Jonavos žydai ir jų vaikai į Kauno getą pateko įvairiais likimo keliais. Vieni, dar prieš karą įsidarbinę Kaune, su šeimomis ten ir gyveno, o į Jonavą grįždavo aplankyti likusių tėvų ar artimųjų. Kiti pirmomis karo dienomis traukėsi su pabėgėliais iš šios vietovės ir užsiliko Kaune arba buvo pagauti besislapstantys ir atgabenti į Kauno getą. Kiek iš Jonavos kilusių vaikų kalėjo šiame gete, dabar niekas jau nepasakys. Vaikai nepriklausė darbo jėgai, neturėjo išsilavinimo, nebuvo kažkuo naudingi tuometiniam rėžimui, todėl jų likimas visada kabėjo ant plauko. Naikinant šeimas, į sąrašus pirmiausiai pakliūdavo mažamečiai.
Istorijų apie išgyvenusius Kauno geto vaikus nėra daug, vien dėl praėjusio nemažo laiko tarpo. Daugelį jų nusinešė užmarštin išėję tų dienų liudininkai. Tuo metu išgelbėti vaikai išsiblaškė po visą pasaulį ir šiuo metu sulaukę garbaus amžiaus nebeatvyksta į Lietuvą. Daugelio likimai ir buvimo vieta nežinomi, o ir sutikti nenoriai prisimena tas dienas ir vis dar jaučia skaudulį dėl prarastų artimųjų tomis sunkiomis karo dienomis. Reikia įdėti daug laiko ir pastangų, kol jie sutinka prabilti ir užrašyti prisiminimų nuotrupas. Kartais tenka pasinaudoti jau kitų užrašytais prisiminimais. Nors likimo žaizdos yra senos, bet vis dar labai skausmingos su metais atrodo negyja.
Speciali akcija
1944 m. kovo 27–28 dienomis Kauno gete įvykdyta speciali „vaikų akcija“. Jos metu buvo sunaikinta 1300 vaikų ir senelių – didžioji dalis išvežta į Aušvicą ir ten nunuodyti, likusieji sušaudyti IX forte.
Visai akcijai vadovavo oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris B. Kittelis. Akcijos pretekstas – koncentracijos stovykloje privalėjo kalėti tik darbingi žmonės, o vaikai ir seneliai tūrėjo būti likviduoti. Į getą įsiveržę esesininkai ir pagalbiniai policininkai vaikščiojo po namus, atiminėjo iš motinų vaikus iki 12 metų ir metė juos į autobusus ir sunkvežimius.
Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis, užsiundydavo šunimis arba vietoje nušaudavo.
Apie tų dienų įvykius savo prisiminimais pasidalijo Basia Joffaitė, kurią išgelbėjo to paties geto kaliniai, jos tėvai Tuvijus ir Braina.
Nuo pat geto įkūrimo (1941 m. liepos 10 d.) iki 1944 m. liepos 8–13 dienų, kada buvo likviduotas Kauno getas, tėvai įvairiais būdais stengėsi išsaugoti savo vaikų gyvybes – atiduodavo juos į svetimas rankas, suprasdami, kad galbūt juos mato paskutinį kartą. Geto teritorija ir vartai buvo uoliai saugomi, pro juos išeidavo tik dirbantieji kaliniai, vaikai visada likdavo už spygliuotos vielos. Radus asmenį, kuris galėtų paimti vaiką, tekdavo spręsti jo perkėlimo į kitą tvoros pusę problemą. Vienas iš sugalvotų būdų – užmigdyti vaiką specialiais vaistais, jį įdėti į bulvių maišą ir taip išnešti į saugią vietą. Šioms gelbėjimo akcijoms ne kartą yra vadovavęs ir tarpininkavęs geto žydų policininkas jonavietis Juda Zupovičius (dar rašoma Jahuda arba Julius). Jam kartais talkindavo ir žmona Dita Zupovičienė.
Pagirskų šeima
Pagirskų šeimą jonaviečiai žinojo kaip stambią metalo gaminių prekiautoją, prekyvietę įregistravusią dar 1873 m., tarpukariu. Tuo laiku tai buvo įprasta, gausi, 10 vaikų turinti šeima. Jauniausias sūnus Dovydas, gimęs 1907 m., studijavo Vokietijoje inžineriją. Baigęs mokslus, įsidarbino Kaune, nes dideliame mieste buvo geresnės perspektyvos siekti profesinės karjeros. Ten vedė Mają Kemberaitę. Netrukus (1937 m.) gimė dukra Ilana.
