Spausdinti šį puslapį
Paskelbtas Laisvalaikis

Vėlyviai žydi rudenį

Ketvirtadienis, 22 September 2022 12:06 Parašė 

Po bespalvio žiemos sąstingio visi nekantriai laukiame pavasario atgimimo, žalio gamtos aprėdo, spalvingų žiedų jūros. Tačiau ne visi augalai pasiruošę mus linksminti pavasario fiestoje.  Kitiems labiau artimesnė tyli rudens melancholija ir tik žemei ruošiantis poilsio, jie skleidžia ryškų, visiems iš tolo matomą gražuolį žiedą, kurį pamatęs žmogus iš nustebimo nors akimirkai stabteli pamiršęs visus žemiškus rūpesčius. 

Rugsėjis. Visi „normalūs“ augalai skuba greičiau subrandinti sėklas, kad laiku spėtų paskleisti po margą pasaulį savo palikuonis. Tačiau būtent dabar, kai kiti augalai jau ruošiasi žiemos miegui, pas mus pražysta rudeninis vėlyvis ( Colchicum autumnale) – keistuolis stepių augalas, kaip sako jo lotyniškas pavadinimas, kilęs iš Kolchidės, nuo Juodosios jūros pakrančių.

Vėlyvių gentyje yra apie 60 rūšių, tačiau  Lietuvoje auga tik rudenį žydintis rudeninis vėlyvis.

Nors daugeliui augalų žmonių veikla pražūtinga, vėlyviui draugystė su žmogumi išėjo į gera. Nuolatinės keliautojų klajonės buvo naudingos šiam sunkias sėklas brandinančiam augalui. Nežinia, kada rudeninis vėlyvis pasiekė Baltiją, gal globalinio atšilimo metu, ikiledynmečiu, o gal tik XIX amžiuje, jau atsiradus geležinkeliams, mat visos dabar žinomos vėlyvių augavietės telkiasi ant geležinkelių pylimų arba šalia jų. Saulės kaitinami šlaitai, traukinių keliamas vėjas – jiems primena gimtąsias Kolchidės stepes...

Retai aptinkamos augavietės

Pastaruoju metu rudeninius vėlyvius savo gėlynuose augina dauguma sodininkų mėgėjų. Tačiau retas žino, jog šie iš tolo matomi ryškūs, raudonai violetiniai, didžiuliai žiedai Lietuvoje skleidžiasi ir savaime. Žinoma, jie labai reti, o augavietės atrastos tik kelios: Kaišiadorių, Radviliškio, Širvintų bei Lazdijų rajonuose. Vėliau surasta dar viena itin gausi rudeninio vėlyvio augavietė Rokiškio rajone – abipus geležinkelio, šlaituose, buvo aptikta augant net keliolika tūkstančių vėlyvių, o jų violetinė spalva driekėsi apie 800 metrų.

Vėlyviai mėgsta žemažoles pievas prie kelių ir geležinkelių, tačiau nutinka ir tokių keistenybių, kai rudeniniai žiedai  iškyla įvairiose augalų bendrijose: smiltyninio lendrūno sąžalynuose, ar netgi tarp aviečių, aukštų pelkinių vingiorykščių bei karklų krūmų.

Rudeninių žiedų spalva labai įvairuoja: yra šviesių ir tamsesnių tonų, netgi buvo surasti keli visiškai balti augalai. Tad ne veltui gėlių darželiuose plinta įvairios vėlyvių rūšys ne tik raudonai violetiniais, bet ir baltais žiedais.

Neįprasta biologija

Šių keistų augalų  biologija yra nepaprastai įdomi ir sudėtinga. Jų panašūs į valgomuosius svogūnus šakniastiebiai įsirausia po žeme net į 20 cm gylį. Rudenį iš jų išlenda 1 – 5 žiedai – be lapų ir net be tikro žiedynstiebio. Dalis gražaus, šiek tiek į tulpę panašaus žiedo lieka giliai po žeme, kur ir prabėga nemaža vėlyvio gyvenimo dalis. Žemės paviršiuje puikuojasi tik dailūs  žiedlapiai, skirti rudens pilkumoje privilioti augalus apdulkinančius vabzdžius, taip pat žiedadulkes brandinantys kuokeliai bei piestelių purkos. Tuo tarpu žiedo mezginės glūdi giliai po žeme, tad ir augalo apvaisinimas vyksta čia. Tačiau, vos apsivaisinus, ateina žiema, o sėklos dar nesubrandintos. Tačiau vėlyviai nenusimena: sėklų užuomazgas kantriai saugo iki kito pavasario, o tada jau subrandina savo palikuonis ir iškelia juos į dirvos paviršių.

Nuo rudens iki pavasario po žeme vyksta ir vėlyvio svogūnų „šeimyninė drama“: rudenį šalia senojo svogūno pradeda formuotis jauniklis, kuris per žiemą nesnaudžia, siurbia iš mirštančio tėvinio svogūno maisto medžiagas, stiprėja. Pavasarį jis iškelia į žemės paviršių panašius į pakalnučių, tik gležnesnius lapus, iki vidurvasario geria saulės energiją, maitinasi, o svogūnas tunka, storėja, ruošiasi rudeniui, kai galės vėl iškelti savo gražiuosius žiedus, galės išdidžiai puikuotis rudens pilkumoje, kai aplinkui nebebus konkurentų – įvairiaspalvių vasaros žiedų...

Vėlyvio lapai neilgai težaliuoja. Jau vidurvasary  jie sudžiūna, sunyksta ir iki rugsėjo mėnesio net negali įtarti, jog toje vietoje iš žemės išlįs nuostabūs augalai.

