Prie šio žmogaus jokios etiketės nelipo. Jis buvo toks įvairiapusis, kad galėjo su tavimi šnekėtis bet kuria tema, bet kuriuo rakursu. Vieną dieną jis buvo žvejas, kitą – keliautojas, trečią – kaimo korespondentas, besidomįs rugiapjūtės ar bulviakasio aktualijomis, kada nors vėl – reportažų iš meškeriojimo varžybų autorius, žurnalų redaktorius.
Vis tiktai brandžiausi kraštiečio nuopelnai – ne dienos reportažai, ne didžiausios žuvys, o solidi, atrodo, visą gyvenimą dėliota knyga „Mano gimtasis kraštas“, iš kurios keletą citatų įpinsime ir į šį rašinį. Knygoje garbus jonavietis pasireiškė kaip kruopštus, atsakingai faktus renkantis ir juos tikrinantis istorikas, savo krašto patriotas, palikęs ženklų pėdsaką mūsų pilietinio žinojimo ir supratimo paletėje. Jis, Ričardas Adamonis, tai dar suspėjo padaryti. Pristatyti spėjo, paaiškinti, įtikinti savo faktų tikroviškumu. Nors daug kas netikėjo: kaip tai – žvejys ir kone profesionalus istorikas? Gal tik mėgėjas, gal arogantiškas apsišaukėlis. Vis tiktai suspėjo...
XxXxX
Pirmą kartą Ričardą pamačiau, berods, „Jonavos balse“, 1965 ar 1966 metais. Sukiojosi jis čia su dideliu fotoaparatu ant kaklo ir geraširde, visus padrąsinančia šypsena. Laikraštyje blykstelėdavo ir jo nuotraukos, tad daugelis pažinojo šį žmogų iš redakcijos...
Tačiau pirmieji Ričardo rašiniai pasirodė dar anksčiau, „Pergalės vėliavoje“, kurios pavadinimas anuomet puikiai atitiko pokario sovietmečio dvasią. Jaunas vyras, baigęs Veterinarijos akademiją (aukštasis mokslas – svarbi sąlyga įsidarbinant redakcijoje), pasuko ne veterinaro keliu, o nusprendė eiti ten, kur širdis šaukė, kur vėrėsi kūrybos horizontai. Tiesa, tie aukštieji mokslai vėliau puikiai tiko pereinant į Azotinių trąšų gamyklą, tampant „Chemiko“ savaitraščio redaktoriumi. Ten vyras puikiai prigijo su savo erudicija, platesniu nei cecho erdvė pasaulėvaizdžiu, jonaviečio prigimtimi. Atsirado galimybė savo mintis publikuoti respublikiniuose leidiniuose – „Mūsų gamtoje“, „Švyturyje“, kitur. Čia jis savo rašomąja mašinėle dar garsiau sukaukšėjo, čia jis nardė savo stichijoje.
XxXxX
„Kodėl Jonavos atsiradimas siejamas su Skaruliais? Nejau niekas čia anksčiau negyveno? (...) Archeologiniai radiniai rodo, kad čia, kur dabar Jonava, žmonių gyventa jau gilioje senovėje. Tai patvirtina net keturios akmens amžiaus stovyklos, atrastos mūsų rajone. Bet daugiau duomenų beveik nėra, nors dvylika piliakalnių ir gausybė pilkapių rodo, kad čia ir vėlyvesniais amžiais žmonių gyventa, dirbta, kovota.“ (5 psl.)
XxXxX
1997 – 99 m. plušant „Meisterio“ žurnalo redakcijoje, Kaune, Ričardą tekdavo dažniau sutikti. Atvažiuodavo su savo „Zaporožiečiu“ keliskart per savaitę, atvažiuodavo ne tuščiomis, o su nauju rašiniu, apmąstymais, savo patirties žvejybos baruose apibendrinimais, blogiausiu atveju – su vertimais iš įvairių užsienietiškų žurnalų. Redakcijoje, žiūrėk, taip pat atsirasdavo vienas kitas žvejas mėgėjas, tad ir su juo dalijosi patirtimi, aiškino, kaip pergudrauti prie akmens prigludusią lydeką ar kaip prisivilioti dumble įstrigusį šamą plėšiką. Diskusijos kartais prasitęsdavo kur nors kavinukėje Gedimino gatvėje, o jų išdavoje po savaitės, kitos, žiūrėk, vėl gimdavo rašinys, tinkantis visažinio „Meisterio“, „Ūkininko patarėjo“ ar „Meškeriotojo ABC“ puslapiams.