Tais pačiais metais Jonavoje miršta tėvas Abelis. Mama Sorė pakvietė savo sūnų Dovydą ir žentą Jokūbą Epšteiną, kad jie grįžtų ir padėtų išlaikyti prekybą šeimos krautuvėlėje. Daug nedvejoję, du jaunuoliai paliko perspektyvias tarnybas ir sugrįžo į Jonavą. Dovydui, baigusiam studijas Vokietijoje, nebuvo sunku tęsti šeimos verslą, nes prekes daugiausiai veždavo iš partnerių vokiečių.
Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas Lenkijoje pradėjo žlugdyti verslą. Nuo seno gyvenusi šiame mieste, Pagirskų šeima nusprendė viską parduoti ir išvažiuoti į Kauną. Mama Sorė nusipirko trijų aukštų namą su 16 butų, kuriuos nuomojo. Ji ketino užsiimti nuomos verslu, pasilikdama sau vieną butą, kaip namo administratorei. Tačiau net nespėjus surinkti butų nuomos mokesčių už vienerius metus, tarybinė valdžia namą nacionalizavo. Prasidėjus vokiečių-rusų karui, žentas Epšteinas, tuomet „Lietūkio“ direktorius, ragino Pagirskus keltis į Rusijos gilumą.
Dovydas Pagirskas niekur bėgti neketino. Jis niekino komunistų valdžią, bet tikėjosi įtikti naujajam rėžimui. Nesenai buvo gimusi ir dukrytė Dalija, o su mažamečiu vaiku leistis į tokią tolimą kelionę nenorėjo, nes visi vagonai traukinių stotyje buvo perpildyti.
Karas užklupo žydus nepasiruošusius. Daugelis jų suprato, kad ateina niūrūs ir sunkūs laikai, tačiau beveik niekas nesitikėjo, kad būsima nacių okupacija tikrovėje pranoks net pačias blogiausias nuogirdas ir košmarus. Likusi Kaune, Pagirskų šeima – Dovydas su žmona Maja ir dukrelėmis Ilana ir Dalija bei senolė Sorė ir Majos mama – turėjo persikelti į Kauno getą Vilijampolėje.
Dar nespėjusi įsikurti naujoje vietoje šeima pateko į budelių pinkles. 1941 m. rugpjūčio 18 d. geto žydų taryba gavo geto komendanto hauptšturmfiurerio Frico Jordano įsakymą surinkti žydų vyrus inteligentus ir pristatyti juos prie geto vartų. Kauno savivaldybėje žydų reikalus tvarkęs Mikas Kaminskas geto atstovams pasakė, kad inteligentai bus reikalingi darbui Kauno miesto archyve. Pasiūlymas atrodė patraukliai – protinė veikla vietoje sunkaus darbo, pinigai ir geresnis maistas. Prie geto vartų susirinko daugiau nei reikalautieji 500 – iš viso atėjo 534 žmonės. Norėdamas, kad šeimai gete būtų geresnis gyvenimas, į šią akciją nuvyko ir Dovydas.
Tačiau jis daugiau nebegrįžo. Labiausiai išsilavinę jaunuoliai buvo nuvežti į IX fortą ir ten sušaudyti. Vėliau ši diena pavadinta „inteligentų akcija“.
Netekus pagrindinio šeimos maitintojo, nelaimės nesibaigė. Tų pačių metų spalio 28 d.getą sukrėtė „didžioji akcija“. Nuo pat ryto Demokratų aikštėje vyko nuožmi selekcija. Dešinėje pusėje buvo rikiuojami darbingieji, o kairėje – ligoti, garbaus amžiaus kaliniai ir vaikai. Geto seniūnų tarybos narys jonavietis Hirša Levinas, nutaikęs momentą, perstūmė Sorę į „gerąją“ pusę.
Tačiau ji, galbūt pagavusi kieno nors priekaištingą žvilgsnį ar slegiama nevilties dėl mylimo sūnaus žūties, pati perėjo į pasmerktųjų pusę. Tą dieną buvo atrinkta ir nužudyta apie 10000 žydų. Akcijų gete vis daugėjo – žmonės išvažiuodavo ir negrįždavo.
