Paskelbtas Renginiai

Pažintis su Lietuvos ir Ukrainos meno meistrais stiprina tautų draugystę

Trečiadienis, 12 October 2022 13:40 Parašė 
Jana Vovk. Jana Vovk.

Karo pabėgėliai iš Ukrainos aktyviai įsilieja į Jonavos ir visos Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Jana Vovk, atvykusi į mūsų miestą ir įsidarbinusi Socialinių paslaugų centre, kartu su bendraminčiais inicijavo projektą „Pažintis su lietuvių ir ukrainiečių kultūra – galimybė stiprinti tautų draugystę“, kurį patvirtino ir finansavo Lietuvos kultūros taryba. Praėjusią savaitę Viešojoje bibliotekoje surengtame baigiamajame projekto renginyje susitiko Jonavos krašto ir Charkivo menininkai, puoselėjantys liaudies tradicijas.

Kelionė į Lietuvą

Vasario 24-ąją Rusijos agresoriui užpuolus Ukrainą, daugelis civilių gyventojų suskubo bėgti nuo šalia alsuojančios mirties. Pasak J. Vovk, ji gimė, augo ir gyveno Charkive, tačiau karas privertė palikti savo šalį ir ieškoti prieglobsčio svetur. Moteris, prisimindama pragarišką kelionę iš savo tėvynės, sako niekada nepamiršianti to siaubo, kurį teko patirti traukiantis į užsienį. „Visur matėme išsigandusius bėgančiųjų veidus. Abejojome, ar pavyks ištrūkti iš Kijevo, keliavome per Užgorodą, Slovakijos sieną. Vėliau mus – mane su dukrele ir dar dvi pagyvenusias moteriškes – paėmė mūsų draugas Andrius Jovaiša. Taip mes atsidūrėme Jonavoje“, – dalijosi prisiminimais J. Vovk.

Ukrainietė džiaugiasi, kad ją mielai priėmė Ingos Šveikauskienės šeima, kur ji su dukra gyveno pusę metų. Pastaruoju metu persikraustė į nuomojamą būstą.

„Čia mes nebijome nei bombų, nei kitokių pavojų. Tačiau neramu dėl saviškių, likusių Charkive, kuris nuolat bombarduojamas ir apšaudomas. Mes gyvenome šiaurinėje miesto dalyje, dabar ji visiškai sugriauta, sunaikinta visa infrastruktūra, ten kol kas gyventi galimybės nėra. Mano vyras, dėl negalios negalėjęs važiuoti kartu, šiuo metu apsistojęs kitame miesto rajone išvykusių į užsienį draugų bute. Jis dirba observatorijoje, pagal galimybes įvairiais būdais stengiasi padėti kovotojams . Kiekvieną dieną pabendraujame telefonu. Šventai tikiu, kad šis chaosas kada nors baigsis. Ukraina atsiims ir Krymą, ir Donbasą. Mūsų kariai  atsikovos teritorijas, kurios Ukrainai priklausė iki 2014-ųjų. Tikiu tuo“, – jaudindamasi kalbėjo J. Vovk.

Pažinčių vakaras

Pedagoginį išsilavinimą turinti J. Vovk iki prasidedant karui vadovavo kūrybinei studijai „Kultūra ir menas“, kūrė poezijos ir prozos kūrinius, yra išleidusi grožinės literatūros knygą, ne kartą paskatinta premijomis ir kitokiais apdovanojimais. Ji aktyviai dalyvavo Charkivo menininkų klubo, tęsiančio senąsias Ukrainos tradicijas,  veikloje.

„Sunku apsakyti tą jausmą, kai netenki savo namų. Ir aš, ir mano bičiulė iš Charkivo Oksana Mentkevič patekome į svetimą aplinką – guodėme viena kitą, dalijomės prisiminimais ir verkėme. Paskui nusprendėme, kad užteks tų ašarų, nes jos nieko pakeisti negali. Tad nutarėme vietoje verksmų dovanoti kitiems džiaugsmo, artimiau susipažinti su Jonavos amatininkais, tautodailininkais, liaudies meistrais bei pristatyti mūsų šalies talentus, kuriančius skudurines lėles ir savo gebėjimus skiriančius velykinių kiaušinių marginimo tradicijai, kuri  būdinga Rytų Ukrainai“, – pradėdama susitikimą bibliotekoje, aiškino J. Vovk.