„Tai sėsk, pavešiu“ – kartą mane, skubėjusį grįžti į Jonavą, pakvietė į savo „Zaporožietį“. Nesidairė į prabangius automobilius, jam keturi ratai tebuvo susisiekimo priemonė tarp upės ir miško, tarp miesto ir tvenkinio...
XxXxX
„Kad tai ta pati gyvenvietė, nors ir skirtingais vardais vadinama, abejoti netenka. Pavadinimų šaknys tos pačios, o skirtingos galūnės gali būti vertimų variacijos. (...) Tai gal ir Jonavą reikėtų vadinti senuoju vardu – Vilkėnais, kad nepainiotume su dabartine Vilkija, o miesto herbe geriau derėtų vilkas, nebūtinai staugiantis? (...) Beje, Šilų, Lukšių kaimų apylinkse nuo seno gyveno daug Vilkų, Volkų. Taigi ir šiuo atveju yra kažkokios sąsajos su Vilkija, Vilkėnais.“ (15 – 16 psl.)
XxXxX
Vadinome jį ilgaamžiu žurnalistu, nepavargstančiu žodžių artoju. Pramokęs kalbinti kompiuterį, visagalį internetą, kurį laiką darbavosi „Naujienų“ redakcijoje, džiaugėsi, kad čia iš namų netoli – tik iš Panerių gatvės. Jo žemės ūkis, grūdai, galvijai su visomis kaimo problemomis jau traukėsi kaskart toliau, nors prireikus neatsisakydavo išskubėti į kokį nors sodžių, atlikti bent nesudėtingą žurnalistinį tyrimą, pasidžiaugti valstietiškomis išmonėmis. Dar arčiau priartėjo istorija, kraštotyra, archyvų pavartymai. Kartą prasitarė, kad baigia rengti knygą, kurioje ketina patikslinti net kai kuriuos istorijos „profus“. Tik šit bėda. Nemoka prašyti rajono valdžios paramos, mecenatų dosnumo. Matyt, teks leisti knygą savo lėšomis, krapštyti likusias santaupas. Laimei, paskutiniu momentu atsirado žmogus, kuris suprato Ričardo knygos poreikį, kuriam miesto praeitis – ne iš piršto laužomos legendos. Pagalbos ranką ištiesė rajono Savivaldybės tarybos narys Egidijus Sinkevičius, kuris, perskaitęs rankraštį, suprato kraštiečio pastangų prasmę, įtikėjo jo autentiškais pasakojimais apie karo pradžią, vokiečių okupaciją Jonavoje, neišdildomai į vaiko atmintį įsirėžusias holokausto baisybes, Jonavos atsikūrimą pokaryje. Žmogaus atmintis tobulesnė už bet kokias kronikas...
XxXxX
„Du malūnai ant Varnakos upelio tik patvirtina teiginį, kad čia buvusi gana didelė gyvenvietė. Tai, kad vėlyvesniuose dokumentuose Vilkėnai ar Vilkija neminimi, nesunku paaiškinti – netekę savo gynybinės reikšmės, Vilkėnai liko nereikšminga gyvenviete prie brastos, kuri taip pat prarado savo strateginę svarbą, nes liovėsi kryžiuočių antpuoliai. O kad 1836 m. tiesiamas traktas Peterburgas – Varšuva Jonavoje pasuko per Nerį, byloja, jog čia jau buvo praminti keliai, reikšminga jų kryžkelė, patogūs upės krantai, o per upę kėlė keltai. Tokia ji ir išliko iki šių dienų. Tik neliko senų medinių statinių, išskyrus vandens malūną, nes Jonavą nusiaubė keli didžiuliai gaisrai“. (17 psl.)