Maja pradėjo ieškoti, kaip išgelbėti savo dukteris. Geto seniūno tarybos narys Hirša Levinas susirado mieste Juliją Bernotaitę, prieš karą dirbusią Kemberių namuose. Julija sutiko išvežti iš geto mergaites, siūlė išgelbėti ir mergaičių mamą, tačiau ši nenorėjo palikti savo motinos vienos. Mergaitės buvo užmigdytos ir slapta išneštos už geto vartų. Julija abiejų vaikų negalėjo auginti, be to, dar turėjo ir savo dukrytę. Tad Dalija buvo atiduota į Gelgaudiškių vaikų namus, iš kurių ją netrukus įsivaikino pagyvenusi, atžalų nesusilaukusi šeima ir augino kaip savo dukrą. Ją pakrikštijo Marytės vardu. Julija savo dukrą Mariją išvežė pas pažįstamus Strumilas, kurie ją įvaikino ir suteikė savo pavardę. Iš geto paimtai Ilanai nudažė plaukus ir, nuvežę į kaimą Radviliškio rajone, kaimynams pristatė kaip savo dukterį.
Karo metu Majai su mama pavyko išgyventi visas akcijas ir negandas. Tačiau naikinant getą jos žuvo slėptuvėje. Po karo iš migracijos Rusijoje grįžo Dovydo sesuo Bliuma, susirado abi mergaites ir pasiėmė savo globon. Lietuviai, pasiėmę iš globos namų Daliją, nenorėjo jos atiduoti, tikėdamiesi, kad mergaitė bus paguoda senatvėje. Bliumos vyras Jakovas Epšteinas įtikino juos, kad mergytėms geriau augti tarp savų, net savo brangųjį laikrodį jiems atidavė. Ilana taip pat atsikraustė į Epšteinų namus Kaune. Pagaliau seserys vėl buvo kartu.
Po kurio laiko iš Rusijos sugrįžo Dovydo sesuo Taubė Judelevičienė. Kadangi iš gausios 10 vaikų Pagirskų šeimos išgyveno tik trys seserys Frida, Taubė ir Bliuma, jos nusprendė, kad mergaitės gyvens atskirose šeimose. Frida gyveno Izraelyje, todėl niekuo negalėjo padėti. Bliuma iš Kauno persikėlė į Vilnių ir ėmėsi globoti Ilaną, o Taubė pasiliko Kaune su Dalija–Maryte.Vėliau Dalija baigė Kauno politechnikos institutą, dirbo Vilniaus plastmasių gamykloje. Susituokė su iš tremties grįžusiu Kutasovu. 1973 m. kartu su visa Kutasovų šeima išvažiavo gyventi į Izraelį, kur 2004-aisiais mirė.
Ilana augo Epšteinų namuose su pussesere Dalija. Sesers bendravardė jai buvo kaip sesuo.
Dalija prisiminė: „Mama man liepė Ilanos nieko neklausinėti apie karo laikotarpi ir apie tėvus. Dar gete jos mama užmigdytai jai įdėjo lėlę. Tą lėlę Ilana labai brangino nors po tiek laiko ji buvo gerokai apsitrynusi ir atrodė neišvaizdžiai. Pas mane buvo naujų ir gražių lėlių. Kartą žaidėme su lėlėmis ir Ilana šalia naujų lėliu pasodino savo taip branginama geto lėlę. Aš nieko nepagalvojusi pasiūliau, kad nesodintų tos senos lėlės šalia naujų lėlių. Tada mano pusseserė supyko ir pasakė, jog jei tos lėlės nebus tame žaidime, tada ir jos ten nebus. Tuo metu aš supratau, kokia tai brangi paskutinė jai mamos dovana nors ir kaip ji atrodytų. Daugiau tos temos mes nelietėme. Nors užaugo ji su manimi ir buvo labai mylima, tėvai niekada jos neišskyrė ir augino kaip savo dukrą, aš niekada negirdėjau, kad ji mano mamą pavadintų savo mama.”
Ilana pasirinko studijuoti mediciną. Ji ištekėjo už tokio pat likimo Leo Rozentalio. Jis taip pat buvo vaikas miegantis išneštas maiše iš Kauno geto. Ilana dirbo Vilniuje ir buvo žinoma ne tik kaip gydytoja patologė, bet ir kaip gera šachmatininkė. 1962 m. ji tapo Lietuvos čempione.