Ukrainietiški velykinių kiaušinių kūrimo raštai ten vadinami pysanka. Ukrainietiškoje kultūroje skaičiuojama daugiau kaip 100 simbolinių piešinių. Projekto vadovės teigimu, tarybiniu laikotarpiu šis Ukrainos liaudies meno tipas buvo draudžiamas, todėl jo puoselėtojai kurdavo slapta. „Net ir ukrainiečių kalba nebuvo mėgstama, pavyzdžiui, rusų kalbos mokytojo alga buvo keliasdešimt procentų didesnė nei ukrainiečių kalbos dėstytojo. Taip buvo siekiama žeminti ir naikinti senus ukrainietiškus papročius. Paskutiniais dešimtmečiais ši tradicija yra atgijusi, o mūsų meistrai stebina savo kūrybingumu ir talentingumu. Manau, kad šis vakaras suteiks galimybę artimiau susipažinti su menininkais bei Lietuvos ir Ukrainos kultūrų panašumais“, – sakė J. Vovk.

Jonavos meistrai

Projekto vadovė, pristatydama Jonavos krašto meistrus, neslėpė susižavėjimo jų kūriniais, dalijosi įspūdžiais, patirtais lankantis kiekvieno jų namuose. Jos žodžiais tariant, nepamirštamų prisiminimų paliko apsilankymas tautodailininko Artūro Narkevičiaus namuose. Jo kūrinių arsenalas toks gausus, kad sunku ir išvardyti visas sritis – tai ne tik medžio drožiniai, bet ir subtilumo reikalaujantys šiaudiniai sodai, kurie ir Ukrainoje laikomi gėrio simboliu, ir įvairiais raštais išmarginti kiaušiniai. „Negaliu nepasidžiaugti Artūro namuose įrengtu muziejumi, kurį aplankė ir ukrainiečių vaikai, tapę karo pabėgėliais. Tad ir norėčiau paklausti, kas Jums, gerbiamasis Artūrai, yra liaudies menas?“ – klausė J. Vovk. A. Narkevičius, kaip ir visuomet, atsakė kukliai: „Ateina metas, kai norisi kažką padaryti – ir darai. O rezultatas vėliau išryškėja.“

Projekto vadovė daug gražių žodžių paskyrė Jonavos kultūros centro Krašto muziejaus edukatorei Rasai Kulytei-Libienei, kuri veda edukacines valandėles, moksleivius moko senovinių lietuvių liaudies amatų. Ukrainietę labiausiai nustebino Rasos pasakojimas apie tai, kad ji pati augina linus, juos nurauna, džiovina ir t. t. „Mes dainuojame dainas apie linus, o čia galima susipažinti su visu lino keliu iki pačios drobės. Abiejų tautų kultūroje randame nemažai panašumų“, – samprotavo Jana. Rasos nuomone, savo pačios užaugintas augalas yra ir artimesnis, ir naudingesnis, nes jo vystymąsi iki brandos gali pamatyti savo akimis.

Į vakarą buvo pakviesti liaudies meistrai Ligita ir Kazys Morkūnai, buvę jonaviečiai, pastaruosius ketverius metus gyvenantys Anykščiuose, puoselėjantys senąsias lietuvių tautos tradicijas ir savo kūrybingumu stebinantys visą Lietuvą. J. Vovk šių menininkų sodyboje įkurtą muziejų įvardijo „retro stiliaus erdve“, o Kazys pašmaikštavo: „Sveikiname svečius, atvykusius į XIX amžių. Tegul visi lankytojai pamato, kaip tada gyveno lietuviai, kokius rakandus naudojo, iš kokių indų valgė. Rodome viską, ką esame surinkę“. Negalima nepaminėti, kad Morkūnų sukaupti eksponatai stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybių piliečius.

„Man net dabar sunku patikėti, kad tokia smulki moteris gali padaryti didžiules skulptūras ir dirbti su medžiu. Krašto muziejuje pamačiusi kūrinius, pagalvojau, kad tai vyro rankų darbai“, – kviesdama skulptūrų autorę Janiną Listviną, stebėjosi J. Vovk. O menininkė, kurios vardas žinomas įvairiuose mūsų šalies kampeliuose, prisipažino, kad buvo metas, kai ji ir mezgė, ir piešė, bet paskui „suviliojo“ medis – visada gera pasikabėti su medžiu, iš kurio gimsta kryžius, angelas ar kitas kūrinys.

Renginyje dalyvavusiam šaukštų drožėjui Artūrui Aleksai taip pat išreikštas nuoširdus darbų įvertinimas, papasakotas jo kūrybinis kelias į drožybą. Pasak drožėjo, šaukštai – tai tik šiandienis etapas, planuose slypi daug didelių darbų, kuriems sukurti reikia platesnės erdvės.

Ukrainiečių liaudies menas

Prasidėjus karui, vieni Ukrainos liaudies meistrai liko savo šalyje, kiti pasitraukė į užsienio valstybes. Šit Marina Dubrovska, kurianti skudurines lėles, ir šiuo metu gyvena Charkive. Menininkė negalėjo palikti vienos sergančios motinos, todėl iš gimtojo miesto nepasitraukė. Iki karo ji dirbo dėstytoja Kultūros rūmų vaikų klube. Įsiveržus agresoriui, užsiėmimus vedė savo namuose.