XxXxX
R. Adamonis savo žurnalistinę karietą pradėjo nuo 25-erių metų. Prieš tai, po vidurinės mokyklos, penkerių metų „duoklę“ atidavė sovietinei armijai. Tarnavo Šiaurės laivyne, kur nusiųsti kareiviai tapdavo kone profesionaliais jūrininkais, o atšiaurus klimatas jaunuolius taip užgrūdindavo, kad grįžusiems į tėviškę bet kokie sunkumai, gyvenimo nepatogumai atrodė kaip jūra iki kelių.
1957-aisiais rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“ pasirodė pirmi jauno žurnalisto reportažai, žinutės. Tos pirmosios publikacijos, kaip ir anų laikų laikraščiai, jau tapę savotiškomis šeimos relikvijomis, namuose lig šiol saugomos, jos sudarė ir žurnalisto 75 –erių metų sukakčiai skirtos parodėlės, surengtos Viešojoje bibliotekoje, dalį.
XxXxX
„Skaruliai kryžiuočių žvalgų rašytiniuose XIV a. pranešimuose neminimi, nes neturėjo strateginės reikšmės – buvo kitame, ne taip lengvai pasiekiamame Neries krante, kaip Vilkėnai. Tad teiginys, kad Jonavos atsiradimas sietinas su Skaruliais, nepagrįstas, nes jos pirmtakas Vilkėnai egzistavo lygiagrečiai su Skaruliais, o gal dar anksčiau.“ (18 – 19 psl.)
XxXxX
Savo pažintį su Šiaure jonavietis vėliau pratęsė žvejo praktikoje. Dar penkerius metus su dukra ar sūnumi jis vykdavo į Murmansko sritį, meškeriodavo jam jau neblogai pažįstamoje Barenco jūroje. Nusigauti tenlink buvo nelengva: tekdavo skristi per Maskvą lėktuvu, po to, likus dar keliems kilometrams iki numatyto taško, tekdavo prašyti vietos gyventojų, kad su valtimis perkeltų tuos atsibastėlius į kitą krantą ar kitur. Tėvui šios kelionės su spiningu ir meškere atsipirkdavo svariais lašišų, upėtakių laimikiais, o vaikams tai visam gyvenimui įstrigo kaip nepamirštama egzotika.
„Visam mėnesiui ten „atsijungdavome“ nuo kasdienių rūpesčių, o tos išvykos prilygo geroms žvejybos pamokoms be jokių vadovėlių“,- šiandien tas išvykas prisimena žurnalisto dukra Vidita, tapusi taip pat puikia žveje, ne vienų varžybų nugalėtoja.
XxXxX
„Dėl teiginio, kad pro Skarulius ėjo kelias iš Kauno į Ukmergę, kyla abejonių. Juk tokiu keliu einant, tektų bristi net per tris upes: Nerį, Širvintą, Šventąją, nes Ukmergės pilis ir senasis miestelis buvo ant dešiniojo Šventosios kranto. O perbridus Nerį ties Jonava (Vilkėnais), reikia įveikti tik du upelius – Lokį ir Armoną. Beje, nuo Skarulių Saleninkų link tokio kelio žymių net nebuvo.“ (20 psl.)
XxXxX
Tapęs įvairių varžybų, tiek respublikinių, tiek tarptautinių, arbitru, taip pat užimdamas svarias pareigas Lietuvos sportinės žūklės federacijoje, tapęs Tarptautinės žuvų gaudytojų asociacijos komiteto, Amerikos nacionalinės geografų draugijos nariu, jonavietis rasdavo daugiau progų pasidairyti po užsienius, pasidomėti tenykščiu žvejų gyvenimu. Jam teko vilioti ir grumtis su povandeninėmis plėšikėmis Švedijoje, Norvegijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Italijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Čekijoje. Lietuvos sportinės žūklės čempionas, sporto meistras ypač mėgdavo lašišas traukti Suomijos vandenyse. Tačiau įdomiausias nuotykis Ričardui buvo ne pati žuvis, ne jos svoris (Šiaurės vandenyse teko ištraukti 8,2 kg lašišą, Lietuvoje užkibdavo ir 20 kg šamai), o jos „sugundymas“. Ta kova su žuvimi, vaizdžiai atpasakota, tarkime, E. Hemingvėjaus apysakoje „Senis ir jūra“, matyt, įkvėpė Ričardą visą savo gyvenimą modeliuoti kaip savotiškas grumtynes su tuo, kas smulkmeniška, svetima, nenuoširdu.
