nemažai autobiografijos motyvų, atskleidžiančių autoriaus požiūrį į gyvenimo ir mirties sampratą, atsiveria autoriaus ego, pvz. : „Aš prie kelio kaip pasausęs medis čia stovėsiu“, eil. „Aš kaip medis“ ar „O Dieve, aš šliaužte nušliaužčiau,/ Arba sparnus pakėlęs/ Numirt tenai nulėkčiau paukščiu/ Pakrantėn Nemunėlio“, eil. „Tėviškėlė mane šaukia“ ir t. t.

Daug J. Vaičionio eilėraščių skirta istorijos faktams ir to laikotarpio Lietuvos valdovams („Saulės mūšis 1236 m.“, „Senovės lietuvių tikėjimas“, „Mindaugo krikštas“, „Durbės mūšis 1260 m.“, „Mindaugo mirtis“, „Jogaila“, kiti). Kai kuriuose kūriniuose išryškinamos krašto šviesuolių gyvenimo detalės, pavyzdžiui, pradėdamas nuo Konstantino Sirvydo, Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Antano Strazdo, savo eilėraščius skiria vėlesniems rašytojams – Maironiui, Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, Vincui Mykolaičiui-Putinui, Bernardui Brazdžioniui, Juozui Grušui, daugeliui kitų žinomų asmenybių. Ciklą eilėraščių apjungia Šv. Kazimiero, bažnytinių apeigų, Jėzaus nukryžiavimo ir prisikėlimo tema. 

Rinkinio pabaigoje publikuojama nemažai kūrinėlių, skirtų mažiesiems skaitytojams. Tai šmaikštūs posmai, mokantys pasidžiaugti, švęsti, dėkoti, pažinti gyvenimą ir jame pasitaikančius iššūkius. Tarkime, eilėraštis „Rugsėjo pirmoji 1991 m.“ alsuoja atkurtos Lietuvos laisve, didžiuliu džiaugsmu, kad „šiandien trispalvė mums šviečia/ mažiesiems tėvynės piliečiams“. Kiekviename vaikams skirtame kūrinyje („Sveika mokykla, „Šaltukas“, „Trys karaliai“, „Mįslė“, kt.) tarsi leitmotyvas išryškinama Dievo galia ir viešpatystė, eilės neatsiejamos nuo tikėjimo.

Klasikinio stiliaus poezija  – tai autoriaus gyvenimo kelias, vingiuotas, atnešęs nemažai sielos skausmų, sudėtingų patirčių, palikusių didelių vidinių išgyvenimų,  kai kuriuose eilėraščiuose galima aptikti nostalgijos, atsiprašymo ir atgailos gaidelę. Tačiau daugelyje kūrinių dalijamasi laimės ir meilės akimirkomis, dėkojama Viešpačiui, o mirtis laikoma amžinybe. Kraustymasis iš vienos vietovės į kitą neatvėsino jausmų tėviškei – nedidelei pirkelei Vieversynės kaime, J. Vaičioniui tapusiai brangiausiu kampeliu visoje LIetuvoje.

Malonūs prisiminimai

Dalyvaudamas Šveicarijos kultūros centro organizuojamuose renginiuose, kūrėjas mielai pasidalydavo mintimis apie gyvenimo prasmę ir jos paieškas. Smulkaus sudėjimo ir itin kuklus žmogus niekada nesigirdavo savo pasiekimais. Anot menininko, kiekvienam skirtas savas likimas, kuriuo ir veda Aukščiausiasis. Bet svarbiausia – tikėjimas, meilė ir viltis.

Šveicarijos seniūnas Algirdas Paplonskis sako, kad J. Vaičionis buvęs mielas ir malonus žmogus, o jo tariamas žodis tiesiog pulsavo širdies šiluma. „Dirbdamas tikybos mokytoju, jis neapsiribojo vien tiktai pamokomis. Kartu su ugdymo įstaigos vedėju rengdavo pokalbius-vakarones su tėveliais, tokių bendravimų metu paskaitydavo savo sukurtų eilių. Kūryba pasidalydavo ir seniūnijos renginiuose. Jo eilės – ne pasvaičiojimai ar minčių kratinys, tai gilūs išgyvenimų momentai, tarsi literatūriškai nutapyti gamtos vaizdai. Itin žaismingi ir prasmingi eilėraščiai, skirti vaikams. Jis rasdavo laikai ir keramikai, ir akvarelei. Tačiau plačiai apie tai nesigyrė ir neaukštino savo talentų. Po menininko mirties, mes, seniūnijos darbuotojai, surinkome mokytojo paveikslus, juos įrėminome ir papuošėme savo patalpas. Tai tikrai vertas pagarbos žmogus. Mano prisiminimuose Juozas Vaičionis paliko visam laikui. Jis buvo ir kunigas, ir dailininkas, ir poetas, ir pagaliau tylus, tarsi užsisklendęs savyje Gaižiūnų kaimo gyventojas. Net jo kalba skyrėsi nuo kitų vietos gyventojų –  kalbėjo labai švaria, taisyklinga lietuvių kalba. Galima tik pasidžiaugti, kad mūsų seniūnijoje gyveno, dirbo ir kūrė profesionalus menininkas, šviesos, kultūros ir žmogiškųjų vertybių puoselėtojas“, – J. Vaičionį prisiminė seniūnas A. Paplonskis.

Irena BŪTĖNAITĖ

Juozas VAIČIONIS

Ateik

Virš atšlaimo žvaigždelė nukrito,

Lyg viltis sužaibavo kleve;

Tavęs lauksiu prie tako lig ryto,

Saulei tekant, pamiršiu tave.

Nuvingiuoja takelis į naktį,

Tu ateik – žiburėlį uždek.

Kaip drugelis norėčiau apakti

Tavo žvilgsnio ugnelėj šiąnakt.

Juodais lapais takelis apkrito,

Dingo klevas nakties vidury…

Ir neliko jau man nieko kito,

Kaip tik laukt, kol žvaigždelė nukris.

Rudens ūkanose

Rugsėjo rytmetį pro rūką niūrų

Plaukiu lyg aklas į tylias gelmes,

Kaip vasaros lavoną amžių jūron,

Taip pasiūbavę ir mane įmes.

Kad nors dangaus lopelis prašviesėtų,

Užtrokšiu čia po ūkana sunkia –

Einu į rudenį, kad jis paliestų

Neramią širdį ledine ranka.

Jau aš seniai po ūkanas klajoju

Tarsi žaltvykslė balų nerami,

O dienos lapais krinta man po kojų

Ant tako į nežinomas duris.

Dar suliepsnos širdis kaip klevo varis,

Nuskris voratinkliais kažkur mintis.

Į nežinią baugiai duris pradaręs,

Išvysiu tikrą šviesą prieš akis.

 

logo srtrf