Lėlės turi simbolinę apsaugos reikšmę ir panašios į geruosius angelus. Tad daug jos ir vaikų darbų buvo siunčiama Ukrainos kovotojams. „Šie meniniai darbai stiprina kariaujančiųjų dvasią. Tai tarsi meistrų kūrybinis paskatinimas tikėti  pergale. Marina lėles kuria daugiau nei dešimt metų. Šį talentą ji perėmė iš tetos, pas kurią dažnai svečiuodavosi, – supažindino renginio vedėja, pridurdama, kad kiekviename medžiaginiame kūrinėlyje pastebimas karo atspindys. – Karo temos negalima apeiti ar nutylėti. Kalbėti apie tai būtina, nes kitaip žmonės pripras ir nebereaguos, kaip dabar nebereaguoja į oro pavojaus sirenas ar kitokius aliarmo ženklus.“ 

Charkive pasiliko ir pysanko atstovė Irina Moisejeva. Anot Janos, tai „aukšto pilotažo menininkė, gebanti sukurti ažūrinį margutį“. Pati J. Vovk taip pat kūrė margučius, priklausė klubui ir turi nemažą darbų kolekciją, bet šiuo metu dėl sveikatos nebegali užsiimti šia kūrybine veikla. Jos teigimu, klubui, tęsiančiam šią tradiciją, sukanka 30 metų, jo veikloje dalyvauja ir vyrai, ir moterys. „Malonu, kad ir Artūrui Narkevičiui margučių kūryba yra artima, nes jis taip pat raštais puošia velykinius kiaušinius“, – šypsojosi Jana. 

Prieš pasitraukdama iš karo zonos, velykinių raštų meistrė Galina Limar apie 500 savo kūrinių paslėpė rūsyje. „Ši moteris margučių kūryba užsiima jau 17 metų. Pradėjusi nuo tradicinės, perėjo prie autorinės kūrybos. Jos gebėjimuose išryškėjo žolelių panaudojimo technika. Ji labai norėjo likti tėvynėje, bet miestą ėmus bombarduoti, išvyko pas giminaičius į Berlyną. , – tęsė pažintį su savo šalies menininkais projekto vadovė. – Vėliau gavo žinią iš draugų, kad jos namas subombarduotas, rūsys užverstas. Norėtųsi tikėti, kad kūrybiniai Galinos darbai nenukėntėjo.“

Renginyje dalyvavusi O. Mentkevič, dešimt metų kurianti skudurines lėles, rado užsiėmimų Jonavos socialinių paslaugų centre, skirdama didžiulį dėmesį šeimoms ir jų užimtumui.

 „Meilė lėlėms atėjo dar vaikystėje, kai jos prosenelis, ištraukęs iš kišenės nosinaitę, iš jos bemat „susukdavo“ bet kurį pasakų personažą, mergaitei labiausiai patiko pasakų veikėja buvo ožka, tad Oksana ir dabar kuria skudurines ožkeles“, – tautietę gyrė Jana.

„Dėkoju Jonavai už suteiktą galimybę realizuoti save kaip lėlių-sergėtojų kūrėją. Ukrainiečių lėlės man atspindi tautos kultūrą ir tradiciją. Pirmą mokslinę knygą apie lėles padovanojau Jonavos bibliotekai. Gal bus įdomu ir Lietuvos meistrams rasti joje nemažai bendro su Ukrainos kultūra. Ačiū jums, mieli jonaviečiai“, – lietuviškai kreipėsi Oksana.

Tą vakarą pasakyta daug padėkų, išdalyta širdies šilumos, pasikeista nuomonėmis, o biblioteka praturtinta dešimtimis knygų ukrainiečių kalba. Kiekvienam renginio dalyviui padovanoti ukrainietės moksleivės Kristinos sukurti širdelės formos drugeliai, atspindintys Ukrainos ir Lietuvos simboliką – vėliavų spalvas. Pokalbiai apie šiandienę ir tradicinę dviejų tautų kultūrą – įrodymas, kad ateičiai reikia perduoti visas gerąsias tradicijas, papročius, pasidalyti patirtimi. Tai paliudys ir susirinkusių vakaro dalyvių bendra nuotrauka. Nuoširdus Lietuvos ir Ukrainos  bendravimas tegul bus žiburys į viltį gyventi, mylėti ir įveikti sudėtingiausias kliūtis. 

Irena BŪTĖNAITĖ  

logo srtrf

Nuotraukos iš Viešosios bibliotekos archyvo.