Praėjusį šeštadienį Jonavoje šurmuliavusi rudens šventė „Sename Jonų dvare“ sukvietė į aikštę prie Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios ne tik kaimo seniūnijų žemdirbius, kultūros darbuotojus bei amatininkus, bet ir sutraukė minią miestelėnų, panorusių pasigrožėti kaimo lysvėse išaugintomis daržovėmis, pasidalyti nuomonėmis apie gamtos krečiamas išdaigas, pasiklausyti muzikos. Ši sueiga – tai tarsi žemdirbių triūso rezultatas, darbštumo ir meilės žemei įrodymas. Šventės organizatoriai – Jonavos kultūros centras (JKC) ir rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyrius (ŽŪS) – įdėjo daug pastangų, kad renginys būtų patrauklus, įdomus ir informatyvus.
Ilgametė tradicija
Anot JKC direktoriaus pavaduotojos Jurgitos Serapinės, kermošiaus tradicija per kelis dešimtmečius šurmuliavo įvairiose miesto dalyse, keitėsi jos formatas ir pavadinimas.
„Šiandien bijau įvardyti tikslią datą, žyminčią grandiozinio renginio pradžią. Tiesiog galiu pasakyti, kad tai buvo labai seniai, o miesto gyventojai šventę priėmė palankiai ir maloniai. Šioms sueigoms buvo pasirenkama vis kita erdvė – miesto centre, Kauno gatvėje, prie Kultūros centro, kitose Jonavos dalyse. Tačiau realybė parodė, kad jonaviečiams labiausiai priimtina bažnyčios prieigų vieta. Juk kadaise būtent šalia maldos namų buvo gyvybingi turgūs bei kermošiai. O šiemet rudens šventę orientavome į dvaro gyvenimą, tai rodo ir jos pavadinimas. Tad renginio tematikai pasirinkome dvaro gyvenimo atspindžius. Net ir šventės vedėjos, renginių režisierės Jovita Rutkauskaitė ir Ieva Kuodelytė-Saudargienė, šiandien pasipuošusios bajoraičių drabužiais, stengsis pristatyti kažkada vyravusią seną dvarų tradiciją. Manau, pasirinkdami teritoriją prie bažnyčios, tikrai nesuklydome, – mintimis dalijosi direktoriaus pavaduotoja J. Serapinė. – Oras – kaip pagal užsakymą, saulė vos ne žeme ridinėjasi, kuriasi seniūnijų kiemeliai, kurie bus įvertinti ir apdovanoti, iš įvairių pusių kylantis dūmelis liudija apie skanius išradingų šeimininkių patiekalus. Labai norėtųsi, kad tiek šventės dalyviai, tiek ir lankytojai į namus sugrįžtų nešini maloniais ir ilgai neblėstančiais įspūdžiais.“
Vadovo nuomonė
Devynerius metus Jonavos rajono Žemės ūkio skyriui vadovaujantis Jonas Marčiukaitis atkreipė dėmesį, kad šis renginys svarbus ne tik žemdirbių bendruomenei, bet ir miesto žmonėms, laukiantiems švenčių. „Džiaugiuosi, kad rudens šventę organizuojame kartu su Jonavos kultūros centru. Noriu padėkoti šios įstaigos administracijai už didžiulę pagalbą. Per kelis dešimtmečius renginys įgijo ganėtinai platų mastą. Miestiečiai tikriausiai dar prisimena, kad rudenėlio šventė buvo vadinama ir „Stetl Jonava“, ir „Derliaus švente“, visus pavadinimus sunku ir prisiminti. Mano nuomone, šios dienos įvardijimas labiausiai tinka, nes renginyje gali dalyvauti įvairių specializacijų žmonės ir ūkiai, individualūs žemdirbiai bei amatininkai. Jokių ribojimų nėra. Visi galime pasidžiaugti darbo bei derliaus vaisiais“, – samprotavo J.Marčiukaitis, šventės dėlei net atidėjęs savo suplanuotas atostogas.
Anot Žemės ūkio skyriaus vedėjo, šie metai žemdirbiams buvo ganėtinai sudėtingi. J. Marčiukaitis pastebėjo, kad smulkusis ir vidutinis ūkis, nepaisant nenuspėjamų gamtos sąlygų, yra stabiliausiais, nes būtent jį mažiausiai paliečia krizės bei rinkodara. „Suprantama, ir ten nėra taip, kaip sviestu patepta – ūkininkai turi savų problemų, tarkime, smulkiesiems ir vidutiniams ūkiams sunkiau surasti prekybos nišas, tačiau išorinės sąlygos turi mažesnį poveikį nei stambiesiems“, – samprotavo pašnekovas.