Jos sūnus Eduardas Rozentalis taip pat buvo garsus šachmatininkas. 1984 m., 1985 m., 1987 m. jis laimėjo TSRS jaunų meistrų iki 16 m. turnyrus. 1990 m. pirmą kartą dalyvavo tarptautiniame turnyre Ženevoje ir užėmė pirmą vietą. 1981 m. ir 2002 m. tapo Lietuvos šachmatų čempionu.
Atstovavo Lietuvai devyniose šachmatų olimpiadose ( 1992–1998 m., 2002–2010 m.). kur sužaidė 93 partijas (+27=45-20). 2003 m. spalio mėnesį turėjo aukščiausią Elo reitingą (2633) tarp visų laikų Lietuvos šachmatininkų. 2014 m. Lietuvos senjorų (per 50 metų) komandos sudėtyje tapo Pasaulio senjorų komandos šachmatų čempionu. 2015 m. Pasaulio senjorų čempionate, amžiaus grupėje + 50 iškovojo sidabro medalį. 2017 m. iškovojo bronzos medalį Makabi žaidynėse.
Sulaukusi garbaus amžiaus, Ilana nenori prisiminti karo laikotarpio. Trumpai užsimena apie savo gelbėtoją Juliją Bernotaitę, kuri po karo dirbo medicinos sesele Vilniuje. Daugelis prisiminimų yra perpasakoti artimųjų arba tų pačių liudininkų po daugelio metų. Tokiuose prisiminimuose neišvengiamai atsiranda istorinių spragų dėl prabėgusio laiko. Dalis faktų paprasčiausiai pamirštami. Ypač vaikų, dalyvavusių tuose įvykiuose. Vaikui iš geto viskas atrodė
kitaip, o ir suaugusieji daug ko jiems paprasčiausiai nepasakojo.
B. Joffaitės prisiminimai
Yra išlikę 1949 m. užrašyti septyniolikmetės Basios Joffaitės unikalūs prisiminimai. Mergina aprašė 1944 m. vaikų akciją ir ten patirtus baisumus, kai jai buvo 12 m. Tų prisiminimų saugojimo vieta irgi yra neįprasta – jie yra Basios tėčio Tuvijaus šeimos tremties byloje .
Jonavos fotografo Joffės šeima, bėgdama nuo karo, pateko į Kauno getą. Nuo pat pirmųjų dienų jauniausia dukra Basia (gim. 1932 m.) matė visus to kalėjimo žiaurumus ir pergyveno ne tik savo šeimos narių netektį ir skausmą, bet ir dažnai matydavo tą skausmą patiriančius kaimynus. Jai teko išgyventi „didžiąją akciją“, kurios metu neteko savo brangiausios globėjos močiutės Minos. Būdama vaikas nelabai ir suprato, kur kartais dingsta kaimynų vaikai su šeimomis. Kartais net pavydas imdavo, matant kažkur du nedideliais lagaminėliais išvažiuojančias šeimas, kurioms pažadėtos geresnės gyvenimo sąlygos. Tik po daugelio metų sužinojo, kad tos šeimos toliau IX forto nenuėjo.
„Sugrįžkime prisiminimais į tarpukarį. Buvau kone laimingiausias vaikas tarpukario Jonavoje. Ne kiekvienas vaikas galėtų pasigirti, kad jo tėtis turi vieną iš rečiausių ir įdomiausių specialybių. Bent man tada taip atrodė, kad fotografija – tai kažkas magiško ir neįprasto. Fotoateljė buvo Ralio gatvėje 17 nedideliame namelyje pirmame aukšte. Šeimos gyvenamieji kambariai buvo išdėstyti per du aukštus. Aš rytais nusileisdavau į tėčio laboratoriją ir stebėdavau, kaip iš juodo negatyvo gimsta nuostabūs portretai. Kartais tėtis net spalvotas fotografijas darydavo. Kas tuo metu buvo prabanga ir ne kiekvienas tokį „abrozdėlį“ galėjo įsigyti. O kur dar Rinkos gatvėje 5 name šeimai priklausantis kino teatras? Galėjau lig valiai žiūrėti į neatrastą pasaulį per kino ekraną.
