Pažįstu žmonių, kurie labai įvairiai laukė ir sulaukė pensinio amžiaus. Dauguma skaičiuoja dienas, kad kuo greičiau nebereiktų minti darbovietės slenksčio, bet, kai ateina laikas pasidžiaugti pagaliau sulauktu poilsiu, to daryti jau nebenori. Vieniems baisu prisipažinti, kad yra pensininkas, nes trokšta kuo ilgiau išlikti jaunas, kitiems norisi dirbti ir kuo daugiau užsidirbti (patikėkit, nespėsit visų pinigų sugriebti, nes vis tiek jų daugiau prispausdins), na, o dar kiti neįsivaizduoja, ką reikės veikti, bijo atskirties.
Kai susitikome su buvusia Kūno kultūros ir sporto centro direktore Regina Stupuriene, paklausiau jos, kokiai aukščiau išvardytų „kategorijų“ priskirtų save.
– Nė vienai! – nusijuokia Regina. – Svarbiausia buvo pajusti teigiamą emociją, ramybę, pamatyti visas spalvas. Tai dabar ir vyksta mano gyvenime: guluosi ir keliuosi su teigiamomis emocijomis ir tai mane veža!
Reginai trūksta... laiko
Regina – ne pirmas žmogus, pasakęs, kad, išėjus į pensiją, ima trūkti laiko. Tiek daug veiklos, darbų darbelių, kad nespėji suktis. Ypač tiems, kurie turi kokį nors pomėgį.
Pašnekovė šypsosi, kad pirmiausia žadėjo aplankyti visus gimines, buvusi auklėtoja, trenerė kviečia pasisvečiuoti, tačiau taip nieko ir neaplankė: neužtenka laiko.
Ir ramybė, ir malonumas
Reginos pomėgis – nėrimas vąšeliu. Kaip sako moteris, atsijungi nuo visko, neri vieną daiktą, galvoje sukasi vis kitos idėjos. Tai – ir ramybė, ir menas, nes kuri – nuo žaislų iki kilimų (jų nunėrė jau dešimt).
– Daugelis galvoja, kad kilimai turi būti po stalu. Bet nerti vąšeliu yra dekoratyviniai, puošia atviras erdves, – sako Regina.
Intensyviai nerti pradėjusi prieš ketverius metus, moteris vardija: rankinės, žaislai, šlepetės, servetėlės, įvairiausi krepšiai krepšeliai. Šiuo metu neria dovaną kūdikiui: giminė pasipildė dar vienu žmogučiu.
Regina kol kas „mėtosi“ ir nėra pasirinkusi, ties kokiais rankdarbiais apsistoti: dabar nuneria kilimą, griebiasi žaislo, paskui – kokį krepšelį ar rankinę. Sūnus Rokas sukūrė puslapį FB, bet jis kol kas tuščias: moteris vis neranda laiko įkelti rankdarbių nuotraukas ir pasidalyti jomis su kitais.
Nemažai darbų išvažiuoja į Švediją: ten Regina Stupurienė praleidžia daug laiko, nes turi įsipareigojimų iki pat 2027-ųjų, nors kol kas ir nepasižadėjo.
– Galbūt pasiilgsiu namų. Kol kas buvau išvykusi pusmečiui, neužilgo – vėl atgal. O kada grįšiu, nežinau, – susimąsto Regina.
– Žodžiu, iš vieno darbo į kitą? – klausiu.
– Ne, čia jau labiau pavadinčiau ramybe, darbu sielai, – nusišypso moteris.
Varlė keliauninkė
Gal neįsižeis Regina, kad ją taip pavadinau. Moteris visą gyvenimą norėjo pamatyti tai, kas buvo susiję su darbu. Kaip sakoma, kiekvienas kunigas nori susitikti su popiežiumi, taip ir Regina norėjo pabūti Olimpijoje. Apsilankė Panathinaiko stadione, kur vyko olimpinės žaidynės; Šveicarijoje – Lozanos olimpiniame muziejuje, buvo Tarptautiniame olimpiniame komitete, sėdėjo paties prezidento kėdėje (šypsosi), pabuvojo ir olimpinėse žaidynėse Brazilijoje. Žodžiu, pamatė tai, ką norėjo pamatyti, ir dėl to labai džiaugiasi.
Šiuo metu, grįžusi į Lietuvą, veltui laiko neleidžia. Nuvažiavo į Hortenzijų parką (Panevėžio r.) kaip tik tada, kai buvo pats žydėjimas, ką tik grįžo iš Molėtų.
Regina Stupurienė pataria įsigyti „Nutrink ir keliauk!“ nutrinamas korteles. Kiekvienoje kryptyje yra po 10 lankytinų vietų. Išsitraukei kortelę, pasirinkai kryptį, o ką lankyti, tau viskas surašyta. Sėdi į automobilį ir važiuoji!
