Viešosios bibliotekos senjorų klube „Polėkis“ praėjusią savaitę nulalėjo Tarptautinei senjorų dienai skirta pomėgių mugė. Ne, dešromis ir lašiniais niekas ten nieko neviliojo, o demonstravo tai, ką galima numegzti, suregzti, išskaptuoti, nufotografuoti. Kiekvienas prie savo darbelių dalijosi jų kūrybos paslaptimis, įterpdamas ir savo gyvenimo nuotrupų.
„Klubo veikla nestringa dėl to, kad bendraujate, o bendravimas – tai pasenti neleidžiantis variklis. Man, kaip ir jums, svarbu turėti savo mamą, su kuria bendrauju, ji bendrauja su mumis, vaikais, su anūkais. Linkiu būti visada aktyviems, neapleisti savo pomėgių, o kad jūs atradote biblioteką, turime būti dėkingi Reginai“ – susirinkusius pasveikino direktorės pavaduotoja Dalia Plaktonienė.
Šiukštu nesuklydo. Tiek klubo vadovė R. Lukoševičienė, tiek jos padėjėja Violeta, tiek kitos bibliotekininkės, gražiai stengėsi, kad skaitykloje nepristigtų kėdžių, kad parengtos parodėlės bylotų apie kiekvieno kūrybines pastangas ir kad prisistačiusieji nariai šmaikščiai ir lakoniškai pasipasakotų apie savo „silpnybes“.
Pomėgių mugė – tai ne iš piršto laužtas renginys. Sutapusi su pasaulyje minima pagyvenusiųjų diena, ji ir čia prasmingai kvietė pasigrožėti kelionių akimirkomis, nuotraukomis, tolimų kraštų relikvijomis, net pajūryje surinktais akmenukais.
„Žemei reikia lietaus, žmogui reikia žmogaus...“- traukė iš savo dainų skrynelės Rimantos ir Gemutės duetas. Tuo tarpu Antanas jau taikėsi pasakoti, kaip jis, savamokslis muzikantas, pramoko kalbinti įvairius instrumentus, kaip surinko nepaprastą kolekciją, kuri nūnai garsina Jonavą šalyje bei už jos ribų. Gaila, armonikierių „aukso amžius“ galbūt jau baigiasi, o juk anksčiau bendraminčiai autobusiuku nukakdavo į toliausius miestus, per savaitę surengdavo tris keturis koncertus. Paskutinis jonaviečio iššūkis – savo rankomis sumeistrauti skrabalai. „Jei dar gyvensiu, pasieksiu septynis Lietuvos rekordus“ – tai dar viena Antano svajonė.
„Septyniolika metų gyvenau Australijoje, plušau brangiųjų akmenų kasyklose, bet Tėvynės ilgesys privertė grįžti į Jonavą“ – prabilo Marija. Nors didžiulė kone dviejų milijonų šio žemyno lietuvių bendruomenė kadaise priėmė ją, puikią kulinarę, siuvėja, namų puoselėtoją, gana svetingai, moteris kone kasmet parskrisdavo į tėviškę, pasidžiaugdavo politinėmis permainomis. O ten, svetur, ji nebodavo paklaidžioti vingriais akmenų labirintais, paieškoti opalų, ametistų, čeidų, topazų, agatų, kuriuos šlifuodavo ir verdavo į mistinių galių nestokojančius vėrinius, pakabukus. Dabar kartu grįžęs klajūnės vyras ją ramina: „Nesisielok, mes juk Lietuvoj...“
Turėjo ką prisiminti ir netrumpai JAV gyvenęs Vilius. Lemonto mieste jonavietis buvo tvirtai įsijungęs į lietuvių centro veiklą, išgarsėjo kaip tenykštės šaulių organizacijos narys, pelnė net šaulių sidabro ženklą. O štai Upninkėlių senolio Broniaus pomėgiai – medžio drožyba ir dainavimas. Klubo narys, atskubėjęs bibliotekon su savo darželyje suskinta paskutinių jurginų puokšte, papasakojo apie penkis gyvenime prošal praslinkusius ir giliai širdin įsirėžusius mirties atvejus, taip pat dar sodriu balsu padainavo namie, tarp keturių sienų, pramoktą dainą.
Bronislavos gyvenimas – tai ganėtinai dramatiški, kupini įvairių prieštaravimų ir netekčių metai. Sudalyvavusi televizijos viktorinoje „Moki žodį – žinai kelią“, moteris stačia galva paniro į galvočių ir eruditų pasaulį. Kasmet rašė Nacionalinį diktantą, žingsniavo Olimpinės dienos renginyje, dalyvavo „Naujienų“ laikraščio organizuotame orakulų konkurse, pagaliau visų nuostabai įkūrė šachmatų draugiją „Aidas“ ir net pasidarbavo šio sporto labui trenerės pareigose. Atsineštieji trofėjai iš jos namų kolekcijos bylojo apie nesenkančią meilę šachmatams. „Tikiuosi, mano darbai ir pomėgiai Jonavai bent kiek buvo reikalingi“- vylėsi ji.
„Leiskite pristatyti savo „karštą pomėgį“ – baigiantis renginiui prabilo kita Marija. Jos rankose visi išvydo pyragą, keptą be kiaušinių, vos su keliais ingredientais – sluoksniu miltų su manų kruopomis, pjaustytų obuolių sluoksniu. Tai skanumėlis užsigeriant karšta juoda kava. Vis tiktai didžiausią sėkmę renginyje, matyt, pelnė Reginos, klubo vadovės, keptos duonos kepalėliai: vienas su vaisiais, kitas – su viduje „inkrustuota“ česnako galvute. Pomėgis kepti netradicinę duoną jau seniai dominuoja bibliotekininkių pomėgių skalėje, ir tai jas garsina, puošia.
Marius Glinskas
Viešosios bibliotekos nuotr.