Keliauti mintimis į nematytus miestus susipažinti su garsių aktorių vaidyba. Viskas, kas buvo gera ir gražu, dingo per vieną dieną. Tarsi pernykštis sniegas ištirpo ir daugiau tie laikai niekada nesugrįžo.“
Pirmosiomis karo dienomis šeima nusprendė trauktis iš Jonavos miesto toliau į Rusijos gilumą. Tačiau kryptis buvo pasirinkta netinkamai. Pakeliui jie sutiko vokiečių kariuomenę ir teko grįžti atgal į Jonavą. Jonavoje namai bei kino teatras buvo sudeginti, daugelis tautiečių sušaudyti.
Likę slapstėsi pas vietinius ūkininkus arba blaškėsi sugriautame mieste. Tėtis Joffe nusprendė vykdyti įsakymą ir daugiau nesislapstyti, keltis į šalia Kauno kuriamą Vilijampolės getą. Geto metai – tai begalinio skausmo, netekčių ir baimės laikotarpis. Ir štai laisvė. Sėkmingas tėvo suorganizuotas pabėgimas prieš pat 1944 m. sunaikinant getą. Savo akimis jie matė kitoje Nėries pusėje liepsnojantį Kauno getą. Besislapstydami aplinkiniuose miškuose girdėjo aidinčius šūvius, nelaimėlių aimanas.
Daugelis nespėjo pabėgti, sudegė savo slėptuvėse arba buvo vietoje sušaudyti. Atėjus Raudonajai Armijai, jie suprato, kad išgyveno, tačiau reikės taikytis prie naujos valdžios. Jonavoje nebuvo kur grįžti. Tuvijus gavo fotografo darbą Kaune, čia jie pradėjo kurtis ir savo gyvenimus lipdyti iš naujo.
Gete Basia pramoko vokiečių ir lietuvių kalbas, bet nauji „išvaduotojai“ kalbėjo rusiškai. Šeima nusprendė mergaitę leisti į rusakalbių mokyklą, kad lengviau būtų toliau tęsti mokslus, galbūt Rusijos universitetuose.
Trėmimas į Sibirą
Po truputį geto laikotarpio žaizdos gijo. Mokslai ir pokario nepritekliai vertė kuo greičiau viską užmiršti, stengtis kuo geriau įsitvirtinti tuometinėje situacijoje. 1949 m. kaip perkūnija iš giedro dangaus trenkė žinia, kad jos šeima įrašyta į tremiamųjų sąrašą. Nespėję suvokti situacijos, pirmu ešelonu jau važiavo į šaltąjį Sibirą. Tada tokiai jaunai Basiai nebuvo suprantama šio trėmimo esmė ir kuo jie nusikaltę. Viską praradę ir atkentėję geto pragarą, vėl tapo pripažinti naujos valdžios nusikaltėliais.
Pasiekus šaltąją žemę, jie patyrė naujus pažeminimus ir praradimus. Basiai baisiausia buvo, kad negavo leidimo mokytis ir tik per didelius vargus nebuvo išsiųsta į tolimą taigą, bet vėl galėjo sėdėti mokyklos suole. „Tada būdama 17 m. šeštoje klasėje vartydama vadovėlius, kur rašoma apie nuostabią tarybinės valdžios šalį ir apie jos geradarį (man tada taip atrodė) jų vadą Josifą Staliną niekaip nesupratau, kodėl mūsų šeima kali Sibire. Dabar nežinau, ar taip padaryčiau, o ir tuometinis poelgis galėjo mūsų šeimą dar labiau sužlugdyti, o ne išgelbėti. Sibire aš parašiau laišką didžiajam, gerbiamam Josifui Stalinui. Prašydama, kad peržvelgtų mūsų bylą ir tikėjau, jog šis nesusipratimas bus išspręstas ir mūsų šeima bus paleista iš Sibiro atgal į Lietuvą. Teko vėl prisiminti getą ir viską smulkiai aprašyti: naiviai galvojau, kad mano 7 lapų (kas sudarė net 14 psl.) prisiminimus didysis vadas skaitys ir apsvarstys.“
Basia jau buvo ir pamiršusi apie tą laišką, bet po daugelio metų archyve vartant tremties bylą, visų nuostabai tas laiškas, nepasiekęs Maskvos, gulėjo tarp kitų tremties dokumentų. Su šio laiško pagalba buvo atskleisti trumpi, bet labai svarbūs istorijai fragmentai, kaip, pavyzdžiui, kas įvyko tomis „vaikų akcijos“ dienomis, kur kiekviena minutė ar pasirinktas poelgis galėjo lemti kieno nors gyvybę.