Pasak J. Marčiukaičio, atrodo ir lietaus nestigo, ir šilumos pakako, bet grūdų derlius lauktų rezultatų nedavė. Tai sąlygojo objektyvios aplinkybės. Pirma, dėl didelio kritulių kiekio, kombainai negalėjo įvažiuoti į laukus. Antras negatyvus dalykas – išaugusios trąšų ir chemijos, susijusios su žemės ūkiu, kainos.
„Taigi ūkininkai uždirbs mažiau nei tikėjosi, nes, suskaičiavus viską, ką žmogus privalėjo investuoti į darbą, veikiausiai persvers gautą uždarbį arba jis bus labai kuklus“, – mąstė J. Marčiukaitis.
Konkursų nugalėtojai
Jonavos rajono savivaldybės Žemės ūkio skyrius daug metų skelbia konkursus „Gražiausiai ūkininko sodybai“ ir „Jaunajam ūkininkui“ išaiškinti. Vadovaujantis konkursų nuostatuose numatyta metodika, nugalėtojų titulą pelnę žemdirbiai apdovanojami rudens šventės metu. Pasak J. Marčiukaičio, kur gražios sodybos, ten gyvena ir geri bei darbštūs žmonės.
„Tai geriausiai žino seniūnijų vadovai. Jie pateikia Žemės ūkio skyriui pretendentų sąrašus su argumentais, o mūsų sudaryta komisija vyksta į vietą ir padaro savo išvadas. Gražių sodybų tikrai labai daug. Tad jei ne šiais, tai kitais metais visi ūkininkai gali pretenduoti į gražiausios sodybos titulą“, – aiškino ŽŪS vedėjas.
Šiais metais sėkmė aplankė Gedimino Kontrimavičiaus valdas. Ūkininkas neseniai įsikūrė Šilų seniūnijoje, bet sugebėjo aplinką sutvarkyti taip, kad savo naujoviškomis idėjomis bei modernumu patrauktų seniūnijos ir vertintojų dėmesį. „Jaunojo ūkininko“ nominacija paskatintas Rytis Kasiliauskas komisijos dėmesį patraukė patraukliais sumanymais, drąsiais sprendimais ir jų įgyvendinimu.
Žemės ūkio skyriaus vedėjas apgailestavo, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Jonavos rajone mažėja jaunų žmonių, taigi ir jaunuomenės, įsiliejančios į žemės ūkį ir jį papildančios, skaičius taip pat traukiasi.
„Pastaraisiais metais jonaviečiai tapo vangesni. Nesiimsiu analizuoti tokio reiškinio priežasties, bet žvelgiant į perspektyvą, ji nėra džiuginanti. Todėl maloniai nuteikia kiekvieno jauno žmogaus pasirinkimas tapti ūkininku“, – teigė pašnekovas.
Kiemelių patrauklumas
Kiekviena seniūnija buvo gavusi užduotį įsirengti savo kiemelius šventėje taip, kad jie atitiktų bajorišką dvasią. Vertintojai, turėję išrinkti tris prizininkus, ilgai suko galvas, kam atiduoti pirmenybę. Juolab kai beveik kiekvienas seniūnijos kampelis kvepėjo dvarponių sriubos, troškinio ar kitokių virtuvės patiekalų kvapais. Tarkime, Bukonių dvariškos cukrainės lankytojai galėjo čia pat, vietoje, pamatyti, kaip Vilma Ivanovienė kepa šakotį, atsilaužti Nijolės Mockienės suspausto saldaus, rūkyto ar kitokios receptūros sūrio, paragauti skanios perlinių ir žirnių sriubos, kvepiančių mėsos gaminių. Juškonių ir Barupės (Žeimių sen.) dvariškieji sodininkai ir daržininkai viliojo saldžia sriuba, o jų „dvaro“ kiemas, nuklotas rudens gėrybėmis, nusidriekė keliasdešimt metrų. Šveicariškosios dvaro prieigos lankytojus pasitiko vaistinėje („Apothekoje“) siūlomais maisto papildais, gydančiomis žolelėmis, o praalkusius vaišino retai kur verdama „seliankos“ sriuba. Upninkų dvarininkai, vadovaujami seniūnės Lolitos Nekrošienės, svečius sutiko grodami ir dainuodami, skendintys savo darželiuose užaugintuose rudeninių gėlių žieduose, o miestelėnus vaišino skaniausia moliūgiene.
