Pirmadienį Jonavos rajono neįgaliųjų draugijos duris pravėrė dvi dešimtys garbaus amžiaus moterų. „O mes iš Kėdainių“ – norėjo nustebinti. „Žinom, žinom, laukiam“ – viešnias sutiko jonaviečių draugijos pirmininkė Valerija Lopetienė, o su sena bičiule, projekto sumanytoja Regina Ryliene net apsikabino.

Apsikeitusios dailiais rankų darbo dirbiniais, moterys puolė prie „darbo“ – pasidomėjo, kokiais būdais taip meniškai savo rankdarbius pagamina amatų būrelio moterys, išbandė jėgas smiginio rungtyje, susigrumė prie šaškių lentų. Tačiau labiausiai kėdainietės troško pamatyti besikeičiančią Jonavą, mat kai kurios mūsų mieste besilankė tik prieš keletą dešimtmečių. Svetingai palydėtos draugijos nario Arturo Pranaičio, tapusio pusvalandžiui „gidu“, visos pavaikščiojo po Joninių slėnį, stebėjosi sporto objektais.

Tai jau ne pirmas dviejų rajonų draugystės sumanymas. Prieš savaitę mūsų neįgalieji lankėsi Angirių bendruomenės namuose, Josvainių seniūnijoje. Prieš keletą metų angiriečiai, susirentę Europos Sąjungos lėšomis jaukų pastatą savo kultūriniams renginiams, nutarė pabendrauti ir su dainingais kaimynais. Juolab, kad jų kraštietė Ramutė Aušrotaitė – Šilkaitienė neseniai tapo Jonavos draugijos pirmininkės pavaduotoja. Tą vakarą gausiai į savo salę susirinkusiems bendruomenės nariams “Lietava“ išdainavo kone visą savo repertuarą. Nepašykštėta ir poezijos intarpų apie išeinančią vasarą, rudens godas. Nuskambėjo ir viena ukrainiečių liaudies daina, kurią dabar jonaviečiai „šlifuoja“ ukrainietiškai.

Kokią perspektyvą turi draugijos bendravimas su kitomis draugijomis ar bendruomenėmis, laikas parodys. Galbūt tai bus įprasminta kitų metų projektuose, sumanymuose. Tikėtina, kad atsiras naujų ryšių tarp miesto ir kaimo.

Marius Glinskas