XxXxX
„Vyskupo valdymo metais didžiulis gaisras nušlavė ne tik didžiąją dalį gyvenamųjų namų, bet ir medinę, jo motinos statytą bažnyčią. Kad ir sunkiai versdamasis, vyskupas ryžosi jos vietoje statyti naują mūrinę bažnyčią. Neturėdamas pakankamai lėšų, jis sumanė panaudoti brolio Antano Kosakovskio, Martyniškių dvaro savininko, naujiems dvaro rūmams statyti sukauptas plytas (...). Kadangi brolis buvo užsienyje, vyskupas, jo neatsiklausęs, plytas pargabeno į Jonavą. Tai dar nieko, bet pats plytų gabenimas iš Martyniškių į Jonavą sunkiai įtikėtinas. Mat, anot legendos, kurią man papasakojo senelė Marijona Geduškienė (1869 – 1943), vyskupas įsakęs nuo Martynišių iki Jonavos pačia tiesiausia kryptimi sustatyti baudžiauninkus, kad jie iš rankų į rankas perdavinėtų vienas kitam plytas. Toks gyvas transporteris turėjo būti beveik 9 km ilgio. Jei statytų baudžiauninkus kas du metrai (maždaug tiek siekia dviejų žmonių ištiestos rankos), prireiktų 4,5 tūkst. žmonių. Vargu ar visuose Kosakovskių valdomuose dvaruose tiek jų pririnktų. Bet tokia legenda atkeliavo iki mūsų laikų. Nors visko būna – Dievo namų statybai galėjo sueiti visi aplinkiniai gyventojai...“(24 psl.)
XxXxX
2014 m. žiemą, paskutiniais mėnesiais prieš mirtį, Ričardas dar kartą rengėsi ištrūkti į Švediją, išbandyti laimę poledinėje žūklėje, bet, pajutęs šlubuojančią sveikatą, paliko savo bilietą kitam žvejui. Lemtingą sausio 12-osios rytą dukrą Viditą, gyvenančią su mama, pasiekė neramus skambutis: „Ateik, kažkaip negerai jaučiuosi...“
XxXxX
„Privilegijomis kaipmat pasinaudojo žydai – 1784 m. Jonavoje jau gyveno 59 jų šeimos, o 1799 m. iš 119 jonaviečių šeimų didesnę pusę sudarė žydų šeimos. Kažkuris iš Kosakovskių buvo išsirūpinęs karališką privilegiją Neryje gaudyti lašišas. Upė žemiau keltų trasos buvo pertverta iš pradžių geležinių virbų, o vėliau – medine dvisiene pinta pertvara lašišoms gaudyti. Gero traukimo metais čia sugaudavo iki 500 – 600 lašišų.“ (27 psl.)
„Žvejai plaukdavo į upių aukštupius ir, leisdamiesi pasroviui, plukdomais tinklais gaudydavo žuvis. Pačioje Jonavoje buvusi speciali užtvara lašišoms, su vartais laivams. Iš Baltijos į nerštavietes plaukiančios lašišos ir žiobriai patekdavo į užtvaroje stovinčias gaudykles. Žuvingiausias upių atkarpas, kaip ir lašišų gaudyklę, iš Kosakovskių nuomojo žydai.“ (39 psl.)