Užusalių dvariškosios virtuvės „šefo“, seniūno Rolando Skujos vadovaujamas kraštas dvarais nelabai gali pasigirti, užtat apylinkėse gausu miškų, tad vietos gyventojai linkę drožinėti, pjaustyti ir kitaip papildyti medinių skulptūrų arsenalą. „Rengimasis rudenėlio šventei dar kartą patvirtino, kad pasitikėjimas kolega yra vienas svarbiausių dalykų bendruomenėje. Darnus seniūnijos kolektyvas visus sumanymus įgyvendina tarsi viena ranka – kartu kuria, verda, kepa. Kitaip tariant, gyvename ir einame pirmyn. Tokioje aplinkoje gera dirbti“, – kiemelyje prisipažino R. Skuja.
Komisijos sprendimas
Pirmosios vietos laurai atiteko Šilų seniūnijos skalbėjams, skubantiems pakloti švarius patalus dvaro ponams. Moterys, vadovaujamos prižiūrėtojos Ritos Pilypienės, sutartinai trynė, gręžė, purtė paklodes, užvalkalus, drobes, kvietė nepasididžiuoti ir kokią naktį kitą praleisti jų dvaro užeigos kvapniuose pataluose. Lankytojai būriavosi prie panoterietės Aldonos Rimdeikienės išaugintų gėrybių, domėjosi Danutės Žideliūnienės žolių, gėlių, vaistažolių kampeliu. O seniūno pavaduotojas Rimantas Petrusevičius, tądien ėjęs dvaro ūkvedžio pareigas, kvietė užsukti į saulės baterijomis šildomą svetainę.
Ruklos seniūnijos kiemelyje svetelius pasitiko sielininkų komanda – vyrai, braukdami prakaitą, kvietė ateiti į pagalbą ir palengvinti jų dalią. Bajoriškos aplinkos atstovė Vilma Praškevičienė ilgai negaišo – į sielininkų komandą bemat „įrašė“ vertinimo komisijos narį, dekaną, kun. Virginijų Birjotą. „Kviečiame ir daugiau stiprių vyrų, nesidairančių į moteris. Valgykite į sveikatą žuvienės, sumuštinių su silke ir svogūnais. Toks tas ponų tarnų darbas ir valgis. Užeikite visi, kartu plukdykime sielius“, – be paliovos kartojo kiemelio savininkė. Netikėtas, šventės temą atitinkantis pasirinkimas „Ruklos sielinininkams“ lėmė sėkmę – komisija jų kiemeliui paskyrė antrą vietą.
Trečiosios vietos nugalėtoju pripažintas „Kulvos palivarkas“. Jos vedėjas Ramūnas Gudonavičius kiekvienam pristatė daržininkų, bitininkų, sūrininkų ir t. t. sektorius, kuriuose galėjai ne tik pasigrožėti, bet ir įsigyti įvairių virtuvėje reikalingų prieskonių ir produktų. Komisiją itin sudomino Čičinų popieriaus faktūra, kurią gamino šio dvaro tarnaitės. Anot jų, vietoje gaminamas popierius yra Čičinų dvaro paslaptis, bet labai svarbus visų bajorų gyvenimo etapas. Dėmesį traukė ne tik užaugintos daržovės, bet ir iš cukinijų pagaminti saldainiai, aromatinga arbata, šiupinys, bajorų mėgstamos košės.
Bičiuliška aura
Kiekvieno kiemelio atstovai, atskleisdami sumanymo idėją, pabrėžė įvairių dalykų poveikį sveikatai: vitaminus duodantys dvarų lysvėse užauginti produktai, bitelių suneštas medus, prisilietimas prie alpakų (Barborlaukio dvaras), grožėjimasis Meškonių kaime veikiančio žirgyno gražuoliais arba paprasčiausias įsiklausymas į kiekvienos seniūnijos kultūros centre suburto kolektyvo muziką. Pirmą kartą savo „dvarelį“ įsirengė rajono medžiotojai, vadovaujami Vytauto Kaminsko, kuris ragino paskanauti čia pat išvirtos košės bei garuojančių kepsnių.
Rudens šventės „Sename Jonų dvare“ šeimininkus, organizatorius ir susirinkusią publiką pasveikino rajono Savivaldybės meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius, šventėje dalyvavusi europarlamentarė Vilija Blinkevičiūtė, ŽŪS vedėjas J. Marčiukaitis, kultūros atstovai. Jokios pompastikos ir tuščiažodžiavimo – tądien Jonavoje vyravo šiluma, bičiuliškos šypsenos, o barokinę dvarų kultūrą priminė Janinos Miščiukaitės meno mokyklos istorinio šokio kolektyvas „Fioretti“.
Irena BŪTĖNAITĖ
JKC nuotr.