Pavojingi nuodai

Nors ir įdomus rudeninis vėlyvis, nors ir labai gražus, tačiau bent vienas  neatsargus žingsnis gali labai brangiai kainuoti, mat jie – vieni pačių nuodingiausių mūsų augalų. Net 70 – 80 gramų juose esančio alkaloido kolchidino gali būti mirtina dozė: po 1 – 2 parų žmogus miršta  dėl kvėpavimo centrų paralyžiaus. Toks pat likimas ištinka ir gyvulius, užėdusius vėlyvių. Tik ožkos atsparios kolchidinui, bet jų pienu gali nusinuodyti žmonės. Vėlyvio nuodingosios savybės aptiktos jau prieš  2000 metų, jie  nuo seno žinomi kaip iškreipiantys genetinę informaciją, todėl moterims ir mergaitėms šių augalų ne tik liesti, bet net uostyti negalima, nes ir maži jų kiekiai gali sukelti naujagimių apsigimimus. Šias medžiagas  selekcininkai naudoja poliploidinėms kultūrinių augalų formoms gauti, pvz.,70 proc. visų pasaulio chrizantemų veislių – kolchicitiniai mutantai. 

Panašūs lyg dvyniai

Vėlyvius galima supainioti su rudeniniais krokais, ypač tos pačios  violetinės spalvos. Tačiau krokai, tiek pavasarį žydintys, tiek rudenį, turi keletą siaurų, ilgų lapelių, o ir žiedai šiek tiek smulkesni už keistuolius vėlyvius.

Krokų gentis yra itin gausi, o vienas iš jos atstovų – ypatingasis daržinis krokas ( Crocus sativus). Šis nuostabus augalas žinomas nuo senų laikų, nes iš jo purkų pagamintas šafranas itin populiarus Indijoje, Egipte.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose šafranas buvo paminėtas apie 2300 m. pr. m. e. Seniausi duomenys apie jį rasti Mesopotamijoje, kuri, kaip manoma, yra šio augalo tėvynė. Iš čia laikui bėgant šafranas atkeliavo ir į Europą. Šiuo metu Ispanijoje auginamas pasaulyje labiausiai vertinamas šafranas, nors daržiniai krokai pakankamai plačiai auginami visame pasaulyje.

Šafranas – brangiausias prieskonis, nes jis gaunamas tik iš žiedų purkų, o šios iš žiedo išimamos rankomis anksti ryte. Kad būtų galima paruošti apie 25 g šafrano, reikia surinkti ne mažiau kaip 4320 daržinių krokų žiedų. Šio prieskonio skonis švelnus, aromatas labai malonus, patiekalams suteikia geltoną spalvą. Beje, jis vartojamas ne tik maistui skaninti, bet ir kaip vaistinis, dezinfekuojamų savybių turintis augalas arba kaip dažiklis. Ir dar, nuo senų laikų šafranas garsėja kaip afrodiziakas, tačiau verta žinoti, kad dideliu prieskonio kiekiu galima apsinuodyti.

Šafranas nepaprastai vertinamas dėl savo spalvos, kurios ryškumas netgi matuojamas laboratorijose, jis gali svyruoti nuo 110 iki 250. Žinoma, kuo ryškumo skaičius aukštesnis, tuo aukštesnė ir prieskonio kokybė. Manoma, kad stipriausio aromato ir ryškiausios spalvos šafranas yra užauginamas vos 8 hektarų ploto Ispanijos plantacijose, tiksliau – Navelli slėnyje.

Viduramžiais dėl rodomos nepagarbos šafranui žmonės buvo baudžiami mirtimi. Prekybininkams, kurie kitus prieskonius parduodavo kaip šafraną ir taip apgaudinėdavo savo pirkėjus, tais laikais grėsdavo gan žiauri mirtis – jie būdavo palaidojami (ar netgi sudeginami) gyvi. 1357 metais Niurnberge netgi atsirado valdiški „šafrano prižiūrėtojai“, vadinamieji maisto produktų kontrolieriai, kurių vienintelis darbas buvo testuoti šafranus.

Liūdna, tačiau šafrano klastočių apstu ir šiais laikais, tad jei už šį prieskonį paklojama nemaža suma, dar tikrai nereiškia, kad produktas autentiškas ir kokybiškas. Kadangi šafrano kokybė vertinama pagal spalvą, daugelis prekybininkų prieskonius tiesiog ryškiai nudažo, taip pirkėjai įsigyja kur kas prastesnės kokybės šafraną. Vietoj šafrano neatidiems pirkėjams prekybininkai gali įbrukti burokėlių, granatų pluošto, džiovintų medetkų žiedlapių ar netgi raudonojo šilko.

Sklando legendos, kad šafrano derlių nuimti galima tik tuomet, kai danguje visiškai susilygina Saulė, Mėnulis ir Žemė. Kad ir kaip romantiškai tai skambėtų, tai nėra visiška tiesa. Vis dėlto, tiesa, kad šis augalas gan kaprizingas. Daržinis krokas didžiulėse plantacijose sužydi rudens viduryje ir kadangi vos prasiskleidę žiedai greitai nuvysta, derlius privalo būti nuimtas vos per 20 dienų.

Regis, gamta jau seniai ištyrinėta, mes be galo daug žinome ir viską jau esame atradę. Tačiau  pasitelkus žinias, patirtį ir smalsumą, ilgėliau bei atidžiau pasižvalgius, vis tik netikėtai prieš mus gali atsiverti dar netyrinėtas ir nežinomas pasaulis, kupinas naujų atradimų ir sensacijų.

Parengė Jūratė VITKAUSKAITĖ