Prie duobės – užsimerkti
Iš Basios laiško J. Stalinui: „Vieną gražų rytą, kai tik dirbantieji išėjo už geto ribų, visą teritoriją apsupo didelė dalis vokiečių. Pilkose, tuščiose gatvėse pasirodė maža mašinėlė su dideliu garsiakalbiu, per kurį skelbė, kad niekas neturi teisės išeiti iš savo kambarių visą dieną. Kas išeis savavališkai, bus vietoje sušaudyti. Visi pasilikusieji gete suprato, kad įvyks kažkas siaubingo ir baisaus, bet niekas nežinojo ko laukti. Iš mūsų šeimos buvo likę tik mama ir aš. Išgirdusi mama šį pranešimą nedvejodama pašoko ir nusprendė slėptis. Netoli mūsų buvo slėptuvė, ji nepriklausė geto teritorijai ir ten dirbo mano tėtis. Mes nusprendėme ten pasislėpti, norint ten patekti, reikėjo perlipti aukštą tvorą, kurią saugojo kareiviai. Tačiau nežinios baimė buvo tokia didelė, kad nieko nepaisėm.
Aš nežinau kaip, bet mes atsidūrėme kitoje tvoros pusėje. Tėtis mus paslėpė lentpjūvės rūsyje, kur praleidome pusdienį, nežinodami kas vyksta gete. Tik pagal vaikų ir senelių riksmus mes supratome, jog jie žudomi. Po to lyg viskas nutilo ir mes nusiraminome, galvojom viskas baigta – išsigelbėjome. Staiga išgirdome triukšmą ir kažkas šūktelėjo, jog ateina vokiečiai. Mes pasislėpėme tamsaus rūsio kampe, netrukus per nedidelį langelį išvydome žudikus, stovinčius netoli mūsų slėptuvės. Jie buvo trise, vieno aš niekada nepamiršiu – jis buvo aukštas, liesas per lentų tarpus mačiau jo veidą, kuris tuo metu man atrodė lyg baisiausio žvėries. Jis išsitraukė iš kišenės kažką juodo. Mums pasirodė, kad tai pistoletas, aš pagrėbiau mamos ranką ir ėmiau ją kandžiot, bet tai buvo žiebtuvėlis, jis pasilenkė prie mūsų langelio ir apšvietė kiekvieną kampą, laimei tarp lentų mūsų nepastebėjo. Taip mes išsigelbėjome, bet, kaip vėliau paaiškėjo, į getą aš grįžti negalėjau, nes tai buvo senelių ir vaikų akcija. Daugiau vaikų gete negalėjo būti – jei surasdavo, vietoje sušaudydavo. Todėl būdama 11 m. turėjau atrodyti kaip 20 m. dama. Turėjau eiti su visais į darbus ir kiekvieną dieną bijoti, jog būsiu išduota ir sušaudyta. Tuo metu mano amžiaus vaikai laisvėje galvojo tik apie mokslus ir gražius žaislus.“
Jauna mergaitė, kad atrodytų vyresnė, buvo aprengta suaugusiosios rūbais. Nukirpti ir perdažyti plaukai – taip baigėsi vaikystė. Iki pat geto sunaikinimo Basia ruošėsi pačiam blogiausiam. Ji iki pat šių dienų pamena: „Jei ves sušaudyti, aš prie duobės užsimerksiu”.
Daugelio Jonavos žydų vaikų gyvybęs pasiglemžė karas, o išgyvenusieji savo istorijų niekam nepasakojo. Kartais pavyksta surasti ir prakalbinti tokio likimo kraštietį arba jo prisiminimus perpasakoja palikuonys, atvykę aplankyti Jonavos. Šį miestą daugelis žino tik iš tėvų pasakojimų ir bando surasti senąsias gatveles bei žydiškus kromelius.
Deja, laikas viską ištrynė, tik užrašydami atklydusias istorijas, savo vizijose galime atkurti iir pabandyti sudėlioti subyrėjusią praeities mozaiką.
Skaistvilė NARKEVIČIŪTĖ, istorikė
Artūras NARKEVIČIUS, kraštotyrininkas