Švedijoje
Regina sako, kad ir būdama Švedijoje stengiasi kuo daugiau pamatyti. Moterį žavi parkai, daugybė žalumos. Akį traukia rugių, kviečių laukai. Sunku nupasakoti: be žolės, grūdų pilnos varpos, lygūs, tarsi pagal liniuotę susodinti. Šitaip švedai moka sėti ir prižiūrėti.
Netoli vietos, kur gyvena Regina, yra Oresundo tiltas, moteris dažnai keliauja į Daniją, į Kopenhagą. Vilnius garsus savo Užupiu, o ten vidury centro – Kristijanija su laisvų žmonių gyvenimu: kaip noriu, taip rengiuosi, ką noriu, tą darau, sklando hipiška dvasia.
Šokoladinio įdegio Regina į klausimą, kur šitiek saulės gavo, pasakoja, kad, atlikusi savo įsipareigojimus tai dienai, traukia prie šalia esančios Botnijos įlankos, maudosi, vanduo šiltas, negilu, prireikia gerokai pabristi, jei nori iki pažastų panerti.
Beje, vis atkreipia dėmesį, kaip gyvena Švedijos pensininkai. Jau nuo balandžio (o gal ir anksčiau), vos tik pradeda lepinti saulė, visi kempingai pilnutėliai, vietos nebegausi. Kemperiuose pensininkai įsikuria visai vasarai. Pilnos pakrantės: vaikšto, sportuoja ir mėgaujasi gyvenimu. Gražu žiūrėti į senjorus, kaip jie leidžia laiką.
Svajonė + svajonė
Regina pasakoja, kad turi dvi svajones, kurias įgyvendinti norėtų Lietuvoje. Pirmoji – pradėti nėrimo mokymus. Daug kas jų prašo, todėl ir audžia mintį organizuoti nuotoliniu būdu ir gyvai.
Sportiška moteris mėgsta vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, tad šio meno nori pamokyti jonaviečius, kaip taisyklingai tą daryti. Aišku, gerai, kad juda, tačiau, jei žmogus išmoktų eiti taisyklingai, būtų superinė nauda kūnui, nes reikia sugebėti atlaisvinti pečių juostą, pasirinkti lazdų ilgį ir t. t.
Šiek tiek apie politiką ir ne tik
Regina Stupurienė – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narė, tačiau prisipažįsta, kad nėra aktyvi. LVŽS Jonavos skyriaus pirmininkas Arvydas Gasys siūlo dalyvauti rinkimuose į savivaldybės tarybą, tačiau kol kas moteris nenori nieko žadėti, nes pirmiausia turi apsispręsti, kur bus – Lietuvoje ar Švedijoje.
Grįžusi į Jonavą Regina džiaugiasi, kad jau baigiamas statyti baseinas, tačiau jai įdomu, ar bus bent viena treniruočių salė, nes tai – labai svarbu.
– Pamenu, kai meru buvo Eugenijus Sabutis, kurta vizija baseiną statyti Rimkuose, padaryta galimybių studija, paskaičiuota, kaip baseinas gali save išlaikyti, – pasakoja Regina. – Specialistai, užsiimantys baseinų statybomis, tada sakė, kad reikalingos sporto zonos (treniruokliai, aerobika ir pan.): prieš plaukdami žmonės turėtų gauti fizinio krūvio. Aišku, pramogos labai gerai, bet...
Berods, 2005 m. gimė vizija – toje pačioje zonoje turi atsirasti baseinas, stadionas, arena. Šie objektai šalia Joninių slėnio jau yra ir tas Reginą džiugina. Moteris mena, kad buvo numatytas viešbutis, bet, kai Kaunas netoli, tokios problemos kaip ir nėra.
Šeima pasakė „taip“
Regina su meile kalba apie du savo vyrus. Sūnus Rokas, programuotojas, dirba Vilniuje, sekasi puikiai.
– Laukiu, kada parsives antrąją pusę ir sulauksiu anūkų. Turbūt toks kiekvienos mamos noras, – šypsosi moteris.
Vyras Jonas dirba AB „Jonavos grūdai“, darbu patenkintas, o ir pensija nebetoli.
– Jonas neprieštaravo, kad žmona į užsienį važiuoja? – smalsauju.
– Tariausi su abiem. Vyrai nubalsavo, kad galiu vykti, – sako Regina. – Gyvenimą planuoju taip: trys mėnesiai Švedijoje, vienas – Jonavoje. Nesinori palikti namų.
Ir čia pat priduria, kad dabar atstumai ne problema. Greičiau parskrenda namo, nei nuvažiuoja į tėviškę Žemaitijoje.
– Kai važiuoju Lietuvos keliais, matau ne kiek liko kilometrų iki vieno ar kito miesto, o nuorodas į lankytinas vietas. Dabar matau tai, – pokalbį baigia Regina Stupurienė.
Alio Jonava