XxXxX
Kas bent kartelį buvo užsukęs pas Ričardą, matė šūsnis žurnalų apie žvejybą, medžioklę. Tai vis „grobis“, kurį žurnalistas parsiveždavo iš svečių šalių. Vartyti paveiksliukus neužtekdavo, norėjosi ir paskaityti. Nieko keisto, kad gyvas bendravimas su žvejais ir noras suprasti, kas rašoma, leido jam pramokti daugiau kalbų. Skaitė ir bendravo rusiškai, lenkiškai, čekiškai, vokiškai, nors nežinomus žodžius išsiversdavo padedant žodynams.
XxXxX
„Tarpukariu iš Jonavos į Ukmergę riedėjo ne tik prekiniai, bet ir keleiviniai traukiniai. Tiesa, kelionė į Ukmergę užtrukdavo kone pusantros valandos, mat į Lokio kalną, net paaukštinus pylimą, garvežiukas visų keturių vagonų su keleiviais užtraukti nepajėgė. Pusę palikęs, du užtraukdavo į kalną iki Jadvygavos iešmo ir atbulas grįžęs pasiimdavo likusius. Itin daug keleivių būdavo per Sekmines – ir iš Jonavos, ir iš Ukmergės maldininkai plūsdavo į atlaidus Vepriuose, nors išlipę Pageležiuose dar 7 km turėdavo įveikti pėsčiomis (...). Siaurukas veikė iki 1961 metų.“ (54 psl.)
XxXxX
Toks profesinės informacijos kaupimas – didelis džiaugsmas provincijos žurnalistui, juolab, kad vėliau kai kurių minčių galėdavo pasiūlyti ir „Mūsų gamtai“, „Medžiotojui ir meškeriotojui“, „Žūklei“, „Meisteriui“, pagaliau jonaviečių „Naujienoms“. Šioms, beje, rašydavo ir krašto istorijos temomis. Laikraštis ypač domino skaitytojus, kai jame pasirodydavo rašiniai apie Ruklą, Kulvą, Žeimius, Upninkus, Perelozus ar kitas dar kryžiuočių kronikose minimas vietoves.
Nieko keisto, kad žurnalistas, atitrūkęs nuo savo minčių ant popieriaus išguldymo, mėgdavo įsijungti į kokią nors kompaniją, pajuokauti, papasakoti tikrą atsitikimą ar anekdotą. Kartą pasakojo, kad tarpukariu Jonavoje gyveno toks žvejys Rapolas, kuris kone kasdien nuo kranto mesdavo „šniūrus“, o sugautą žuvį parduodavo žydams. Kartais, mažiau sugavęs, Rapolas į ūsorių vidurius prigrūsdavo akmenukų, kad žuvys būtų sunkesnės. „Ui, Rapol, nejau vansokai akmenis ėda?“ – radęs viduriuose akmenukų, žveją priremdavo pirkėjas. Tačiau Rapolas nepasimesdavo. Parodydavo upėje besivartančias žuvis ir atsakydavo: „Matai, Maušel, kaip jie vartosi – skanesnio akmenuko ieško“.
XxXxX
„Toji diena, o tiksliau pavakarys, ir dabar mano akyse. Vaikigalis meškeriojau netoli plento tilto. Staiga sudundėjo tiltas – juo vienas paskui kitą dardėjo nematyti tankai su raudonomis žvaigždėmis ant šonų. Nuvažiavus tankams, pasirodė pilni kareivių sunkvežimiai – buvo 1940 metų birželio 15-osios pavakarys... Kol parskuodžiau į namus, o gyvenome jau stotyje, čia buvo pilna rusų kariuomenės. Žvyryne kareiviai statėsi palapines, o ant dviejų karčių įtemptos paklodės mirgėjo iki šiol nematyto filmo kadrai.“ (75 psl.)
XxXxX
2014 m. vasario mėnesį Savivaldybės tarybos Liberalų sąjūdžio frakcija, atsižvelgdama į šviesaus atminimo kraštiečio nuopelnus, pasiūlė Ričardui Adamoniui suteikti Jonavos rajono Garbės piliečio vardą. Nežinia kodėl šis pasiūlymas liko „užmirštas“ ...
Marius Glinskas
R. Adamonio asmeninio albumo nuotr.
